VajusKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys laimėjo III-ąją vietą.
Tragedy in the Woods
Buva* ankstyvas ruduo. Saulė dar pakildava aukštai ir šilumas dar negailėja, ale naktys jau buva vėsias. Šią nedėlią kūlėme rugius – pakviečiau į talką kaimynus. Anie atėja su savo vaikais, tai darbas vyka greitai, bo dirba dvylika suaugusių žmonių. Kluone net dulkės rūka. Anos kiba prie mūsų prakaituotų kūnų, linda į gerkles, nosis. Mes su Vaciu nepakentę išėjome į lauką atvėsti.
Joko nežinojo nuo ko pradėti. Truputį pagalvojęs, palinko prie lapo, ir pradėjo rašyti.
„Paieškos grupės ataskaita:
1. 2028 m kovo 5 d. Grupės užduotis buvo neutralizuoti taikinį, nenaudojant šaunamųjų ginklų viešose vietose. Taikinį planavome sučiupti tuo metu, kai eis pavedžioti šunį. Buvome užsimaskavę, bet, jis kažką pajuto, nes spėjo pasinaudoti erdvėlaikio mašina. Klaida – ne mūsų. Tokią mašiną sustabdyti nėra sunkiau nei oro taksi. “
Bešnekėdami užmatėme pro vartus ateinančius penkis žmones. Apsirėdę juodai, lyg tai eitų į pakasynas, burnas iki pat akių irgi užrištas juodomis skepetomis. Anie sustoja už kokių dviejų dešimčių žingsnių.
- Jakuzia! - išrėkė vienas.
Nesupratau nieka, užtai paveizėjau į Vacį. Anas, kaip ir aš, buva pusamžis vyriokas, ale, pas maskolius rekrūtuose dvi dešimtis metų atitarnavęs. Žodžiu, Vacys, už mane svieta buva matęs daugiau.
Anas liežuviu iššvirkštė seiles per viršutinį tarpudantį ir paaiškina:
- Pasakė vardą, - kažkodėl ištarė pusbalsiu. - Kuzia. Tfu, maskolius. Ale, ir šaukia kaip katiną ar šunį.
„2. Greitai iškvietę savo erdvėlaikio mašiną, sekdami taikinio erdviniu pėdsaku, nuvykome į kitą erdvėlaikį. Iš mašinos buvome katapultuoti su kapsule – pati mašina sudužo. Erdvėlaikio, kuriame atsidūrėme, identifikuoti nepavyko. Klaida – ne mūsų, navigaciniai prietaisai, greičiausiai, neteisingai įvertino paviršiaus koordinates.
Pastaba: nesijaudinome, nes žinojome, kad, radę taikinį, vis tiek galėsime atgal grįžti su kapsule. “
- Ką darysma? Mažne ir mums sava vardus pagarsinti? - paklausiau.
Vacys neužtikrintai gūžtelėja.
Tuo metu atėjūnai prislinka artyn. Anie judėja keistais judesiais, bo lyg pritupinėdami tartum kokie ančiokai, išsiskleidę lanku.
Neužilga man makaulėn toptelėja, kad anie, matyt, bus mūsų pagalbininkai. Į talką atskubėja. Pasakiau apie tai Vaciui. Bo ir pats atminiau, kad subatoj turguje sutikau Praną iš Užulaukės vienkiemia ir prašiau pagelbėti prie rugių kūlima. Ale kad garsas nueis iki maskolių, tai nemislijau. Ale visa tai man paaiškėja tik tada, kai talkininkai sugrūda savo rankas į juodų aprėdų rankoves ir ištraukė iš jų nedickus spragiliukus. Nu žalia tu rūta - ką su tokiais gali nuveikti?
„3. Nuvykome tikrai į tą pačią vietą, kaip ir taikinys, nes, išlipę iš kapsulės, matėme rūkstančius dūmus nuo jo sudužusios mašinos. Tą faktą patvirtino ir netoliese rastas sužeistas taikinio šuo. “
Maskoliai pradėja greitai mojuoti sava spragiliukais sau prieš nosis. Matyt, norėja parodyt, kad moka dirbti ir bus geri talkininkai. Aš pamislijau, kad anie, su tokiais įnagiais galės nebent muses nuo mūsų vaikyti.
Tuomet vienas iš maskolių kažką nesuprantamai sugargaliava ir užbaigė tuo pačiu „jakuzia“. Tą žodį sutartinai atkartoja visi likę talkininkai. Ale, šįkart, mačiau, ir Vacys buvo bejėgis.
- Ką, anie čia durnaropių prisišniaukštę? Ir negi anie čia visi Kuzias? - vėl sušnabždėja. Ir garsiau sušuka. - Aikit greitai iš čia! Damoj. Nereikia mums talkas, patys susitvarkysma. Nenada!
- O gal anie ieška kokia Kuzias? - paklausiau. Vacys patraukė pečiais.
- Idite damoj, damoj, - pamatęs, kad talkininkai nesiruošia išeiti, dar kartą, jau garsiau sušuka, kelis sykius mostelėjęs ranka. - Nėra čia jokia Kuzias.
Atėjūnai susižvalgė, bet po truputį mažais žingsneliais vis artinosi. Matyt, labai jau norėja talkininkaut.
Joko susimąstė. Tik dabar jis pagavo save galvojant, kad taikinys ir vėl juos apgavo. Iš tikrųjų, pėdsakai, kuriais jie sekė, nebuvo tokie jau ryškūs, kad galėtų būti garantuotai palikti žmogaus. Tuo labiau, kad netoli nuo šuns pėdsakai dingo visiškai ir jie jau ėjo vedami nuojautos. Joko suprato, kad norint juos apgauti taikinys turėjo visas galimybes – iš erdvėlaikio mašinos jis su kapsule galėjo katapultuotis kur nors pakeliui, o čia – už Didžiojo Erdvėlaikių Žiedo – pasiųsti tik šunį. Tam, kad juos suklaidintų. Joko sugriežė dantimis. Jis suprato, kad į atskaitą to rašyti negali.
„4. Iš pradžių sekėme taikinio pėdsakais, tačiau vėliau juos pametėme. Klaida ne mūsų – pėdsakų nelieka ant akmenimis grįsto kelio. “
Iš kluona išėja apsidairyti Vincas su Jokūbu. Abu apdulkėję, prakaituoti, rankose tebelaikydami spragilus, su katrais iki šiol darbavasi. Bet čia tai buva spragilai kaip reikiant – jų vien galvas buva sulig suaugusia vyra ranka.
Man iš karta krita į akis, kad maskoliai kažkodėl sustoja ir nebeslinka prie mūsų. Tarytum anuos būtų kas įkasęs. Nedrąsiai pamindžikava vietoje ir vėl tarp savęs pradėja gargaliuoti, vis pirštais baksnodami į mūsų pusę. Kuo toliau, tuo tas gargaliavimas vis garsėja, balsai plonieja, kol perėja vos ne į cypimą. Tuomet iš kluona atvėsti išėja dar pora mūsiškių.
„5. Radome gyvų sutvėrimų. Manome, kad taikinys galėjo pasislėpti pas juos. Su sutvėrimais susikalbėti nepavyko. Jų išgąsdinti – taip pat. Klaida ne mūsų – ne visi supranta japoniškai. Vietos kovotojai pademonstravo mums savo kovos ginklus, bet mes taip pat neišsigandome. “
Ale negali taip sakyti, kad anie patys išėja. Anie buva kaimyna Jokūba sūnai, jauni dar, tai dūkti norėja. Matyt, vienas kitą smarkiai pastūmė išeinant pro duris. Negaliu pasakyt, katras katrą - aš anų vardų neskiriu. Tai tas, katras buva pastumtas, išlėkė kieman, dideliais žingsniais pražirglioja pro mus su Vaciu ir jau norėja sustot. Bet lyg tyčia su kaliošais įmynė į skysta purva šmotą. Aš dar pamislijau, matai, kaip anam pasisekė - jei būtų dar žengęs porą žingsnių, būtų įmynęs į didelį karvašūdį, katrą čia vakar palika Žalmargė, vedama iš ganyklas. Vaikis, lyg vijurkas, pasisuka vietaj, staigiai atsilošė atgal ir aš pamislijau, kad anas grius aukštelninkas, bet spragila galva su trenksmu kliudė malkinės stogą ir vaikis šiaip ne taip atgava pusiausvyrą. Tada purvyne vėl sumaskatava kojam ir jau tuomet nėrė priekin. Nėrė taip, kaip aš nerdavau karštą dieną upėn, norėdamas atsivėsinti – kojas tiesias, rankas irgi tiesias, ištiestas į priekį. O vaikiui rankose dar drūtas spragilas. Jau nebemislijau, kad anam pasisekė. Dar nebuva spėję ant žemės nusileisti visas numuštas malkinės stoga skiedras, kai spragila galva kliudė netoliese vaikščiojusią vištą. Kliudė taip, kad priploja suvisam.
„6. Norėjome į numatomą taikinio buvimo vietą įsiveržti jėga, tač ... “
Joko nebaigė sakinio – į vienutę įžengė ginkluotas „Jakudzos“ gangsterių vadeivos asmens sargybinis ir jį išvedė. Joko suprato, kad, greičiausiai, pasigailėjimo nesulauks.
Nelika mana Raibukės. Ale, viskas baigėsi tuomi, kad anie talkininkai sava spragiliukus sugrūda ten pat, iš kur buva ištraukę, ir net neatsisukdami, iškurnėja iš kiema.
Mes visi tarp savęs susižvalgėm ir patraukėm pečiais – na, ir trauk devynis tokius talkininkus.
Vėl nuėjome prie kūlima.
Vėliau mane prispyrė nedickas reikaliukas ir aš nuėjau už kluona – tingėjau eiti iki išvietės. Apsidairęs užmačiau, kad virš miškelia rūksta dūmai. Pamislijau, kad ar tik ne kaimyna Antana tvartas dega. Dar išgirdau kokį tai keistą garsą, lyg tai kokį inkštimą nuo miškelia pusės. Apsidairiau aplinkui, bet nieka neįveizėjau.
Tuomet nuėjau į trobą, apsivilkau šiltesnius aprėdus, kaklą apsirišau šaliku ir uždėjau ant galvas kepurę, bo jau darėsi vėsu, ir patraukiau į miškelį. Pavaikštinėjęs ten mažumą, radau gulintį sužeistą šunį. Anas jau pats negalėja paeiti ir tik inkštė iš skausma. Paėmiau aną ant rankų ir grįžau kieman. Beeinant šuva nesipriešina, tik karts nuo kartą lyžtelėdava mana žandą ar ausį.
- Tai gal čia tas Kuzia, kurį minėja anie? - paklausė Vacys, kai pamatė mane grįžusį.
Patraukiau pečiais. Ale koks skirtumas? Išgydysiu ir galės draugauti su mūsų Reksu.
* - dalis teksto, Lietuvos kaime ilgus metus ėjusio iš lūpų į lūpas, parašyta netaisant pasakotojo kalbos.
