In Memoriam

Kaimas  - vienkiemis – troba. Gelžkelis (ar žinai, kaip kaip dreba žemė stovint prie bėgančio traukinio?). Miškas. Braškės, augančios miške (!), prie aštunto nuo kelio elektros stulpo. Naktį guli lovoj su geležinių spyruoklių čiužiniu ir girdi: ošia eglės, kirvarpos kramsnoja trobos sienas, palėpėj bilda žiurkės. O pastogėj priklijuotas kregždžių lizdų. Ramu.
Tai pirmasis veikėjas (Mano Kaimas). Antrasis – Antanas. Jis gyveno Mano Kaime. Tarsi tos malonės nebūtų gana, jis dargi buvo tikras tų laikų herojus: poetas, žvejys, astronomas ir gamtos vaikis. Kaip gal ne tokią ir nemalonią neišvengiamybę priimdavo vasarotojus iš Miesto, leisdavo trumpam pasisavinti jo saulėtus namus, mišką, balas kieme, ramybę ir žalvarnius ant laidų. Išnuomodavo, o gal paskolindavo.
Antanas sakydavo:
- Tai baika, kad nemoki pakurt pečiaus…
Nuoširdžiai. Nesijuokė, kad bijau siurbėlių ir verkiu žiūrėdama, kaip atsimerkusios iš nuostabos dūsta žuvys. Dar sakydavo:
- Reik tik be proto norėt ir bent kiek pasistengt, tadu bet kū galėsi padaryt.
(Tik jau ne skusti žuviai žvynus peiliu, ačiū!) …
Antanas širdy buvo šiek tiek pankas, kuris nežino, kas yra anarchija, ir šiek tiek vaidila, kuris nepažįsta pagoniškų dievų. Tebenoriu būt tokia, kaip jis.
Ne… Ten buvo visai kitoks pasaulis. Ten nebuvo gatvių, vadinasi, ir žibintų, niekas neužgožė žvaigždžių. Aš negaliu aprašyti to jausmo, kai naktį išeini į kiemą ir nematai nei miško, nei laukų kitoje pusėje, nei gelžkelio, net trobos nematai. Stovi basom ant rasos, o aplinkui iš visų pusių tik bekraštis rūko ežeras. “Žiūrėk, tos penkios žvaigždės vadinas Kasiopėja”.
Kitą rudenį Antanas išvažiavo į Miestą. Labai norėjo ten mokytis astronomijos ir būti savimi (paprastumo genijumi). Gaila.
Jis pernelyg teigiamas herojus, kad kūrinio pabaigoje išliktų gyvas.  Bet jam tas ar rūpi? Antanas nemirs nei dėl tokio reikalo, nei dėl kokios ligos.  Jis ilgai ir laimingai gyvens. Kad ir Mieste. Antanas Vakarų skirstomuosiuose tinkluose dirbs gatvių apšvietėju.