PelasKonkurse ERO 2015 šis kūrinys laimėjo VI-ąją vietą.
Kaip sausio viduriui šalta nebuvo. Tik tiek, kad sniegas netirptų. O sniego pridrėbė neįprastai daug. Tamsiai pilkšvas vakaro dangus lėtai raibuliavo stambiais puriais pūkeliais. Nusileidę ant plaukų, akių, skruostų, lūpų jie po truputį tirpo, vėsino karštą veidą, įaudrintą protą, nelaimingą širdį.
Vienišoje pamiškės stotyje keli belaukiantys traukinio žmonės į ją nekreipė dėmesio. Jie žiūrėjo į kitą pusę, į paslėptą geležinio kelio juostą išnykstančią tamsoj. Laukė išnyrančio šviesos spindulio. Žmonės mindžikavo prie nedidelio jau užrakinto stoties namelio, kurį supo nukastas kelias vedantis į užpustytą kaimą.
Atokiau perone stovinti Aistė neišgirdo, kaip Ovidijus prisiartino iš už nugaros.
- Pamačiau tavo automobilį prie kelio. Ką čia darai? – nustebęs paklausė.
Ji net kruptelėjo išgirdusi balsą. Išniro iš užmaršties pasaulio sunkiai nuleisdama galvą. Atsisuko. Stoties žibinto šviesoje stebėjo mylimo vyro veidą, kurio taip pasiilgo per kelias savaites. Ovidijus kaip visada šyptelėjo nežymiai. Jis tiesiog nemokėjo parodyti skausmo. O jam tikrai skaudėjo. Skaudėjo dėl juos skiriančio metro, dėl sugniaužtų kumščių puspalčio kišenėse, dėl Aistės atvykimo čia, dėl Aistės...
- Kiek snaigių suvalgei? – jis bandė pajuokauti, ir ji taip pat nusišypsojo lūpų kampučiais.
- Gera čia pas tave kaime, - ištarė giliai įkvėpdama, su jaučiamu entuziazmu lyg jau žingsniuotų susitaikymo keliu.
- Tėvus aplankiau. Dabar bene kiekvieną savaitgalį atvažiuoju.
- Kodėl ne su mašina?
- Pastaruoju metu vairuojant, mintyse susikurti siužetai ir pokalbiai per dažnai trūkinėja. Tai erzina.
- Atleisk.
- O tau, žiūriu, ir pūgos ne kliūtis? Ko čia atsibeldei?
Ji nurijo grubių žodžių kartėlį. Patylėjusi kelias sekundes paprašė:
- Grįžkime kartu. Gali tu, galiu aš vairuoti.
- Ne. Nereikėjo man prasitarti, kad savaitgalį būsiu čia. Veltui atvykai. Tokiu oru tikrai pavojinga.
- Ovidijau, man gera žinoti, kad tau vis dar rūpiu.
- Aiste, dėl to man dar sunkiau. Tu man pats brangiausias žmogus, - tai sakydamas jis žvelgė pro šalį. Bet tiesiai į akis išrėžė. – Buvai. Man tiesiog reikia išlaukti, iškentėti, pamiršti tave. Mes viską jau esam apkalbėję. Neieškok manęs. Aš vis rečiau ir rečiau būsiu tau pasiekiamas. Pradėk gyventi savo gyvenimą.
- Prašau, prašau neužbrauk visų metų dėl vienos mano klaidos, - ji maldaujamai ištiesė ranką, bet jis atsitraukė.
Sutrikusi palietė pirštais savo skruostą. Po to įsistebeilijo į ką tik ant jo peties nutūpusią beformę snaigę. Neišdrįso pakelti akių.
- Nekenčiu savęs, kad taip kvailai suklupau, lygioj vietoj. Nebuvo jokių jausmų. Aš net buvau...
- Žinau, žinau, - nutraukė jos pasiteisinimą, girdėtą ne kartą.
Nebyliai žvelgė vienas į kitą. Akimirkai pasirodė, jų akyse blykstelėjo aistros liepsnelės, tarsi nebūtų prarajos. Lai neramių minčių protai su tik jiems būdingu pavydu, egoizmu, pykčiu, smerkimu sprendžia savas problemas, bet puikiai pažinę vienas kitą kūnai troško užbaigti užsitęsusį išsiskyrimą. Pirmiausia stebėti - ilgai ilgai, kuomet fiziškai galima pajusti žvilgsnio prisilietimus. Švelniai slinkti per skruostą, lūpas ir žemiau link kaklo palendant po šaliku. Dar žemiau - paltas, megztinis, marškinėliai tiesiog neegzistuoja - pečiai, raktikaulių iškilimai suartėja. Dar žemiau... O tada neištvėrus apkabinti, suspausti, visas tas vietas dar kartą padengti rankų ir bučinių glamonėmis. Jei protai išsikasė bedugnę, bent kūnams leistų įkristi į ją ir ten paskęsti ekstazėje.
Prie jų prisiartino nuo miško pusės atklydusi tamsi žmogysta. Ovidijus praleisdamas ją žengtelėjo link Aistės. Ši įsikibo į alkūnę, ir Ovidijui užgniaužė kvapą, krūtinėje sukilo banga, kaip kad pirmąjį kartą, kuomet ji nusitempė suknelę, ir jis suglaustais pirštais, smiliumi bei didžiuoju, lėtai braukė tarp iškilių krūtų. Virš saulės rezginio priglaudęs delną lietė jos padažnėjusį širdies plakimą. Į vieną taktą kartu su jo širdimi. Įsimylėjimas į jų gyvenimus skverbėsi visais frontais, visais pavidalais. Ir dabar Ovidijus nesipriešino šiems prisiminimams. Pabaiga tokia pati, kaip ir pradžią - du aukščiausi aistros taškai atskirti keleriais metais.
Ir... atoslūgis. Toliau bus tuštuma, jau plintanti sava apatija į jo akis, stebėjusias tolumoje pasirodžiusią gelsvą dėmę. Liko nedaug laiko. Žmogystai nutolus, atkutęs Ovidijus atitraukė jos ranką ir paskubomis prakalbo:
- Mane sukrėtė, ką padarei. Bet dar baisiau, kad beveik pusmetį tylėjai, slėpei.
- Aš juk buvau sutrikusi, dvejojau, bandžiau užgniaužti savy, bet galiausiai neišlaikiau. Jau geriau būčiau neprasitarusi.
- Ir būtų dar blogiau.
- Kodėl?
Tik nereikia... – mintyse atsiduso Ovidijus. Taip nesinorėjo vėl veltis į begalinius aiškinimusis. Juolab ir laikas netinkamas. Tačiau po paskutinio tokio kalbų, ašarų, atsiprašymų ir kaltinimų mišinio sekęs vidinis dialogas pasufleravo naują formą jo argumentams.
- Todėl, kad tu sulaužei mūsų bendros sąjungos mechanizmą, tokią svarbią detalę, kaip ištikimybė. Gal aš čia į mechaniką pasiduosiu, bet tiek to. Dardėjau pusę metų su kledaru to net nežinodamas, o tu sakai – ir toliau taip reikėjo. Mes juk dar pradžioj apsisprendėme, kad neskubėsim su santuoka, kad ne popieriuose tvirtybė, kad...
- Bet sužinojęs tu nepanorai atstatyti mūsų sąjungos.
- Per vėlai sužinojau.
Pasigirdo tolimas garvežio signalas. Jie pasuko galvas į tą pusę. Traukinio prožektoriaus šviesa bukais spinduliais lėtai sėlino artyn. Dar minutė.
- Ištikimybė – tai mūsų abiejų įsipareigojimas, - bandė paaiškinti Ovidijus. - Tai tavo įsipareigojimas man ir sau pačiai, bei mano įsipareigojimas tau ir sau pačiam. Mes tokią detalę susikūrėme patys, savo noru. Ji yra laisvai pasiekiama mums abiem, bet ji yra neliečiama, nevalia jos išardyti. Taip, tai tam tikra našta. Bet tai normalu. Gerai, tu suklydai, būna. Prikišai nagus prie šios detalės, sugadinai ją, ji jau nėra pirminės būsenos, kokią mes ją įsivaizduojam turint būti. Ją reikia taisyti, kažkaip keisti. Bet kodėl tu tai slėpei tiek ilgai? Viskas, tu nusikratei nuo savęs atsakomybės pančius. Tu žinojai tai, ko nežinojau aš – kad detalė sugadinta. Ir tu jau elgeisi kitaip turėdama žinojimo pranašumą. O aš kaip kvailys ir toliau galvojau, kad viskas tvarkoj. Tu suteikei sau teisę spręsti už mus abu. Tai ir žeidžia labiausiai... atvirumo nebuvimas.
Traukinys triukšmingai įvažiavo į peroną. Dabar Ovidijus ir Aistė stovėjo tylėdami. Jos skruostais riedėjo ašaros. Pirmasis vagonas sustojo ties jais. Atsidarė durys. Ovidijus įlipo į tambūrą ir atsisuko. Aistė suprato, kad jis nepasiliks. Nieko geriau nesugalvojusi tiesiog šuktelėjo, atrodo, paprastą vaikišką atsiprašymą:
- Aš labai gailiuosi. Daugiau niekada taip nepasielgsiu.
- Žinau, - atsakė Ovidijus. – Daugiau niekada.
Ir durys užsidarė. Traukinys pajudėjęs dingo tolstančiame dundėjime. Keli išlipę keleiviai irgi jau spėjo nubristi savais sniego keliukais. Aistė liko stovėti viena tamsos sukaustytoje žibintų šviesoje. Snaigės ir toliau krito be perstojo. Galiausiai tapo visiškai tylu. Aistė nustojo kukčioti, nusišluostė ašaras, truputį aprimo ir jai pasirodė, kad užplūdusi akimirkos ramybė reiškia mirtį. Viskas - miškas, snaigės, stotis, stulpai, suoliukai, pėdos sniege - tarsi sugėrė į save visą Aistės nerimą, ir pasaulis nuščiuvo. Nuščiuvo tam, kad prasidėtų audra.
Staiga iš pasąmonės gelmių iškilo juodai balti vaizdiniai. Dingo spalvos. Aplinka pasidengė nebylaus filmo filtru su visais smulkiais įbrėžimais, trūkiais ir neįprastu greičiu. Iš pradžių Aistė nesuprato, kas atsitiko, stovėjo kaip įbesta. Pasimetimas – pirmoji reakcija užpildžiusi jos vidinę ramią tuštumą. Kurį laiką niekas nesikeitė, snaigės nenatūraliai linguodamos krito per mirgančio pasaulio prieblandą. Po to tolumoje ties horizontu, kur buvo dingęs traukinys, sumirgėjo keli ryškūs pliūpsniai. Ir dingo. Netrukus stotį pasiekė duslūs garsai. Pliūpsniai vėl pasikartojo. Šį kartą ryškesni ir dažnesni. Juos atlydėjo tas pats, bet jau stipresnis, garsas. Aistė matė kaip platėjančia juosta link jos artėja mirganti šviesos lavina. Ji išsigando. Suprato, o gal tik rado vienintelį paaiškinimą - prieš jos akis juodai balta dokumentika. Nepagražintas kraštutinumų karas. Visa Aistės kraupi ateitis susispaudė į šį vieną momentą ir nenumaldomai ruošėsi ją užgriūti sprogstančių bombų pavidalu, spengiančiu trenksmu. O taip! Dabar ji patirs, kas jos laukia, visą būsimą kančią. Ir, jei išliks gyva ir sveiko proto, jau žinos per kokius savo gyvenimo griuvėsius teks eiti.
Zvimbimas ore, smūgis, sprogimas, baltas sniegas virtęs juoduliais drabstosi į šalis. Kitas sprogimas šalia. Dar kitas. Vis nesiliauja ir jau visai čia pat. Net kūnas purtosi. Aistė paralyžiuota. Ji tik stebi dokumentinę kino kroniką. Ne 3D, ne 4D formatu. Bet gyvai. Jau ir bėgių metalas girgždėdamas raitosi, betono skeveldros krinta šalia. O sekančią sekundę subyrą į šipulius namo siena. Smūgio banga skausminga, bet Aistė net parkristi negali. Ji tik suvokia, kad tai buvo paskutinė bomba. Ne. Bus dar viena asmeniškai jai, bet to nesužinos, jos tiesiog neliks žmonių tarpe. Jau geriau mirti, nei amžiams tapti šio karo auka. Dar akimirka. Artėja griausmingas švilpimas ir...
Visa kraupi kakofonija tarsi nusivertė nuo bedugnės krašto. Stojusioje tyloje pasiliko tik, neaišku iš kur atsiradusi, gatvės dvasios pianino melodija. Tokia raminanti ir puikiai pažįstama. Štai ir smuikas pakeitė vokalą. Ir tik po minutės, prieš pat pasigirstant violončelei, Aisė atsipeikėjo. Skambėjo jos telefonas. Paskubomis sugraibė jį palto kišenėje. Kad tik spėtų atsiliepti į Ovidijaus skambutį.
Aistė laikė telefoną prie ausies, bet nedrįso prabilti. Ji žvalgėsi aplinkui, stebėjo taikią nesubjaurotą naktinę žiemą. Nebuvo jokių sprogimų išraustų duobių, apgriuvusio namo, nuolaužų... Nesuvokė aplinkos.
- Girdi? – paklausė Ovidijus.
- Girdžiu, - atsiliepė ji nesavu, pakrikusiu balsu.
- Vairuoji?
- Ne, vis dar stoty esu.
- Ką ten tiek ilgai darai?
- Kiek?
- Nežinau, dvidešimt minučių, ilgiau...
Aistė nesumojo, ką atsakyti. Pati nesuprato, kaip galėjo čia išbūti tiek ilgai. Vėl išgirdo Ovidijaus balsą.
- Gerai, nesvarbu. Aš ko skambinu? – nutilo kelioms sekundėms. - Man gal metų reikėtų, kad susivokčiau, kas įvyko, kad nurimčiau, apsiprasčiau su ta mintim ir gal sutikčiau pabandyti viską iš naujo. Nežinau. Gal ir nereikia tų metų, gal...
- Palauk, Ovidijau, kas ten per triukšmas pas tave, blogai girdžiu.
- Nežinau. Dreba visas traukinys. Sėdžiu vienas vagone. Garsiau kalbėsiu. Dabar girdi?
- Girdžiu, - atsakė Aistė ir pačiupusi mintį pralinksmėjusi tarė. - Kaip per karą.
- Kokį karą? – nesuprato Ovidijus.
- Nesvarbu. Ką norėjai pasakyti?
- Tik vienas klausimas. Niekingas. Bet man reikia žinoti.
Pauzė.
- Klausk, - paragino Aistė. Ji dar nebuvo atsitokėjusi po patirtos haliucinacijos ar kas tai bebūtų. Tarsi vis dar belaukianti sprogimo, išnykimo. Tad tikrai, kažkaip nusispjauti į viską buvo. Bet Ovidijaus klausimas nuleido ją ant žemės.
- Žiūrint paprastai, reikia išlyginti rezultatą. Jei mes toliau būsime kartu, ar aš tūrėsiu teisę taip pat vieną kartą būti tau neištikimas?
Ir vėl pauzė. Aistę žeidė toks klausimas. Bet jeigu tai buvo galimybė susitaikyti?.. Ir žiūrint paprastai - Ovidijus lyg ir teisus. Net jei tai kerštas.
- Ne, - tvirtai atsakė ji.
Jis su palengvėjimu atsiduso:
- Aš vyliausi, kad tu nesutiksi. Man tai svarbu. Dabar žinau, kad nieko geriau už tave nėra. Važiuok į mūsų namus. Susitiksime ten ir bandysime sutaisyti sugedusią mūsų sąjungos detalę.
---
Praėjo dveji metai po Ovidijaus ir Aistės susitaikymo ir po to sekusio darnaus gyvenimo kartu, jau ir santuokoj.
Vėl žiema ir tik kelios dienos iki Kalėdų. Kaimo sodyboje ūžė įmonės, kurioje dirbo Ovidijus, šventinis balius. Įmonė didelė - susirinko virš šimto žmonių iš įvairiausių šalies kampelių. Daugumos jų Ovidijus net nepažinojo. Šventė kaip ir priklauso – padori: su linksmybėmis, žaidimais, atrakcijomis, vaišėmis, alkoholiu ir be antrų pusių.
Naktis pačiame įkarštyje. Ovidijus gerokai pakaušęs išlėkė iš pirties ir į eketę pūkšt. Aaaa! Susitraukė pasaulis kartu su visa gimine. Kaip kulka iššovė iš vandens ir nulėkė į savo kambarį antrame aukšte, tiesiai virš pirties. Čia buvo karšta tarsi Afrikoje. Gal net iki trisdešimties laipsnių galėjo prikaisti. Įjungęs sieninį šviestuvą, blausioje šviesoje nužvelgė nedidelį, jaukų, dailylentėmis iškaltą kambary, kuriame tilpo keturios lovos, spinta, staliukas, kėdės. Dvi lovos jam su kolega. Kitos dvi irgi jau apgyvendintos daiktais, bet dar neaišku, kam priklausančiais.
Kol kas užteks vandens procedūrų, reikėjo persirengti. Ovidijus greitai apsišluostė ir vos tik spėjo užsimauti šeimyninius, kažkas įsiveržė į kambarį užtrenkdamas už savęs duris. Pasigirdo moteriškas balsas:
- Ooo, kaip čia šilta, faina!
Ovidijus nustebęs atsisuko ir išvydo matytą veidą, ties kuriuo šventės eigoje ne kartą buvo sustabdęs savo žvilgsnį – pasirodė įdomus, simpatiškas. Net pirtyje ką tik abu kaitinosi. Bet pabendrauti neteko. Ovidijus nesutriko būdamas pusplikis priešais merginą raudonu bikiniu. Ištiesė jai ranką.
- Ovidijus.
- Svetlana, - paspaudė jam ranką dar truputį kalendama dantimis.
- Eketėj buvai?
- Aha.
Ji prišoko prie lovos ir pradėjo raustis savo kuprinėje. Ovidijus suprato, kad čia jo kambariokė. Taip pat po kelių akimirkų suprato, kad negali atitraukti akių nuo jos dailaus, teisingai išriesto užpakaliuko, pridengto tik nedideliu lygiakraščiu audinio trikampiu. Net tada spoksojo, kai ji vis dar pasilenkusi, betraukianti rankšluostį iš kuprinės, pakreipė galvą ir pagavo jo begėdišką žvilgsnį.
- Patinka? – nusišypsojusi paklausė.
Jis greitai nusuko išdaviką į šalį ir atsakė:
- Normaliai.
- Tik tiek? – Svetlana įsikibo į temą kilstelėdama antakius ir atsitiesė.
- Nemanau turintis teisę diskutuoti apie tai, - nesileido į flirtą Ovidijus ir demonstratyviai parodė žiedą ant bevardžio.
- Kaip pasakysi, – ji nė kiek nesutriko. Buvo žvali, šypsojosi.
Svetlana žengė porą žingsnių arčiau Ovidijaus. Šluostėsi plaukus nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų. Dailus, save prisižiūrintis, palaikantis formą vaikinas. O gal jį žmona prižiūrėjo? Vargu. Šis nesileistų vedžiojamas už pavadėlio. Pirmiausiai, ką buvo galima pastebėti – atviras, protingas rūdų akių žvilgsnis ir atsikišęs smakras, priduodantis veidui ryžto, veržlumo. Žavus derinys. Ech, nebūtų vedęs... Bet negi jis atsisakys vienos nakties nuotykio? Sako, paprastai tokie pasirašo ir pademonstruoja stulbinančius sugebėjimus, tarsi visa sukaupta patirtimi pasidalintų per vieną kartą.
Svetlana jau turėjo kėslų Ovidijaus atžvilgiu. Nerimtų kėslų, tik šiai nakčiai. Ji išsakė verdiktą:
- Kažkam pasisekė tokį eržiliuką pakinkyti.
Jis net prunkštelėjo, tarsi iš tikro būtų arklys.
- O tu tiesmuka, be kalbos stabdžių.
- Ir ne tik kalbos, - mirktelėjo jam ir staigiai atsukusi nugarą paprašė. – Ai, kaip niežti mentę! Pakasyk, būk geras.
Velnias! – pagalvojo Ovidijus – tikrai simpatiška ši jaunutė, nekompleksuota mergina. Jis ištiesė kairę ranką ir pirštų pagalvėlėmis pradėjo braukti per jos slidžią nugarą.
- Kitoj pusėj, - patikslino Svetlana. – O taip, gerai! Dar! Kaifas!
Ji grakščiai rangėsi, stengdamasi pakišti vieteles, kurioms labiausiai reikėjo prisilietimų. Ovidijus vis dar nedrįso prisipažinti sau, kad jau kuris laikas jį buvo apėmęs lengvas seksualinis susijaudinimas. Jis manėsi tvirtai kontroliuojantis save.
- Būk geras, Ovidijau, kad jau yra proga, pamasažuok pečių juostą. Tai juk nieko tokio? Ar ne?
Jis suprato klausimą ir atsakė pats sau, kad tikrai nieko tokio.
- Abiem rankom. Drąsiau. O taip... Ir sugebėjimai gi tavo!
Ovidijus šypsojosi. Nenuostabu – masažai buvo jo rimtas hobis.
- Noriu atsigulti. Bus patogiau, – pareiškė.
- Kaip pasakysi, - pamėgdžiojo jos žodžius. Jam jau buvo įdomu, ką ji dar sugalvos, ir kaip toli leisis mėgindama jį sugundyti.
Svetlana nustūmė daiktus nuo savo lovos ir išsitiesė ant pilvo, palikdama jam vietos prisėsti šalia. Jis įsitaisė ant krašto ir iš karto palietęs liemenėlės surišimą pasiteiravo:
- Galima?
Ji atsuko galvą ir šelmiškai pasižiūrėjo į jį.
- O tu ne iš kelmo spirtas. Pirmyn.
- Man ne naujiena moterims masažuoti nugarą. Nesusireikšmink.
Išnarpliojęs raištelius prie nugaros ir kaklo, pradėjo rankomis švelniai slysti šiltu ir drėgnu Svetlanos kūnu. Ir tuo pačiu metu faktas, kad išnyko ši simbolinė rūbo priedanga, stipriai trenkė Ovidijui į galvą. Kažko panašaus – ne vietoj atsiradusių jutimų - jam per masažus nebūdavo. Svetlana atsipalaidavo, nutilo. Jis neskubėdamas masažavo, nekreipdamas dėmesio į techniką, tiesiog elementariausi glostymo ir maigymo judesiai. Darėsi vis karščiau. Ir nesuprasi – ar čia dėl apačioje esančios pirties temperatūra kilo, ar alkoholis perėjo į aukštesnį veikimo lygį ir prisidėjo prie stiprėjančio intymaus jaudulio. Greičiausiai viena kitą papildė. Iš šalies pažiūrėjus, Ovidijus atrodė susikaupęs, neblaškomas. Mokėjo save valdyti. Neįtarsi. Tačiau jau galvojo apie Svetlanos gundančias formas. Jis nesėkmingai mėgino nukreipti nepadorias mintis į šalį; geisme klimpo vis labiau. Žvilgsnis pats keliavo merginos oda žemyn link liemens. O dar toliau dešinės pusės kelnaičių trikampio, turėjusio dengti pusę užpakaliuko bandelės, praktiškai neliko – jis kažkaip sugebėjo nuslinkti į tą tarpeklį tarp dviejų blizgančių glotnių kalvų. Nevalingai žvilgsniu pasekė ir rankos, slydo šonais per taliją, kol mažyliai pirštai vienu metu palietė abiejose klubų pusėse buvusius surišimus. Ir čia galima atnarplioti! O kas tada? Ne, ne, ne! Reikėjo tęsti masažą. Ovidijus, tik akimirkai stabtelėjęs, beveik suglaudė nykščius ties stuburu ir smulkiais sukamaisiais judesiais pradėjo kilti link kaklo. Tik šį kartą nesugebėjo akių atitraukti nuo Svetlanos grožybių. Jam taip knietėjo pataisyti bikinį. Netaisyklingai taip pataisyti – ir kitą pusę pradanginti tarpeklyje arba iš vis nutempti vandens lašeliais padengtomis šlaunimis, paliekant maskatuotis kažkur ant blauzdų. Kad tik paliesti. Oh, tie begėdžiai skuteliai, įsiterpę (įsispraudę) tarp Ovidijaus ir tų gelmių, kurios tiesiog privalėjo jam atitekti! Judesiai sulėtėjo, tapo ne tokie užtikrinti. Svetlana pajuto jo sutrikimą ir specialiai pradėjo murkti lyg katė, taip vėl parodydama pasitenkinimą.
Nesutikus jokio pasipriešinimo ir tik nežodinį pritarimą viskam, ką darė, Ovidijaus krūtinėj įsišėlusios palaimos bangos nusirito per pilvą žemyn. Šeimyniniuose karaliavo tikrų tikriausias gyvybės ir vyriškumo įrodymas. Bet į tą svaigulį įsimaišė blaivaus proto šlakelis. Ovidijus net trumpam stabtelėjo. Ką daryti? Sekundei atsiradęs nežymus gėdos jausmas greit pranyko, ir į jo vietą stojo dar sunkiau tramdomas geismas. Visai šalia, prie šono prigludusi gulėjo moteris - nepažįstama, kupina naujumo tiek savo kūnu tiek būdu. Ar buvo įmanoma jo nekintančiai, audrų negainiotai septynerių metų patirčiai su Aiste atsilaikyti prieš tokią pagundą? Daugiau negalėjo priešintis instinktams. Suvokė, pagaliau pripažino pats sau, kad nori Svetlanos čia ir dabar. O ir merginai nuojauta pakuždėjo, kad atėjo pats metas pasistūmėti į priekį. Ji truputį apdujusi pratarė:
- Luktelk. Aš apsisuksiu.
Ir nelaukusi jo reakcijos apsivertė ant nugaros. Ovidijus taip pat nesidrovėjo, grožėjosi jos kūnu: nedidukėmis smailiomis krūtimis, mažais rusvais speneliais, išryškėjusiomis šonkaulių linijomis, pilvo įduba ir visais išlinkimais vedančiais link galutinio tikslo, paslėpto po dar vienu raudono audinio trikampiu. Ji tik ir siekė to – suvystyti šį sužieduotą eržilą ir taip įrodyti savo, kaip moters, vertę sau pačiai. Na, ir aišku, pasidulkinimo svaigulys butų didelis šventės bonusas.
- Ko sustojai? – paklausė Svetlana po ilgiau užtrukusios nebylios ir beveiksmės pauzės.
Pauzės, kurios metu Ovidijui prieš akis pabiro, nežinia iš kur atsiradusios, snaigės. Jų buvo gausu, kaip tuomet prieš du metus stotyje. Pakartotinis neprašytas vidinių prieštaravimų šaukštelis į geismo statinę, ir pasąmonė atliko savo triuką. Toliau eilė protui. Jei dabar paliestų merginą, tai jau nebūtų nekaltas masažas – jis peržengtų ribą.
- O ką daryti? – su idiotiška mina veide atsakė kvailu klausimu į klausimą. O panašių kvailų klausimų ir kitokių keistų pasisakymų iš jo pusės dar bus.
- Masažuok toliau.
- Ką?
Viskas. Nepaisant visokeriopo apsvaigimo, Ovidijui įsijungė blaivus mąstymas, kuris į darbą paleido dorovės ir sąžinės variklį.
- Priekį, – Svetlana kiek sutriko. Kas čia dabar vyksta? – Pilvą, krūtinę.
Dorovės variklis stipriai buksavo geismo liūne, bet Ovidijus sugebėjo atsitraukti truputį.
- Na, neee, - nutęsė. - Negaliu toliau masažuoti.
Svetlana net pyktelėjo, truputį pasikėlė iš lovos.
- Kas negerai? Varyk toliau. Viskas čia aišku. Juk matau, kad nori.
Ji nužvelgė Ovidijaus tarpkojį, kur išsipūtę šeimyniniai bylojo apie tvirtą erekciją.
- Noriu, bet negaliu.
- Aš irgi maža dėl ko galiu negalėt. Bet kai noriu, kam tai rūpi?
- Palauk, – paprašė jis. – Leisk pagalvoti.
Ji net nusijuokė, bet prisiversdama, nenatūraliai, tarsi nujaustų lūkesčių žlugimą.
- Gerai. Galvok. Laukiu. Žiūrėk, nepersigalvok.
Ir galvojo Ovidijus, kaip netikėtai susiklostė aplinkybės. Atsirado tokia proga! Jis sėdėjo pusplikis šalia beveik nuogos merginos, kurios baisiai troško. Taip pat galvojo, kad panašiai prieš du metus buvo ir Aistei, kuomet ji pasidavė pagundai. Dabar Ovidijus puikiai suprato savo žmoną. Ir dar prisiminė lemtingą klausimą jai. Štai, galimybė išlyginti rezultatą. Bet jis pats nenorėjo, jog Aistė leistų jam tai padaryti. Ji ir neleido. Tik dabar viskas kitaip atrodė. Velniava, pasimetė. Kaip elgtis?.. Girtam ir jūra iki kelių, ir išeitis iš keblios padėties nesudėtinga. Jis nusprendė - kilus moralinei dilemai reikia bendrauti, kad ją išnarplioti.
Svetlana gulėjo pasirėmusi viena alkūne ir mintijo. Kur dingo normalūs vyrai? Ir šitas pasirodo su siurprizais. Sumišusiu žvilgsniu sekė, kaip Ovidijus atsistojo, priėjo prie savo lovos, susirado kuprinėje telefoną ir pradėjo skambinti.
Atsiliepė užsimiegojusi Aistė.
- Klausau.
- Labas. Čia aš.
- Matau. Kas atsitiko?
- Nieko. Atsiprašau, kad žadinu... Čia... Supranti, toks dalykas...
- Girtas esi? Tu savo baliuj?
- Jo... Ne... Taip, baliuj, bet tik išgėręs.
- Ovidijau, tai tavo reikalas. Sakyk greičiau, ko skambini. Noriu miego.
- Na... Mmm... Prisimeni, kai prieš du metus aš tavęs paklausiau ar leistum man taip pat tau ragus įstatyti, jei pasitaikytų proga?
- O tu dieve! Radai laiką! Aišku, prisimenu. Pasakiau – ne. Negi proga atsirado? O gal jau ir vienas - vienas?
- Ne, ne, dar nelygu. Bet...
- Proga yra?
- Jo.
- Oi, pavarai su tokiom naujienom. Negi sperma smegenis užspaudė? Neturėtų lyg. Žodžiu, pats aiškinkis be manęs. Tikrai skandalų ir jokių skyrybų nekelsiu. Būtų diena, gal kitaip kalbėčiau, bet dabar nemąstau, baisiai noriu miego. Namie pakalbėsim.
- Tikrai nepyksi?
- O dieve! Tu tik saugokis. Gerai?
- Gerai.
Ir Aistė atsijungė. Ovidijus pažvelgė į Svetlaną. Ji jau sėdėjo ant lovos, visa pašiurpusi, netikinti savo ausimis. Užteko vien jo kalbą išgirsti, kad suprastų situacijos absurdą. O jis dar ir paklausti sugebėjo:
- Turi prezervatyvą?
- Nu, pyzdiec! Kalėdos – tikrų stebuklų metas! - kraipydama galvą suirzusi teištarė ji. Pasičiupo kuprinę su rūbais ir prisidengusi rankšluosčiu išėjo iš kambario.
Ovidijus atsisėdo ant lovos. Nors galvoje ir suirutė, bet jautėsi balansas. Dar nesuvokė, nenusprendė – blogai ar gerai, kas ką tik nutiko. Bet gerą baliaus nuotaiką kaip ranka nuėmė. Jis susirado cigaretes ir užsirūkė. Kambaryje rūkyti buvo griežtai draudžiama.
