Konkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė IV-ąją vietą.
Creatures of Synchronicity
Jie atėjo brėkštant. Trys vienišos figūros kalno fone judančios kartu su vėju. Jų žingsniai tarsi plaukė pageltusios žolės jūra. Kurį laiką stovėjau išsižiojęs, stebėdamas, kaip jie artėja, užkerėtas ir negalėdamas patikėti tuo, ką matau. Kol užsižiopsojęs neapšlapinau savo batų. Staiga susigėdau savo nuogumo. Užsitempiau kelnes aukštyn ir tekinas pasileidau namo.
Senelis jau buvo atsibudęs. Paskutinėmis dienomis jį kankino nemiga. Šį rytą, prieš pakviestas gamtos reikalų, aš pirmą sykį mačiau jį miegant. Dabar jis stovėjo tarpduryje žvelgdamas į tolį ir laukdamas būsimų atėjūnų.
-Paruošk ir sutvarkyk svetainę, įpilk tris stiklines vandens, parnešk tris erškėčių šakeles iš krūmynų kitoje namo pusėje. - Pritardamas po kiekvieno paliepimo linktelėdavau. Senelio gilus baritonas skambėjo su svirplių keliama muzika, kartais netgi užgoždamas juos tarsi pagrindinis instrumentas.
Senelis buvo genties vadas. Išmintingas ir teisingas. Vienas iš nedaugelio nusprendusių pasilikti su kaimu ir neišvykti į miestą. Jo tiesi nosis, prakaulūs skruostikauliai ir gilios akys man nuolatos primindavo išskobtas totemuose dvasias. Anksčiau jo stovėsena, žvilgsnis ir kiekvienas judesys spinduliuodavo jėgą ir valdžią. Dabar to neliko. Neliko ir genties, ir jo įpėdinio, mano tėvo sudegusio pasaulio galingųjų įžiebtoje ugnyje.
Prieš pradingdamas už namo spėjau pamatyti kaip Senelis nusilenkia atėjūnams ir jie nusilenkia jam. Tik dabar pajaučiau ozono ore kvapą, tartum ką tik praėjusios audros, lyg lietaus pagirdžiusio po sausros išsekusią žemę, lyg kažko pamiršto ir netikro, ir tolstančio vis toliau... Jei tyla turėtų kvapą, tai jis būtų būtent toks.
Nuskyniau tris šakeles ir įpuoliau į namą pro galines duris. Girdėjau Senelio ir atėjūnų balsus verandoje. Jų melodingumas užpildė kiekvieną erdvės kampelį. Sustojau. Mėginau klausytis ir suprasti, apie ką jie šnekėjo ir ko jie norėjo, tačiau jų balsai skambėjo tarsi tolimas šnabždesys. Galiausiai koridoriuje pasigirdo Senelio žingsniai.
Įbėgau į svetainę. Uždengtas balta paklode kampe slėpėsi televizorius. Per savaitę laiko jis spėjo pasidengti plonu dulkių sluoksniu. Nuo vakar šalia jo glaudėsi ir senas radijas. Paskutiniai šios pasaulio pabaigos liudytojai, paskutinės mano jungtys su išoriniu pasauliu, su kitais žmonėmis...
Paskutinį kartą kitą žmogų, kitą gyvą žmogų, neįskaitant savo tėvo ir senelio, mačiau prieš mėnesį. Savo tėvą – vakar.
Trys stiklinės vandens, trys spindinčiai baltos lėkštės su erškėčiais, penkios kėdės aplink vieną nutriušusį stalą. Atsistojau prieš įėjimą į svetainę, šalia šuns liūdnai žvelgiančio į tuščią ertmę. Pirmasis įėjo Senelis. Praeidamas pro mane jis trumpai uždėjo savo raukšlėtą ranką ant mano peties ir spustelėjo: „Pasiruošk. Viskas bus gerai. “ Dar prieš pasirodant atėjūnams oras svetainėje įsielektrino. Kiekvienas plaukelis ant mano kūno pasistiebė tiesdamasis į viršų. Vos tik įžengus pirmajam svečiui šuo linksmai suviauksėjo ir suvizgino uodega, lyg prieš seniai nematytą šeimininką.
Po jų gobtuvais švietė blankios kaip ūkai, akys, o dangaus žydrumo apsiaustuose žaidė nuolat besikeičiantys raštai. Tik dabar supratau, kas jie buvo iš tikrųjų. Senoliai juos vadino Pranašais. Jų atmintyje išsaugota kiekviena šio pasaulio akimirka – nuo jo pradžios iki pabaigos. Jie gimė dar prieš visą ko pradžią ir paliks šį pasaulį paskutiniai. Čia ir dabar jie pranašavo šio pasaulio pabaigą.
Jos buvo čia. Tiesiai priešais mane. Viena iš jų pasiėmė erškėčio šakelę, pražiojo savo apvalias, plonas mėlynas lūpas ir vienų sykiu ją prarijo.
-Atleiskite, bet teturiu tik vandens. - Pratarė mano Senelis.
Išgirdau jų balsus. Motinos dainuojama lopšinė, krioklių daina, krentančių žvaigždžių gaudimas – visa tai viename jų pratartame žodyje. Dar nuostabiau buvo tai, kad tai nebuvo garsai, o vaizdai, mintys ir jausmai, pasiekiantys mano ir Senelio protus. „Nieko tokio, mes suprantame “, - nuaidėjo mano prote.
Tą akimirką aš pratrūkau. Tebuvo viena priežastis, kodėl jie galėjo čia būti. Pranašai palieka pasaulius paskutinieji. Prieš viskam žlungant, nueinant velniop ir supūvant, gali sutikti juos besiruošiančius kelionei. Jie čia atvyko tik pranešti mums apie pabaigą. Bet jie negalėjo mūsų palikti! Pasmerkti mūsų! Negalėjo leisti to, kas dabar vyko, negalėjo, su visa savo turima galia, leisti mano tėvui nusišauti miegamajame, kai kvailos blondinės balsas radijuje paskelbė, kad prasidėjo naujas karas, naujas smurto ir prievartos potvynis. Jie juk galėjo tai sustabdyti?
Aš prakeikiau jų vardus ir jų motinas, jei jie jas turėjo. Išreiškiau kiekvieną savo neapykantos lašą šaukdamas ant jų ir daužydamas stalą savo mažomis rankomis.
O jie tik klausėsi.
„Mes išvykstame “, - Jie pratarė, kiekviena jų mintis tarsi saldaus medaus lašai karštos vasaros vakarą. „Su šio pasaulio pabaiga. Mes mėginome. Nors neleistina. Tai sustabdyti. Kaip tik galėjome. Kas buvo mūsų galioje. “ Jie trumpai nutilo. Kiekviena jų mintis išsakoma bendru choru: „Dabar mes išvykstame. Į ten, kur naktį šviečia juodoji Saulė. “
„Pasiimkite ir mus“, - Aš norėjau pratarti, bet jie ir taip išgirdo. Tik dabar pastebėjau, kad lauke vis dar nebuvo matyti Saulės. Aušra sustojo, ji laukė Pranašų. „Neįmanoma. Ne taip. Ne dabar. “
-O kada?! – sušukau.
Jie neatsakė. Vis dar galėjau girdėti jų mintis lyg okeano gelmėse skambančias banginių dainas. Galėjau matyti kaip jie žiūrėjo į žemę. Jų liūdesys bangavo kartu su mano širdies dūžiais.
Aš su Seneliu juos išlydėjome. Jie nuėjo atgal link kalno. Už jo kilo Saulė ir jos pirmieji tikri spinduliai glamonėjo mūsų veidus.
-Mes irgi išvykstame, - pratarė Senelis.
Mačiau, kaip jo skruostu teka ašara. Jeigu paskutinė transliacija buvo teisi, šiandien prasidėjo karas.
-Kur?
-Nežinai? Į šalį, kur naktį šviečia juodoji Saulė.
Jis suspaudė mano vaikišką delną. Ar tikrai? Ar tikrai yra tokia šalis? Pranašai jau dingo kalno šešėlyje. Horizonto tolumoje pražydo pirmieji pumpurai. Akinančia atomine ugnimi išsiskleidė paskutinės šio pasaulio gėlės.