Karolis PamišėlisKonkurse ERO 2015 šis kūrinys laimėjo I-ąją vietą.
Kažkur toli už durų, prie rūbinės, girdėjosi šurmulys, bet salėje buvo tylu,
Choras: ir buvo toje tyloje kažkokio nejaukumo, lyg patalpoje su pašarvotu velioniu, kai gedintieji už sienos sėda vakarieniauti ir, nejučia užsimiršę, retkarčiais sukrizena ar per garsiai tarkšteli šakute į lėkštę.
Scenoje pasirodė darbininkai:
Choras: tyliai, kalbėdami pusbalsiu, tarsi likusieji budėti prie velionio, jie rinko dekoracijas ir nešė jas teatro gilumon kaip šūsnis nebereikalingų vainikų.
Per patį pirmos eilės vidurį, kaip vaiduoklis, šmėžuojantis tarp antkapiais juoduojančių kėdžių, sėdėjo dar nenusivilktu po spektaklio chitonu prisidengusi Meistrė.
Choras: Ji rūkė, pūsdama dūmus rimtai, tarsi siųsdama į erdvę kažkokią svarbią žinią, atidžiai stebėdama, kaip sklaidosi jų kamuoliai ir kaip nelieka iš jų nieko, tik kartus skonis burnoje ir prisiminimas.
Jai už nugaros, per kėdę į dešinę, sėdėjo dar nenusivilktu po spektaklio chitonu prisidengęs Margarita.
Choras: Jis stebėjo sceną, tarytum prižiūrėdamas dirbančiuosius, bet iš tiesų jo žvilgsnį kaustė pusiau atitraukta uždanga.
Ilgaplaukis barzdotas darbininkas atsinešė milžiniškas kopėčias, užsikorė į patį jų viršų ir pamažu rakinėjosi su didžiulį medžiagos gabalą laikančiais segtukais.
Choras: Uždanga vaizdavo giedrą vidurdienio dangų ir baltus, beveik permatomus debesis, išsidraikiusius po žydrumą lyg putos virš irklo sutrikdyto ramaus ežero paviršiaus, ir su kiekvienu segtuku dangus vis labiau raukšlėjosi, traukėsi, ir Margarita tai stebėjo rimtai, lyg jo akivaizdoje iš tiesų vyktų mažytė apokalipsė.
Meistrė, -
Choras: jis vadino ją taip nuo pat pirmos bendros repeticijos, o ji atsilygindama praminė jį Margarita, nors kartais sutrumpindavo šį vardą tiesiog iki Margio, -
numetė nuorūką ant grindų, paskui ryžtingai, beveik piktai primynė koja.
– Štai jie ir išskubėjo, Meistre, – tarė jis. – Pažiūrėjo, paplojo ir išskubėjo. Pasiimti iš rūbinės savo kasdienybės, apsigaubti ja, paskui sėsti į kasdienybę ant keturių ratų, važiuoti į kasdienybę miegamuosiuose rajonuose, prieš miegą užkąsti šiek tiek kasdienybės, prieš miegą pabučiuoti kasdienybę ir užmigti. O štai mes vis dar čia, Meistre. Vis dar slepiamės.
Meistrė dabar žvelgė kažkur į scenos glūdumą, ir jos žvilgsnis skrodė scenos darbininkus lygiai taip pat abejingai kaip pamažu išnešamas dekoracijas
Choras: ir nekrustelėjo jos veidas nuo Margaritos žodžių, kaip ir per pirmąją repeticiją, kaip ir vakar, kaip ir kiekvieną dieną, kai jis jai kalbėdavo ne scenoje, nes ji klausėsi jo lyg suaugęs žmogus čiauškėti ėmusio vaiko: kantriai ir atlaidžiai, suvokdama, kad tai neišvengiamas brendimo etapas, bet nesiteikdama atsakyti.
– Bijau kasdienybės, Meistre, – vėl pratarė Margarita. – Taip bijau ją kur nors atrasti – pašto dėžutėje, knygoje, lovoje, po moters ausų speneliais, – taip bijau, kad verčiau nesiliečiu prie nieko. Ir puiku, kad šis spektaklis baigėsi, kad šiandien suvaidinome jį paskutinį kartą, kad nespėjome vienas kitam tapti kasdienybe. Ar ne, Meistre?
Margarita pažvelgė į jos profilį – truputį kumpą nosį, putlias lūpas, raukšleles ties akimis, žilstančias garbanas, – o abejingas Meistrės žvilgsnis klaidžiojo po sceną: darbininkai nešė iš jos gipsines Sofoklio, Euripido ir dar kažin kokių senovės genijų galvas
Choras: ir nešamos jos kinkavosi į šalis, tarsi tie blyškūs barzdoti veidai su bevyzdėmis akimis būtų reiškę nepritarimą, ir Margaritai norėjosi, kad kuri nors iš galvų iškristų darbininkams iš rankų ir dužimo garsas nudobtų salėje tvyrančią pabaigos tylą.
– Geriausiai iš šio spektaklio prisiminsiu dangų vaizduojančią uždangą, – tarė Margarita. – Tu tiki rojumi? O taip, žiūrinčiojo į dangų ilgesys... Kažkoks poetas, žvelgdamas į dangų, pasakė: jeigu ten nieko nėra, tai kodėl mums taip ilgu? Ir iš tikrųjų, iš kur tas jausmas, iš kur ta vienatvė ir beviltiškumas, kai matai virš galvos spiečius žvaigždžių ar kažin kur skubančią debesiją? – Margarita pasilenkė priekin, padėjo alkūnes ant priekinės kėdės atlošo ir pasisuko į moterį. – O gal būtent todėl, Meistre? Gal būtent todėl ir ilgu, kad ten nieko nėra?
Jis nesitikėjo atsakymo, tik žiūrėjo kaip ji prisidega naują cigaretę -
Choras: jis visad mėgo stebėti, kaip ji tai daro: lėtas išgaubtas rankos judesys ¬– ir cigaretė padedama ant apatinės lūpos, paskui ją prispaudžia viršutinioji – švelniai, bet kartu ir tvirtai, taip, kaip motina laiko minioje vaiko ranką, tada vėl lėtas išgaubtas judesys – ir spragteli žiebtuvėlis. Keletą sekundžių vyksta cigaretės ir liepsnelės kova – jos sustingusios stebi viena kitą lyg žvilgsniu palaužti priešininką bandantys sumo imtynininkai, – bet visada laimi cigaretė: ugnis klusniai priartėja prie jos, o lūpos gašliai atsikiša į priekį, lyg bučiuodamos, ir patraukia.
– Tam tikru požiūriu rojaus idėja neišvengiama, – tarė Margarita vėl atsilošdamas, kai Meistrė šiek tiek atlenkusi galvą išpūtė dūmus. – Pats gimimas yra tremtis. Esi išvaromas iš rojaus ir pasmerktas trokšti sugrįžti, nors žinai, kad tai neįmanoma. Bet gal jums, moterims, kitaip, Meistre?
Margarita ištiesė Meistrės pusėn ranką.
Choras: Jo pirštai praskverbė pro garbanų pynes iki kaklo viršaus, ten, kur prasideda plaukai, ir lėtai ėmė slinkti žemyn, vingiuodami, klaidžiodami, siurbdami į savo svetimo kūno šilumą.
– Ištremiamos iš rojaus jūs išsinešate jo dalelę savy, tarsi kontrabandinę prekę, – tarė Margarita. – Ir jūsų vienatvė gal ne tokia beviltiška, nes jūsų kūnas nuolat jums primena, kad esate kaip pilnatis ar saulėlydis – amžino vyksmo dalis? Ir galbūt todėl jūs nejaučiate troškimo statyti bažnyčias ir tvirtoves, tuos dangų išprievartauti besikėsinančius falus, nes jums nereikia jokio papildomo įprasminimo?
Margarita atitraukė ranką
Choras: ir Meistrės garbanos susiskleidė lyg tamsus bežadis ežero vanduo, iš kurio išlipęs beveik negali patikėti, kad drįsai ten panerti.
Barzdotas darbininkas pagaliau nukabino uždangą, keletą kartų perlenkė ir įmetė į didžiulę kartotinę dėžę.
Choras: Scena atrodė lyg parazitų graužiamas lavonas: grožio iliuziją suteikiantys audiniai vis nyko, ir liko tik nuogas, grėslus, didžiule burna besijuokiantis skeletas.
– Taip, tu teisi, – sumurmėjo Margarita. – Tai beprasmiai tauškalai. Kam taukšti apie tremtį ir rojų, jei nuo kasdienybės galima pabėgti tiesiog dulkinantis? Skaičiau, neva markizo de Sado knygose seksas tėra rutinos griovimo įrankis. Tai, kas ten daroma, daroma ne iš ištvirkimo, o tiesiog bėgant nuo tos pačios sumautos kasdienybės. Keista, ar ne, Meistre? Kol gali mylėtis, žmonės beveik negalvoja apie dievą, o štai pasensta – ir bėga į bažnyčią. Anksčiau maniau, kad senatvinis pamaldumas – dėl stiprėjančios mirties baimės, bet ne, turbūt ne dėl jos. Tiesiog pasibaigus aistrai nebėra kuo paįvairinti kasdienybės – ir tada atsigręži į dangų. O tau nesinori, kad aistra ir dangus susilietų į viena, Meistre? Kaip kad Berninio „Šv. Terėsės ekstazėje“?
Darbininkai baigė tvarkytis, išjungė didžiąsias palubės lempas ir išėjo; scena dabar buvo tuščia, tik pačiam pakrašty liko stovėti didžiulė kartotinė dėžė su perlenktu dangumi. Meistrė numetė nuorūką, ryžtingai primygo, o Margarita atsistojo, perlipo priekinės eilės kėdes ir prižengė prie scenos.
Choras: Iš kulisų gilumos sklido blausi šviesa, ir jis stebėjo kaip jos spinduliuose iš lėto sukasi šokančios dulkės.
– Pasakose ir mituose smūgį gavęs velnias prašo suduoti dar kartą, – tarė Margarita neatsigręždamas. – Ir žinai kodėl, Meistre? Nes dievo skaičius – vienetas, o velnio – dvejetas. Taigi vienetas jį skaudina ir slegia. Juokinga, kad mums viskas atvirkščiai, ar ne, Meistre? Pasmerkti būti vienetais ir trokšti dvejeto. Apgailėtini nevykę dievai, kuriems nepavyksta nupulti. – Margarita atsigręžė į moterį. – Noriu, jog žinotum, Meistre: džiaugiuosi, kad mūsų vienatvės buvo susitikusios. Manajai tavoji patiko.
Meistrė pagaliau pažvelgė į Margaritą:
Choras: šaltai ir išdidžiai, lyg karalienė į sodininką.
Jis priėjo arčiau, atsistojo priešais, mesdamas ant jos ilgą šešėlį, paskui atsiklaupė, ir šešėlis prigludo prie apatinės chitonu pridengto kūno dalies, o Meistrės akys, žvelgiančios iš tokio blyškaus tuščių kėdžių fone veido, atspindėjo šviesą,
Choras: ir atrodė, kad matosi jose debesys pavieniui šokančių dulkių.
– Koks tavo skaičius, Meistre? – sukuždėjo Margarita. – Ar suduosi man antrą kartą?
Jis paėmė jos šiltą, abejingą ir suglebusią ranką.
Choras: Paglostė mažąjį pirštą, paskui bevardį, o paglostęs užlenkė, ir galiausiai liko jo delne didysis ir smilius, ir stebėjo jis juos, atidžiai ir rimtai, švelniai apvedžiodamas pirštu išorinę ir vidinę pusę. Galiausiai pridėjo jų galiukus sau prie lūpų.
– Turbūt nėra jokio rojaus, Meistre, – sukuždėjo kildamas lūpomis aukštyn, bučiuodamas kiekvieną pirštų slankstelį. – Dangus yra taupyklė. – Margaritos nykštys įsiskverbė tarp dviejų Meistrės pirštų ir ėmė pamažu juos skleisti. – Ir žmogus yra taupyklė. – Jis pasilenkė ir pabučiavo Meistrės krumplius virš smiliaus ir didžiojo piršto. – Ką aš tavyje sukaupiau, Meistre?
Margaritos lūpos nuslinko žemyn ir Meistrė pajuto kaip tarp jos praskėstų pirštų prasikvepia liežuvis ir švelniai, drėgnai paliečia tarpupirštį.
Choras: Suraukti karalienės antakiai nekrustelėjo, ji tik įdėmiai ir atšiauriai žvelgė į savo sodininką.
Paskui ji pakėlė chitono apačią aukštai virš kelių ir, nenuleisdama žvilgsnio, praskėtė kojas.
Choras: Po drabužiu ji buvo visiškai nuoga, ir Margarita žvelgė į jos nuogumą, ir troško prie jo priglusti, pajusti sūrstelėjusių moteriškų syvų skonį, susilieti su jais savo seilėmis.
Jis metėsi priekin,
Choras: prie tamsaus ir abejingo, šešėlio užgulto kūno,
bet kojos staiga susikleidė, ir Meistrė vožė jam per veidą, stipriai ir skaudžiai.
Margis atšlijo,
Choras: o karalienė grakščiai, iš lėto ištiesė ranką ir pridėjo delną prie paraudusio ir degančio sodininko skruosto.
Prisilietimas buvo švelnus ir gaivinantis, o Meistrė pasilenkė priekin, prie pat Margaritos veido, ir iškišo liežuvį.
Choras: Margarita įsisiurbė į jį, mėgaudamasis čiulpė į save jo šilumą ir drėgmę, sukiodamas galvą, atsitraukdamas ir vėl apžiodamas.
Staiga liežuvis dingo už Meistrės lūpų, ji griebė Margį už pečių ir stumtelėjo. Jis nugriuvo ant grindų ir liko ten tysoti,
Choras: žvelgdamas į tamsoje skendinčias lubas, vis dar jausdamas burnoje Meistrės seilių skonį.
– Dangus yra taupyklė, – pratarė jis tamsai. – Ir žmogus yra taupyklė. Bet žinai, kas liūdniausia?
Meistrė atsistojo ir nusimetė chitoną, paskui visiškai nuoga priėjo prie gulinčio Margaritos, jį apžergė ir, įdėmiai žvelgdama į akis, pritūpė.
– Pažiūrėti, kas viduje, – tarė Margarita pasitikdamas Meistrės žvilgsnį, – sužinoti, kas ten sukaupta, gali tik ją sudaužęs.
Meistrė atsistojo ir lėtai užlipo ant scenos.
Choras: Ji nužengė į patį jos vidurį, atsisuko į salę ir, stebima nuo grindų pakilusio Margaritos ir šimtų tuščių kėdžių, atsigulė ant nugaros, ir dvi baltos, per kelius sulenktos kojos blausioje šviesoje atrodė lyg vartai, už kurių laukia mįslę užduoti ketinantis sfinksas.
Margarita nusiavė koturnus ir basomis, tyliai, lyg sėlinantis vagis, taip pat pakilo ant scenos.
Choras: Apėjo ratu nuogą gulintį kūną, žvilgsniu apčiupinėdamas kiekvieną jo kertelę, kirkšnis, pažastis, vidinę šlaunų pusę, ausų spenelius ir kaklą,
galiausiai priėjo prie kartoninės dėžės ir ėmė traukti iš jos didžiulį žydros medžiagos gumulą.
– Sakoma, – tarė artėdamas prie Meistrės su uždanga-dangumi rankose, – kad delnų antspaudai ant uolų sienų, kuriuos kadaise paliko mūsų protėviai, yra dvasių kelių žemėlapiai. Nežinau ar tai tiesa, Meistre, galbūt tai tik dar viena kvaila mokslininkų teorija, bet kaskart, kai liečiu moters kūną jaučiuosi būtent šitaip: lyg žymėčiau savo dvasios žemėlapį. Supranti? Negaliu tiesiog liestis oda prie odos, nes ir oda yra kasdienybė.
Margarita užmetė uždangą ant moters,
Choras: užklojo dangumi jos kūną,
tada nutempė medžiagos kampą į scenos pakraštį, paskui kitą kampą.
– Ir žinai, kas mane graužia, Meistre? – kalbėjo pamažu užklodamas visą sceną. – Aš nežinau, kur tas žemėlapis veda. Supranti? Jis beprasmis. Tai lobių salos žemėlapis be svarbiausio dalyko – kryžiuko, žyminčio vietą, kur užkasta skrynia. Kur ta vieta, Meistre, į kurią skrieja mūsų dvasios?
Dabar visa scena buvo nuklota dangumi, lygi,
Choras: tik pačiame jos viduryje dunksojo moteriško kūno kontūrai.
– Ir tai beviltiška, Meistre, taip klaikiai beviltiška, – kuždėjo Margarita artėdamas prie moters. – Visi tie dvasių žemėlapiai, kuriuos delnais braižome ant vienas kito kūno. Vis ieškai, vis kasi, vis tikiesi. O kai galiausiai pavargęs krenti miegoti, žinai, kas sukasi galvoje, Meistre? – Jis pritūpė
Choras: ir ėmė vedžioti ranka po prigludusia medžiaga apdengtą Meistrės kūną: kaktą, skruostus, lūpas, išsišovusius krūtų spenelius, pilvą.
– Kad reikia mesti šią užmačią ir grįžti į ramią kasdienybę? – Margarita nusijuokė
Choras: sukūkčiojo.
– Ne, Meistre. Tada guli ir galvoji: o gal aš jau buvau visai arti, visai čia pat, gal būtų pakakę dar keletą kartų bakstelėti kastuvu į žemę ir būčiau atradęs tą prakeiktą dangų...
Margarita atsiklaupė priešais praskėstus kelius, pasilenkė ir suleidęs dantis į medžiagą ėmė ją draskyti.
Choras: Kai dangaus žydrynėje ėmė žiojėti skylė,
Margarita pasikėlė chitoną ir užgulė Meistrę.
Choras: Nesistengė būti švelnus, kantrus
ar suteikti malonumą.
Choras: Žinojo, kad ten, po dangumi, jį stebi abejingos ir šaltos akys.
Ir galiausiai, kai sudejavęs prigludo prie Meistrės galvos,
Choras: ant nereginčių dangaus akiduobių ėmė kristi ašaros.
Ir dangus buvo visai šalia, ir beveik galėjai jį paliesti.
Choras: Bet mes ir vėl likome šiapus.
