Princesiškas atsitikimas

(Prologas)
Žinomasis pasaulis buvo sudarytas iš septynių karalysčių ir nuožmiųjų žemių, nusidriekusių aplink jas. Geltonąją pakraščio karalystę valdė senas, bet išmintingas karalius Farafadas XII. Jis turėjo dvi nesantuokines dukteris, kurias labai mylėjo ir saugojo. Kas yra princesių mama - nežinojo niekas. Bet mergaitės augo, tapo nuostabaus grožio moterimis ir karalystės gyventojai jomis labai džiaugėsi bei didžiavosi. Tik kartais koks nors įkaušęs valstietis vis prisimindavo kokią šiurpią pramanytą arba atseit tikrą istoriją apie princesių motiną. Tokios kalbos būdavo pavojingos. Paminėjęs bloguoju princesių mamą žmogus greitai dingdavo be žinios.
(Prologo pabaiga)
---
Princesės seserys - Sju ir Fadė - nebuvo paprastos princesės. Jos mėgo nuotykius, mėgo naktim pabėgti iš pilies ir stebėti besidauginančius jonvabalius, medžioti žaltvyksles ir jas kepti ant laužo, mėgdavo rizikingus išpuolius ir nekentė rūmų etiketo ir tvarkos. Tai gana dažnas reiškinys tarp princesių. Galima sakyti, kad tai buvo kažkokia to metų princesių mada.
Joms nusibodo gyventi ramiai ir nuobodžiai, nusibodo būti rūmų puošmenomis, nusibodo būti princesėm.

Kiekvieną naktį jos slapta išslinkdavo iš savo kambarių ir, papirkusios sargybinį, šokdavo ant savo žirgų ir pasileisdavo šuoliais po pilies apylinkes, per pievas, per miškus. Žaisdavo gaudynių ir kitaip šėlo, bet vieną sykį net nepastebėjo, kaip greitai bėga laikas. Kai pradėjo švisti, jos pagaliau suprato, kad užsibuvo per ilgai ir nujojo pilies link. O ant pilies sienos jų jau laukė vieniša figūrėlė. Vieniša, bet galinga. Tai buvo pats karalius.
- O ne! - sušuko Sju.
- O šūdas, - nusikeikė Fadė ir nušoko nuo arklio.

---

- Norit nuotykių? Norit?! - pratrūko įsiutęs karalius. - Aš jums tuoj duosiu nuotykių! Ar nežinot, kad aplinkui slampinėja įsiutęs makalauras, kuris jau sudraskė septynis mano vyrus, bandžiusius pastoti jam kelią? O jūs naktim išjojat ir klaidžiojat lyg niekur nieko! Be mano žinios! Skiriu jums pilies areštą, - kaip kirviu nukirto karalius ir mostelėjo sargybiniui, - į bokštą jas. Mėnesiui! Ir saugok, kad niekas neįeitų ir niekas neišeitų!
Dodemas Flurdenas, karaliaus asmens sargybinis, mostelėjo princesėm ietimi link laiptų į bokštą. Įvaręs jas į ankštą kambarėlį, jau norėjo užrakinti duris, bet princesė Sju staiga šelmiškai nusišypsojo ir nusimetė suknutę, atskleisdama kariui visas savo grožybes.
- Princese, prašau apsirengti, - sutrikęs išlemeno Dodemas.
- Klausyk, kary, - juokdamasi tarė nuogutėlė princesė, - dabar tu mus paleisi, o jei nepaleisi - imsiu rėkti "prievartauja". Atskubės sargyba, tau nukirs galvą... Na, negerai būtų, ar ne? Va dabar gražiai pasitrauk, mes išeisim, o karaliui praneši, kad miegojai ir užmiršai užrakinti duris. Jei pasakysi tiesą ir mus pagaus, pasakysiu, kad norėjai mus išprievartauti, bet mes sugebėjom pabėgti. Taigi tau vis tiek nukirs galvą. Negerai, ar ne?
Dodemas Flurdenas sutrikęs bei truputį išsigandęs pasitraukė nuo durų ir leido princesėm praeiti. Nuogoji praeidama apsikabino karį ir įsisiurbė jam į lūpas:
- Mano didvyri... - erotiškai sušnibždėjo ji ir sukikenusi nubėgo paskui seserį.
Dodemas susmuko ant žemės. Nuo karaliaus tai klius, bet juk ne kiekvienas paprastas karys yra matęs nuogą gražiąją princesę Sju.. Ir toli gražu, ne kiekvienas užsitarnavo jos bučinį. Nesigailiu, pagalvojo karys. Dėl nieko nesigailiu.

---

- Palauk! - sušnibždėjo Fadei Sju, rengdamasi suknelę ir strypčiodama ant vienos kojos, - negaliu juk nuoga išbėgt į kiemą.
Fadė sustojo ir vis dar kikendama stebėjo kaip Sju rengiasi. Pastaroji irgi juokėsi, o nuo jos krūtų atsimušusi mėnulio šviesa šelmiškai gundė. Fadė nusipurtė: "Juk čia mano sesuo! Na aš ir ištvirkėlė... "
- Gerai, viskas, - tarė geltonplaukė Sju savo juodaplaukei sesei Fadei, - ką darom?
- Aš turiu planą. Siūlau pabėgti porai mėnesių iš karalystės, ir kai grįšim, tėvas supras, kad mums negali nutikti nieko blogo.
- Bet juk tėvas pasius! - išsigando Sju, - ir tai banalu! Visos princesės taip daro!
- Iš pradžių gal ir pasius, paskui pasiųs savo būrius mūsų vytis, paskui puls į depresiją ir pagaliau kai mes sugrįšim - džiaugsis kaip vaikas...
- Ir mūsų nebeišleis niekur, niekada, - pertraukė seserį geltonplaukė.
- Ne. Jis įsitikins, kad mes sugebam pasirūpinti pačios savim, - užtikrintai tarė Fadė, - tai pats geriausias būdas išsilaisvinti iš tėvo gniaužtų. Tu ką, pasakų neskaitai?
- Tikriausiai tu teisi, - sutiko Sju ir abi nubėgo link savo kambarių ruoštis kelionei.

---

Princesės išjojo vos tik apsirengusios. Papirktasis sargybinis žvelgė tiesiai prieš save, apsimesdamas, jog nieko nemato.
  Vos pasibalnojusios savo žirgus ir išsigavusios iš pilies, princesės paleido juos šuoliais. Per karalystės pievas, per derlingas žemes ir valstiečių laukus, kol jau temstant prijojo didelį ir tamsų mišką, prie kurio buvo įkalta lentelė su raudonu užrašu.
Užrašas skelbė: "Bet kas, įėjęs į Zelbos mišką, bus prakeiktas, nužudytas ir suėstas. Laikykitės atokiau. Pagarbiai, Zelba"
Fadė ir Sju sustojusios susižvalgė. Aplinkinio kelio nėra. Miškas driekėsi išilgai per daugelį mylių į abi puses.
- Bet juk čia karalystės žemės! - suriko Fadė, - kokia dar Zelba, po velniais!
- Fade, čia privati nuosav... - bandė ją sulaikyti Sju, bet sesuo jos nesiklausė ir paragino žirgą tiesiai į mišką, - Princesė, - nusikeikė Sju ir nujojo paskui.

---

Tarp daugelio princesėms nebūdingų savybių yra ir blaivus mąstymas. Jei būtų kitaip, Fadė ir Sju niekada nebūtų jojusios per Zelbos mišką.
Niekas nežinojo, kas ta Zelba yra.
Buvo žinoma tik, kad:
Ji mandagi ir be galo gerai išauklėta (prie kiekvienos jos aukos kojų būdavo randamas maždaug tokio turinio raštelis: "Labai atsiprašau. Tikrai nenorėjau. Zelba").
Ji visiškai negobši. Netgi priešingai - visus aukų daiktus ir drabužius ji, gražiai sulanksčiusi, sudėdavo šalia, kartu su vargšelio turėtomis brangenybėmis. Dėl to be galo džiaugdavosi apylinkėse gyvenantys kaimiečiai. Atsirado netgi savotiškas uždarbio šaltinis - visus pasiturinčius keliautojus vietiniai kuo nekalčiausiais veidais paragindavo joti per mišką... Paskui, pasišlaistę miško prieigose ir suradę lavoną, turtą pasidalindavo.
Be to, Zelba buvo be galo kruopšti. Nužudytųjų mėsa nuo kaulų būdavo nugremžta taip švariai, kad net šunims nebelikdavo darbo.
Taigi gyveno Zelba sau ramiai, niekieno netrikdoma, vietinių netgi mėgiama.

---

Reik manyt, jei princesės būtų visa tai žinojusios, tikrai nebūtų lindusios į tą mišką. Deja, jos buvo be galo išsilavinusios (skaitė ir rašė penkiomis, o kalbėjo dar keturiomis kalbomis, domėjosi istorija, gamtos ir tiksliaisiais mokslais, siuvinėjo, dainavo ir šoko, be to užsiiminėjo konfu, karate ir aikido), išskyrus vieną smulkmeną - visiškai nieko nenutuokė apie tai, kas dedasi čia ir dabar.
- Fade, negi tu nieko negirdėjai apie privatinę nuosavybę? Mes dabar kažkieno žemėje be jo sutikimo. Už tai gresia penkeri metai sunkiųjų darbų, katorgos ir...
- Užsičiaupk, Sju. Negi manai, kad tėvas mus sunkiųjų darbų išsiųstų? Nors ne, neatsakyk, ko gero po šiandien išsiųstų. Ir pats grandines prikaltų...
- Ir darbo sugalvotų... - Sju pasikasė uodų sugeltą kaklą. Jos ėjo besivesdamos arklius. Miškas pamažu virto pelke, kojos nuolat klimpo, plaukai vėlėsi už augalų šakų.
- Tfiu, musė į burną įskrido... Klausyk, susinervinau. Tu manai, jis tikrai galėtų?
- Dar klausi. Gal grįžtam?  Gal jis nebus pastebėjęs, kad mes dingom?
- Taip, nebus. Nesitikėk tokio džiaugsmo. Šiaip ar taip mes net grįžt negalim. Reik prisipažint - absoliučiai pasiklydom. - Fadė atsisėdo ant žemės.
  - Išlikim ramios. Kur buvo saulė, kai įjojom į mišką?
- Man iš dešinės... - Abejodama numykė Fadė.
- Tikrai? Tu gi rankų neskiri! - Sju susinervinusi apsidairė. Tiesą pasakius - saulės išvis nesimatė. Dangus, tiksliau tos properšos, kur buvo matyti pro medžių viršūnes, buvo apniukusios. Be to, abi jautėsi mirtinai pavargusios ir be galo sudirgusios.
- Pati kalta. Galėjai pažiūrėt. Klausyk, kažkas ten apie samanas yra. Kur jos auga - šiaurinėj ar pietinėj medžio pusėj?
- Ką aš žinau? Tu gi pas mus skautų kapitonė... Kuri kairės nuo dešinės neskiria.
- Tu čia manęs neįžeidinėk. - Fadė susierzinusi atsistojo. - Nes kai duosiu... Ir apskritai. Aš bent svetimų bernų nevilioju!
- Ak tu šitaip?
Netrukus miško glūdumoj užvirė kova pagal visas "muštynių meduje" ir tikros moteriškos draugystės taisykles. Abi bandė arba viena kitai nuplėšti viršutinę aprangos dalį, arba nurauti plaukus, arba padaryti ir tą, ir tą (ir dar kai ką...).
Dar nežinia, kaip būtų ši istorija pasibaigusi, jei ne staiga iš už medžių pasigirdęs tylus kikenimas. Fadė, kuri tuo metu smaugė seserį, įgrūdo jos galvą į samanas ir apsidairė. Sju, kuriai šiaip ne taip pavyko tą galvą ištraukti, spjaudydamasi sušnypštė:
- Kas čia? Paleisk, kvaiša...
Jos abi pašoko nuo žemės ir nutykino kikenimo link.
Už krūmų, pelkės apsuptoje salelėje stovėjo tamsi būtybė.
- Kas tu? - Paklausė Fadė.
- Aš - Zelba.
- Mėšlas. - Fadė prikando lūpą ir pašnairavo į seserį. - Kiek ten katorgos metų?

---

Zelba buvo liesas, dvimetrinis, šešiarankis padaras, milžiniškom kalmaro akim ir dvišake uodega. Iš trikampės burnos styrojo aštrūs kaip peiliai dantys, apskretę žmonių krauju bei kitom liekanom. Deja, miške buvo labai tamsu ir princesės to nepastebėjo.
- Labas vakaras, - mandagiai pasisveikino Zelba.
- Labas vakaras, - choru atsakė princesės.
- Labai malonu, kad užsukot, jauskitės kaip namie, - išsišiepė Zelba, - aš su malonumu jus suėsiu.
- Suėsi?! - suriko Fadė.
- Taip suėsiu. Sudraskysiu, sukramtysiu, sučiaumosiu, suvirškinsiu, nužudysiu, pasisotinsiu. Jūs nepykit, gerai?
- Hmm... - nutęsė Sju, - BĖGAM!
Princesės pasileido per mišką lyg skerdžiamos. Bebėgdamos nusidraskė drabužius, apsibraižė savo princesiškus kūnus, susivėlė plaukus ir pagaliau netekusios jėgų nukrito ant žemės.
- Atsiplėšėm? - sušvokštė Fadė.
- Tikriausiai, - neužtikrintai atsakė sesuo.
- Man labai nemalonu jus nuvilti, bet jūs klystat, - apgailestaudama nutęsė Zelba.
Seserys susižvalgė graudžiais žvilgsniais.
- Mums šakės, - nusivylė Sju.
- Merginos, merginos... - ramino jas Zelba, - aš taip seniai šnekėjau su žmonėm... Ar nenorėtumėt su manim išgerti po puodelį karšto kraujo?
- Nnnn... ne, - persigandusi atsisakė Fadė.
- Tada gal arbatos? - neprarado vilties pabaisa.
- Gerai, arbata būtų neblogai.
- Eime, eime, - Zelba net strykčiojo iš laimės, - kai išgersim arbatos, aš jums parodysiu savo iškamšų kolekciją! - ir jau tyliau pridūrė, - jūs mažulės - būsit šios kolekcijos puošmena...

---

Princesės, kas be ko, pasižymi puikia klausa. Paskutinius Zelbos žodžius jos nugirdo. Nugirdo, žiauriai susinervino ir ėmė mąstyti, kaip čia išsisukus. Prievartiniai darbai ėmė atrodyti kaip rojus…
- Aš čia gyvenu jau kelis amžius. Viena, kaip pirštas, - bumbėjo Zelba šliūrindama per pelkę. - Man, tiesą pasakius, gerokai liūdna. Bet pasišneku su savo iškamšomis ir geriau pasidaro…
Štai kaip… - Fadė neviltingai apsidairė. Perspektyva, kad visą gyvenimą su jos iškamša kalbėsis pabaisa, neatrodė viliojanti. - Tiesą pasakius, ne visi tinka iškamšoms. Tuos, kurie netinka, aš suvalgau. Bet jūs, širdelės mano - būsit puikūs egzemplioriai. Tiesa, niekur nereikia skubėti. Prieš tai išgersim arbatos.
- Taip, ir gal pavalgyti galima? - Sju tempė laiką.
- Ir pamiegoti? - Fadė sumirksėjo didelėmis akimis.
- Ir nusiprausti…
- Ėiėiėiii… palaukit, palaukit - Zelba susinervinusi sumosavo šešiomis rankytėmis. - Kas čia diktuoja žaidimo taisykles? Aš! Ir "nevarykit Zelbos į medį"! Gausit arbatos - ir užteks! Džiaukitės, kad jos apskritai gausit.
- Gerai, nesinervink. - Princesės vilkosi paskui pabaisą, brovėsi per bruzgynus ir šlepsėjo per pelkes, kol priekyje pamatė nedidelį urvą tarp suvirtusių milžiniškų akmenų.
- Prašom, zuikyčiai, prašom. Užeikit.
Niūniuodama pabaisa įvedė merginas į savo rūsį. Jis buvo išklotas kilimais, o kiekvienoje sienoje buvo nišos, kuriose stovėjo ar kabėjo iškamšos.
- Nebloga kompanija, - pagyrė Sju, stebėdama prie krosnies šeimininkaujančią Zelbą.
- Pati geriausia. Tiesiog rinktinė. Mano iškamšos. Tu neįsivaizduoji, kiek į jas darbo įdėta. Ne bet kas gali jas pamatyti… - padaras nusišiepė, pademonstruodamas aštrius dantis.
- O gal tu nori mus nupenėti, prieš darydama iškamšas. Na žinai, gal geriau atrodysim? - Fadė maldaujamai pažvelgė į Zelbą. Pabaisa piktai nusikvatojo:
- Hahaha… aš irgi “Jonuką ir Grytutę” skaičiau… Be to, ta vargšė ragana buvo mano septintos eilės pusbrolio buvusi žmona. Neišdegs.
- Gerai, pabandykim kitaip.  - Sju reikšmingai krenkštelėjo - Gal tu nori pinigų? Ar, pavyzdžiui, miško nuosavybės dokumentų, nes dabar čia karališkos žemės ir…
- Kam man nuosavybės dokumentai? Čia mano miškas! Buvo čia kažkoks žmogėnas, mažiukas toks, kažką ten pažemėj cypavo: “visuotinis gyventojų surašymas, visuotinis turto surašymas”, dar apie nuosavybės dokumentus šnekėjo… Toks menkas buvo…Įsivaizduojat, net iškamša padori neišėjo… - Zelba svajingai susimąstė ir pažvelgė į susiraukšlėjusią būtybę prie židinio. Tikrai menką tokią...
- O, - sumišo Sju, - tai lordas Hekslis. Taip… Bet mes tau galim duoti tiek pinigų, kad tu tiesiog galėsi nusipirkti žmonių iškamšoms…
- Pirkti? Pačios ir pirkit! Man pinigų nereikia. Man reikia iškamšų, o žmonių joms aš gaunu ir už dyką. Apskritai, kas jūs tokios? A? Kad jau tokios turtingos, maivotės?
- Mes šių žemių princesės! Ir apskritai, mūsų tėvas kai sužinos, tai jis tave su žemėm sumaišys, mišką sudegins! Štai! - Fadė pašoko nuo kėdės.
- Taip, o tavo iškamšas jis… jis… parduos! Arba padarys parodą ir bet kas galės į jas pažiūrėti. - Sju, grėsmingai trinktelėjo per stalą. - Nemokamą parodą. Ir visi eis žiūrėti, ir pirštais čiupinės!
- Purvinais pirštais! - Pridūrė Fadė, matydama, kaip bąla Zelbos veidas.
- Kieno jūs dukros? - sušnypštė ši.
- Karaliaus Farafado XII. Vienintelio Ginzoro įpėdinio. Tryliktosios Gutų dinastijos palikuonio, besigiminiuojančio su pačiu Viešpačiu Sava! - Beveik choru atsakė princesės.
Zelba labai piktai susiraukė. Taip piktai moka susiraukti tik Zelba.
- Kas? - neiškentė Sju.
- Aš jūsų mama! - suriko Zelba.
- Ką?! - drauge sušuko Sju ir Fadė.
- Aš tik pajuokavau, - pralinksmėjo Zelba, - norėjau pamatyti jūsų veido išraišką.
- Tfu, kad tave kur velniai, - atsiduso Sju atsirėmė į kažkokią iškamšą, - jau maniau, kad bus kaip iš tų siaubingų pasakų.
Pabaisa nusišypsojo.
- Na, pajuokavom ir užteks, - tarė ji. - Jūsų mama yra tas dalykas, į kurį dabar remiesi, - rimtai pasakė Zelba.
Sju atšoko nuo iškamšos, užkliuvo už Fadės kojos ir plojosi į sieną.
Pabaisa nusišypsojo dar plačiau.
- Pajuokavai, tiesa? - abejingai paklausė Fadė.
- Taip, - patvirtino Zelba, - žinai, aš kadaise mėgdavau "skaldyt bajerius", bet po to, kai suėdžiau visus savo draugus... ech...
Sju, apsimetusi, kad nieko gėdingo neįvyko, pažvelgė į tą iškamšą, kuri atseit buvo jos mama. Kažkoks storas elfas. Po velniais.
- Bet aš tikrai šį tą žinau apie jūsų mamą, - vėl prašneko pabaisa.
- Eik jau? - ironiškai paklausė Sju, bandydama nors šiek tiek atsigriebti.
- Aha. Todėl aš jūsų nesuėsiu, - Zelba parodė į duris, - maloniai kviečiu apsilankyti dar kartą.
- Kkk... - paspringo žodžiais Sju, - o tai kas yra mūsų mama?!
- Kkk... - pamėgdžiojo princesę pabaisa, - Jūsų mama yra užburta karalienė. Piktas raganius ją prakeikė ir... ji atrodo beveik kaip aš.
- Ar tik nenori pasakyti, kad... - lėtai tardama žodžius Fadė žvelgė į pabaisos veidą ir tarsi bandė rasti pažįstamų bruožų.
- Ne ne, tikrai nenoriu. Tik noriu papasakoti jums seną pranašystę, kurią išpranašavo į mano mišką užklydęs pranašas... prieš numirdamas.
Taigi, jis man pasakė, kad "Pas tave vieną dieną užklys dvi seserys princesės, iš kurių viena bus lesbietė...
(Sju paklaikusiom akim pažvelgė į Fadę.)
...Šios princesės bus karaliaus dukterys, kuriam jas pagimdė užburta karalaitė, prakeikta pikto raganiaus ir atrodanti beveik kaip tu. Jei jų nesuėsi - tavo miško niekas nesudegins ir niekas iš tavęs nepadarys iškamšos, kurią visi čiupinės purvinom rankom". Viskas.
- Kaip tai - viskas? - nustebo Sju. - Kuria prasme viskas?
- Ta prasme, kad aš patikėjau pranašyste. Man gaila savo miško, be to, aš soti. Taigi viskas. Viso gero. Malonaus kelio.
- Tai ką, tu mus šitaip ir išvarai?
- Galit pasilikti, nes vis tiek - bet kas, pabendravęs su Zelba ilgiau nei valandą, pats pavirsta Zelba.
- Tu niekinga, bjauri, išsigimus... - pradėjo rėkti seserys.
- Pajuokavau, - šyptelėjo pabaisa, - Sėkmės jums.
Princesės susižvalgė ir išlindusios iš urvo vėl atsidūrė miške. Staiga netoliese jos pamatė kažką mirgant.
Pro šalį striksėjo mažas makalauriukas (toks stulbinantis mirgantis debesėlis). Princesės, pamiršusios viską, pradėjo gyvūnėlį vytis ir net nepastebėjo kaip išlindo iš miško.

Sugrįžusios namo, jos viską papasakojo tėvui. Karalius tik nusišypsojo, bet nieko nepasakė. Ir dar ilgai nieko nepasakys.
---

(Epilogas)

Sju vis galvojo apie savo motiną. "Kas ji buvo? Fėja? Karalaitė? Nuostabaus grožio elfė? Ech, tai taip jaudina." Sju pašnairavo į Fadę. Jos sesuo lesbietė. Kas galėjo pagalvoti?

Fadė tuo tarpu šnairavo į Sju. "Mano sesuo lesbietė. Kas galėjo pagalvoti?"

---

Zelba tuo metu dainavo savo iškamšoms lopšinę, kartais susijuokdama, prisiminus pranašystę. "Lesbietė... Tokį "faktą" įpinti į pranašystę gali šauti tik man", - galvojo ji.
Pabaisa savimi didžiavosi. Liko alkana, bet patenkinta.

---

Karalius sėdėjo vienas prie židinio ir mastė. Mąstė apie tuos laikus, kai buvo jaunas. Prisiminė, kaip su savo seserim prisidirbo... Kaip jo sesei gimė pabaisa, kurią jie paliko miške nudvėsti. Nudvėsti, po velniais, o ne apsigyventi tame miške ir terorizuoti gyventojus.
  Ech... Jis juk turės kada nors savo dukroms pasakyti, kad jų motina buvo paprasčiausia valstietė, mirusi nuo sifilio prieš daugelį metų. Ir teks pripažinti, kad jis buvo kaltas dėl jos mirties. Ech, ir dar vargšas Fuflanderis. "Nueik į mišką ir sutiktai pabaisai pasakyk štai ką... Už tai gausi pusę karalystės". Kvailys nesugebėjo atsispirti pagundai. Bet dukteris nuo galimos grėsmės apsaugoti reikėjo.
O kol kas tegul mergaitės galvoja, kad jų motina buvo kažkokia nepaprasta, fantastiška. Apgaubta paslapties skraistės.
Tegul kol kas pasaka pabūna tikrove.
Nes tikrovė - toli gražu ne "pasaka".