Mirties prádžia

Ateina metas, kai viskas pakeičia rūbus...
Gamta prieš mirtį juokiasi iš likimo,
Nusidažydama margom spalvom
Ir po jomis slėpdama savo tikrąjį veidą,
Slėpdama skausmą, liūdesį ir nerimą.
Pakrantėj lapai krenta į šaltą rudeninį vandenį
Ir paskęsta jame, margaspalviai lapai miršta.
Vanduo taip pat apmiršta
Ir lieka jame sustingusios žuvys,
kurios, atėjus pirmąjai saulėtai dienai,
Daugiau neiškils į paviršių įkvėpti oro gaivaus.
Visa žaluma virsta į nieką,
Pasaulis laikinai sustoja gyventi,
Tik laikas, sekundė į sekundę žygiuoja priekin
Žygiuoja į nebūtį, į rytojų,
Kuriame šaltas ledas vis labiau sukaustys kojas....