Žiedas

Krentančių snaigių tyloje nualpęs vestuvinis žiedas slystelėjo nuo piršto. Skubiai ir kasdieniškai, kaip marškiniai smunka nuo pečių kiekvieną vakarą, paliko savo tarnystę, tarsi tą būtų daręs jau daug kartų. Dar spėjo atsigręžęs pamatyti nuogą pirštą, kiek kreivai susiaurėjusį nepridengtoje vietoje ir pajuto, kaip šalia jo mirė viena dienos akimirka.
Jis pasislėpė užmestoje piniginėje tarp atgyvenusių čekių, pamirštų pin-kodų bei kitokių popierinių pensininkų, neradusių sau pritaikymo dienos šviesoje. Įkvėpė gumulą tamsos kartu su užpernykšte dulke ir, užsiklojęs birželio nuolatiniu, sustingo.
Nebereikalingas metalo šmotelis, nubraižęs pilvo spindesį valydamas namus, pro padėvėtą aukso rūką vos matantis šeimininkės veidą, virto vienalaike istorija, nesulaukusia laidotuvių. Trūkinėjantis užrašas su data ir vardu viduje, savo dieną pūtęsis gėlių ir juoko iškilmėse tarsi šiltoje pirštinėje. Geriau tada būtų nuskendęs ežere, tai nors žuvys dugne kartais pabaksnotų, papasakotų, kaip jo ieškojo, gailėjo drumsdami vandenį.
Tiesa, o kaipgi antroji pusė, didesnis žiedas? Dingo neatsisveikinęs, lyg senas nepažįstamas. Turbūt rado sau apvalų kampą puslitriniame stiklainyje ir sapnuoja auksines žiedukes vitrinoje, negalėdamas išsirinkti poros. Gal skimbtels pavasarį prieš Velykas, jei kam rūpės nusikratyti visomis dulkėmis.

Dar sninga be garso iš rojaus virš galvos, kur medžių šakos palikusios atvirus langus,
iš nuotakų suknelių lengvumo, ateinančios dienos kvėpavimo. Baltos pievos neprirašytos, kreivas pirštas nepadeda taško