Platintojas

Platintojas

Tuščias alaus bokalas greitai nusileido ant stalo. Jį ištuštinęs apie trisdešimties metų vyras patenkintas sėdėjo ir kvatojo kartu su kitais bare sėdinčiais girtuokliais. Jis vilkėjo raudonais languotais marškiniais, šviesiais nutrintais džinsais. Ant galvos jis buvo užsidėjęs mėlyną kepuraitę nuo saulės, kuri niekaip nesugebėjo paslėpti jo didžiulių juodų garbanų. Avėjo jis ilgais rudais auliniais batais su geležinėmis sagtimis. Garbanius sėdėjo kartu su vyrais ir gurkšnojo alų. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų baro lankytojų. Kur kas labiau dėmesį traukė šalia garbaniaus sėdintis įsitempęs liesas vyrukas, sukryžiavęs rankas ir su niekuo nešnekantis. Jis nieko neužsisakinėjo, lyg bijodamas savo paties balso. Tai labai erzino barmeną.
Vyrukas buvo labai išbalęs, nuo jo kaktos varvėjo prakaitas. Gal jis kažko baiminosi, o gal sirgo kokia nors liga. Iš pažiūros tas perbalęs vyrukas buvo ramaus būdo, labai nedrąsus ir nepasitikintis savimi.
Barmenas neapsikentęs, kad anas nieko neužsisako, jau norėjo varyti jį lauk, tačiau garbanius jį sudraudė:
– Leisk jam, tegu sėdi. Jis niekam netrukdo, ar ne, bičiuli? – garbanius atsisuko į tylenį ir išsišiepė savo sidabrinių dantų šypsena.
Pakilo triukšmas, vyrai žvengė iš nežinia ko – matyt per daug išgėrė. Kiti tarpusavyje pykosi, stumdė vienas kitą ir tik tas vienas perbalęs vyrukas sėdėjo ir tylėjo. Jis niekam neužkliuvo, niekas į jį nekreipė dėmesio.
Garbanius trumpai paspoksojo į džiūsną, pamirksėjo tamsiomis akimis ir vėl nusigręžė į kitus. Džiūsna įsmeigė savo šviesias akis į garbanių ir akimirką jį tyrinėjo. Džiūsnos akys buvo tokios šviesios, jog iš toliau žiūrint atrodė, kad jos visos baltos, be vyzdžių ir be rainelės.
Barmenas truputį apsiramino, tačiau jo susierzinimą išdavė skubus ir nervingas stiklinių ir bokalų šluostymas. Barmenas buvo šviesaus gymio jaunas vyras žaliomis gyvybingomis akimis ir dailiais šviesiais ūsiukais. Jis dėvėjo baltus marškinius ir rusvą pastelinę liemenę, vilkėjo juodus aptemptus džinsus ir avėjo juodais gremėzdiškais batais.
Staiga garbanius pakilo, mestelėjo barmenui porą monetų ir atsisveikino:
– Iki rytojaus, Mičelai.
Šviesiaplaukis susirinko monetas ir nieko neatsakė.
Bare vis dar linksmai skambėjo įkaušusių vyrų juokas, gražių padavėjų kikenimas, netilo senių niurzgėjimai ir pikčiurnų riksmai. Garbanius atsidarė medines baro duris ir, peržengęs slenkstį, ištrūko į laisvę. Trenkęs durimis garbanius liovėsi šypsojęsis. Jis atsirėmė nugara į baro duris ir kažką mąstė. Garbanius atrodė liūdnas ir prislėgtas.
Mičelo barą supo nesibaigiantis miškas. Jau buvo naktis, medžiai atrodė bauginančiai, kėlė nesaugumo jausmą. Vėjo nebuvo, todėl nejudėjo nė vienas medžių lapelis. Nuo garbaniaus kojų tiesėsi ilgas smėlėtas takelis, vedantis į nežinomybę. Jis vinguriavo tarp medžių, peraugo į tiltą, nutiestą per upelį ir dingo tankiame eglyne.
Atrodė, garbanius nesiryžta sekti taku. Juodaplaukis žiūrėjo sau po kojomis atsirėmęs į duris, pasukinėjo koja kažkieno numestą neužgesintą nuorūką. Jis giliai atsiduso, numušė ant rankos nutūpusį mašalą.
Staiga jis visas sudrebėjo, tarp medžių išgirdęs žemą balsą:
– Kodėl neleidai, Keinai?
Iš tamsos išlindo tas pats perbalęs džiūsna.
– Iš kur sužinojai mano pavardę?
Džiūsna šyptelėjo.
– Buvo tikrai nesunku ją išgirsti iš tavo plyšaujančių sugėrovų.
– Klausei, kodėl neleidau... Neleidau ko?
Paliegėlis priėjo arčiau:
– Neleidai Mičelui manęs išmesti.
– Manau, jog negalima žmogaus šiaip sau išmesti...
– Sakai, negalima? – išblyškėlis prisislinko visai arti Keino.
– Ko tu nori iš manęs? – garbanius atsitraukė nuo džiūsnos. Tačiau džiūsna ir toliau slinko arčiau tarsi norėdamas būtinai jį paliesti. Keinas nebeturėjo kur trauktis, jis buvo priremtas prie sienos. Išblyškėlis nieko nelaukęs prisisiurbė rankom prie garbaniaus skvernų, po to prisitraukė jį prie savęs lyg traukdamas virvę ir prigludo. Keinas pasišlykštėjęs nustūmė jį šalin.
– Gal tu nesveikas? Ką tai reiškia?
Keinas visas nusipurtė, nusivalė rankas į marškinius. Išblyškėlio rankos buvo šaltos ir drėgnos, todėl sukėlė garbaniui šleikštulį. Jis vis valėsi savo rankas, norėdamas atsikratyti drėgnumo. Tačiau jo rankos liko drėgnos kaip išblyškėlio, kuris tyliai pasišalino.
– Kas tai? – besivalydamas rankas dabar jau į savo nutrintus džinsus, paklausė Keinas ir pakėlė akis. Tačiau džiūsnos nebebuvo.
– Ot, velnias, – susikeikė Keinas. – Kur dingai, numirėli?
Jis akimirką pastovėjo šaukdamas džiūsną, po to, tebetrindamas rankas į drabužius, patraukė vos naktyje įžiūrimu taku.
Džiūsna stovėjo šalia baro ir patenkintomis akimis nulydėjo Keiną.
Kitą vakarą garbanius sėdėjo bare visai be nuotaikos. Lėtai gurkšnojo alų ir įbedęs rudas akis į bokalą tylėjo.
– Kas tau šiandien, Keinai? – paklausė barmenas, pastatydamas garbaniui dar vieną bokalą. – Atrodai perbalęs.
– Mičelai... – pradėjo Keinas, gurkštelėjo alaus ir tęsė. – Gal žinai, kas buvo tas tipas, kurį vakar norėjai išmesti iš baro?
Barmenas patraukė pečiais:
– Nežinau, drauguži. Paklausinėk kitų, gal jį kas žino. O ko jis tau parūpo?
Garbanius numojo ranka.
– Aišku. Nenori nepasakok, – Mičelas siekė viskio butelio ir pripylė stikliuką kažkokiam seniui.
Keinas atsisuko į savo sugėrovus ir pasiteiravo jų to paties. Tačiau niekas nepažinojo to perbalusio tipelio. Pasirodo, niekas jo net nebuvo pastebėjęs, tik jiedu su barmenu.
Nieko nepešęs, Keinas vėl pasakė Mičelui „iki rytojaus” ir patraukė tuo pačiu taku namo. Buvo dar šviesu, todėl Keinas nesvyruodamas žengė pirmyn.
Perėjęs tiltą, nutiestą per upelį, Keinas sekė takeliu į eglyną. Braudamasis pro eglių šakas, garbanius pagaliau išėjo į kelią. Pasukęs kairėn, Keinas lėtai žingsniavo asfaltu. Tarp medžių jau matėsi pora gyvenamų trobesių. Paėjėjęs gerą gabalą, Keinas vėl nėrė į mišką. Prisisunkęs žydinčių liepų kvapo, garbanius sustojo ties mediniu nameliu. Šis buvo gana gerai suręstas, nors nedidelis. Stogas buvo surinktas iš įvairių įvairiausių šakelių, pagalių ir lapų. Vien dėl keisto stogo namukas labiau panėšėjo į laukinio buveinę. Šalia namuko tekėjo dar vienas upeliukas, virš jo ant virvės kabojo padžiauti drabužiai.
Keinas susvirduliavo ir, jau sunkiai bepaeidamas, pamažu prisiartino prie savo namelio. Iš vidaus pasigirdo gailus inkštimas. Garbaniui pravėrus duris, ant jo šoko didžiulis šuo.
– Gerai, Sparki, geras šunelis, – šeimininkas pačiupo šuniui už priekinių letenų. – O dabar nulipk...
Keinas lėtai nuleido šunį. Jo veidu gausiai tekėjo prakaitas, garbanius vėl trynė drėgnas rankas į drabužius, tačiau tuoj liovėsi pasišlykštėjęs. Visi jo drabužiai buvo apėję gleivėmis, kurios tikriausiai atsirado nuo jo delnų. Keinas buvo išbalęs ir silpnas, vos laikėsi ant kojų ir sunkiai nuvirto ant žemės, šalia Sparkio. Šis, nesuprasdamas, kas jo šeimininkui, sulojo ir ėmė šokinėti aplinkui. Po to apsiramino ir, aplaižęs Keinui veidą, pradėjo inkšti, atsisėdęs šalia jo.
Tuo tarpu tarpduryje pasirodė maža mergytė ir tyliu švelniu balseliu pratarė:
– Tėveli, čia tu?
Sparkis pribėgo prie jos ir žiūrėjo į ją gailiomis rudomis akimis.
Mergytė pribėgo prie tėvo ir, atsisėdusi šalia jo, suėmė į abi rankutes jo galvą ir žiūrėjo jam į perbalusį veidą.
– Tėveli, kas tau?
Keino dukrytei nebuvo nė penkerių. Ji tuėjo tokias pat juodas garbanas kaip ir jis, tačiau jos akys buvo mėlynos ir nė kiek nepanašios į rudas tėvo akis. Ji vilkėjo trumputę žydrą suknutę ir plaukuose ryšėjo didelį žydrą kaspiną.
Keinas pramerkė akis.
– Mere...
– Tėveli, kas tau? – pakartojo ji.
Sukaupęs visas jėgas, Keinas atsistojo ir išspaudė šypsenėlę. Jo burnoje sublizgo sidabriniai dantys.
– Man... man viskas gerai, Mere.
Merė Kein nusišypsojo ir, pačiupusi tėtį už rankos, tempė jį vidun.
– Šiandien aš išviriau tau sriubą! – didžiavosi savimi mergaitė.
– Šaunuolė, Mere, – Keinas paglostė jos juodus plaukus.
– Ar dabar galiu eiti pažaisti?
– Taip, žinoma. Gali... – Keinas susiėmė už širdies. Tačiau Merė to nematė. Ji išbėgo laukan, kviesdama šunį:
– Eime, Sparki! – jos linksmas balsas skambėjo jau toli tarp medžių.
Keinas patraukė tiesiai į lovą. Iš skausmo jis susirietė. Prakaitas vis bėgo nuo jo kaktos, o veidas dar labiau pabalo. Garbanius vartėsi ir dejavo per miegus. Po valandėlės pašoko iš lovos, susigriebęs už širdies.
– Dieve, kas man?..
Keinas atsistojo, paėmė Merės virtą sriubą ir išėjo laukan. „Atleisk, Mere”, – pagalvojo jis ir supylė visą sriubą į upelį, po to paršlubavo atgal ir vėl atsigulė lovon.
Neužilgo parbėgo linksma Merė, lydima Sparkio.
– Tėveli, žiūrėk, ką aš turiu! – jos rankos buvo pilnos kvepiančių neužmirštuolių. Ji pasistiebė ir, paėmusi nuo spintelės vazą, jas pamerkė, o vieną nunešė tėčiui. Keinas apsimetė miegantis, todėl Merė įdėjo gėlytę jam į plaukus ir žiūrėjo į Keiną tarsi į savo pačios meno kūrinį. Ji linksmai šypsojosi ir, atrodė, nepastebėjo, kad Keinas visas išbalęs, sergantis, kad jo veidas įsitempęs nuo skausmo. Argi ji nepajuto net tėčio šlapios rankos, kai tempė jį į vidų? Ne, ji buvo tik maža mergaitė, kuriai rūpėjo gėlės, drugeliai bei panašios suaugusiam žmogui ne taip reikšmingos smulkmenėlės.
Minutėlę pasigėrėjusi tėveliu, Merė taip pat nuėjo į lovą, su savimi pasiimdama Sparkį.
Keinas atsimerkė. Jis dar ilgai nemiegojo kankinamas širdies skausmų.
Ryte Merė rado kiaurai šlapią tėvo lovą.
– Sparki, kur tėvelis? – Merė pažvelgė augintiniui į akis. Sparkis klausiamai į ją žiūrėjo, vizgindamas kudlotą uodegą.
Merė išbėgo laukan. Ji apibėgo aplink namelį, žvalgėsi tarp medžių, tačiau Keino niekur nebuvo matyti. Mergaitės akys prisikaupė ašarų. Ji nujautė kažką negero.
– Sparki! – ji apkabino gyvulį per kaklą. – Surask tėtį!
Sparkis amtelėjo. Jis suprato savo šeimininkę ir leidosi ieškoti Keino. Merė pasiliko namelyje viena, išsigandusi ir nelaiminga, susigūžusi kamputyje.
      Tuo tarpu prie baro pasirodė Keinas. Jis vos pastovėjo ant kojų. Remdamasis į sieną, jis stovėjo prie baro durų. Garbanius atrodė kaip numirėlis – baltas, įdubusiais skruostikauliais, pajuodusiomis akimis. Nuo jo kibirais bėgo šaltas prakaitas. Keinas panėšėjo į ledo gabalėlį, tirpstantį saulėje. Visi jo drabužiai buvo kiaurai permirkę ir gleivėti.
Baras dar buvo tuščias. Tik barmenas Mičelas sukosi apie butelius ir bokalus, viską dėliodamas į vietas. Išgirdęs trinktelint durims, jis atsisuko ir pamatė neatpažįstamai sublogusį Keiną. Mičelas krūptelėjo, tačiau, pažinęs draugą, atsikvėpė ir pribėgo prie jo.
– Neliesk manęs! – sušnypštė Keinas ir atsitraukė nuo barmeno.
– Dėl Dievo, kas gi tau nutiko, Nikai?
Nikas Keinas vos matomai šyptelėjo:
– Pasirodo, dar neužmiršai mano vardo...
– Kaip tu gali juokauti būdamas tokios būklės? Kodėl tu ne namie? Tau reikia ilsėtis, Dieve mano, tik pažiūrėk, kaip tu atrodai! Prisėsk, – Mičelas tuoj pritraukė kėdę. Keinas sunkiai atsisėdo ir susmuko joje.
– Na, tai kas tau nutiko?
– Tas sumautas džiūsna čia prikišo savo nagus, – vos gaudydamas orą tvirtino garbanius.
– Ką jis tau padarė? – susirūpinęs klausinėjo barmenas.
– Jis... jis tik prilietė mane... – Nikas nutilo. – O, Dieve...
Keinas iš paskutiniųjų stengėsi atsistoti.
– Merė...
– Nikai, kas nutiko Merei? – nesuprato Mičelas.
Nieko nebepasakęs Keinas nuvirto ant grindų. Barmenas prišoko prie jo ir jau ketino jį priliesti, tačiau susigriebė:
– Štai kas!.. Merei gresia toks pat pavojus!
Mičelas skubiai išbėgo iš baro, palikęs gulintį draugą be sąmonės.
Pasiekęs asfaltuotą kelią ir besibraudamas pro žydinčias liepas, Mičelas staiga sustojo.
– O Dieve švenčiausias!..
Prie barmeno kojų gulėjo negyvas Sparkis. Jis buvo aplipęs įvairiausiais vabzdžiais, kurie mito padvėsusiu šunimi. Sparkio šviesus kailis buvo visas pajuodęs, o žolėje aplink gyvūną telkšojo didelė pelkė. Mičelas pasišlykštėjęs nuskubėjo toliau.
Pasiekęs Keino trobesį, Mičelas pasibeldė į duris. Niekas neatidarė. Durys buvo užrakintos, todėl Mičelui teko jas išlaužti. Suradęs didelį kirvį šalia namuko, Mičelas mėgino juo išlaužti duris. Šiaip ne taip jas atlapojęs, Mičelas įvirto vidun.
Nedidelio kambarėlio viduryje ant grindų gulėjo susirietusi ir perbalusi Merė. Ji gulėjo savo prakaito klane kaip ir jos tėtis. Merė kažką tyliai murmėjo. Mičelas pasilenkęs teišgirdo vieną žodį: „Tėveli... ”. Barmenas nežinojo, ko jam griebtis. Porą akimirkų jis stovėjo žiūrėdamas į mirštančią mergaitę ir bijojo ją paliesti. Apsižvalgęs jis pastebėjo odines Keino pirštines. Greitai jas užsimovęs, Mičelas paėmė mergaitę ant rankų ir paguldė ją į lovą. Šiltai ją apkamšęs ir nubraukęs jos sudrėkusius plaukus nuo jos balto veiduko, Mičelas išskubėjo laukan.
– Reikia surasti daktarą... – žvalgydamasis tarė barmenas. Jis stovėjo su kirviu rankoje šalia Keino trobelės, apsuptas didžiulių medžių, ir nežinojo, kur eiti.
– Daktarą... daktarą... – monotoniškai kartojo Mičelas, nors puikiai žinojo, kad Miško Alėjoje jokio daktaro nėra. Jis brovėsi pro eglyną, aštrios eglių šakos draskė jo rūbus, tačiau Mičelas to nepaisė. Jis kažkur beprotiškai skubėjo.
Barmenas puldinėjo nuo vieno medžio prie kito nesuprasdamas, kur eina ir nepaleisdamas iš rankų kirvio. Staiga jis susiėmė už nosies, užuodęs tą patį dvėstančio šuns dvoką.
– Juk aš ėjau visai į kitą pusę, – isteriškai šūktelėjo barmenas, tačiau tuoj pat nutilo, pamatęs žolėje kažką gulintį.
– Ne, tai ne Merės šunelis, – su palengvėjimu atsiduso Mičelas. Priėjęs arčiau jis suprato, jog tai kažkada buvo žmogus.
Medžių paunksmėje gulėjo ruda apgraužta žmogaus kaukolė. Netoli jos buvo išmėtyti tokie pat rudi kaulai, dar turintys ant savęs žalios kraujuotos mėsos. O šalia kaulų gulėjo kiaurai šlapios numirėlio drapanos.
Tokį vaizdą pamatė Mičelas, priėjęs arčiau.
– Bet juk tai... – nebaigė minties barmenas ir nusivalė nuo kaktos prakaitą.
Kažkas sujudėjo krūmuose. Mičelas krūptelėjęs atsigręžė į ten. Niekas nesirodė. Mičelas stovėjo įsikibęs į kirvį abiem rankomis ir įtempęs visus raumenis. Jo akys bėgiojo nuo vieno medžio prie kito, tačiau nieko neaptiko.
Krūmai vėl sujudėjo. Mičelas pribėgo prie jų ir mostelėjo kirviu palei krūmus. Kažkas dusliai nukrito ant žemės. Mičelas, pažiūrėjęs į kirvio ašmenis, pamatė ant jų kažkieno kraują. Pakraupęs jis atsitraukė nuo krūmo ir nenorėjo žiūrėti, ką užmušė. Tačiau tai, ką jis „užmušė”, vėl sujudėjo krūme. Barmenas nejudėdamas laukė pasirodant numirėliui.
Iš krūmų išlindo mažoji Merė Kein. Jos baltas veidas buvo aplipęs prakaito lašais, drėgni juodi plaukai buvo susivėlę ir išsidarkę. Merės žydra suknelė buvo sutepta jos pačios krauju, kuris sunkėsi iš šviežios žaizdos jos kakle. Jeigu Mičelas būtų užsimojęs truputį kitokiu kampu, Merė būtų netekusi galvos.
– Mere... ką tu čia veiki? – išsigandęs paklausė Mičelas.
Merė nieko negirdėjo. Ji svirduliuodama artinosi prie Mičelo ištiesusi į jį gleivėtas rankas. Mergaitė nieko nesuprato, kas aplink ją dedasi, ji ėjo tartum užhipnotizuota, tartum jos kūną valdė kažkas kitas, o ne ji pati. Merė žiūrėjo prieš save buku žvilgsniu, jos mėlynos akys nieko nematė.
Mičelas nežinojo, ką jam daryti. Jeigu mergaitė prie jo prisilies, jis...
Barmenas nebelaukė, ką Merė darys toliau. Jis smarkiai užsimojo kirviu ir kirto. Mičelas užmušė mažą sergančią mergaitę, kuriai dar nebuvo nė penkerių. Jos graži juodaplaukė galva nuskrido ir paskendo krūmuose. Išsekęs mažas kūnelis susmuko žolėje.
Mičelas išmetė iš rankų kirvį.
– Ką aš padariau... O, Dieve...
Mičelas bėgo mišku kaip pamišėlis. Jis artinosi prie savo baro galvoje turėdamas tik vieną mintį. Jis užmušė žmogų.
„Tai buvo savigyna”, – jis stengėsi įtinkinti save, tačiau pats tuo netikėjo.
Barmenas stovėjo savo baro tarpduryje visas sukaitęs ir uždusęs nuo ilgo bėgimo. Nuo jo perbalusio veido smarkiai tekėjo prakaitas.
Mičelas negalėjo patikėti savo akimis, ką pamatė savo bare. Šalia Niko Keino gulėjo gal dešimt tokių pat perbalusių vyrų. Keinas numirė įsikibęs savo gleivėtomis rankomis į savo aukos veidą. Visi numirėliai gulėjo vienas į kitą įsikibę, prisisiurbę delnais prie vienas kito odos.
Mičelas nusimovė odines pirštines ir nusivalė ranka prakaitą sau nuo kaktos.
– Kas per?.. – sutriko jis, atitraukdamas nuo kaktos gleivėtą ranką. Jis prisiminė, kaip prilietė savo veidą su drėgnomis pirštinėmis, kuriomis lietė Merę.
– Viskas baigta... – sušnibždėjo Mičelas ir susmuko ant grindų šalia kitų numirėlių.
Iš miško visa tai stebėjo piktdžiugiškai šypsodamasis perbalęs džiūsna. Jo baltos akys sveikai žibėjo, o nuo veido nebelašėjo prakaitas. Džiūsna kažkaip pagijo nuo gleivių ligos, kurią pats išplatino tarp šitų nekaltų žmonių.
Džiūsna išsitraukė lapelį iš kelnių kišenės ir užbraukė paskutinį vardą, murmėdamas panosėj:
– Štai ir paskutinis. Mičelas iš Miško Alėjos.