Judėti

Konkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė XII-ąją vietą.

„Bearer of Wonderment“

Jaučiausi vienišas ir visų apleistas. Kasdienybė įsisiurbusi iki kaulų smegenų, nepaliekanti laiko niekam daugiau, tik savo egoizmui, pamažu stūmė dieną po dienos į nieko nežadančia ateitį. Nelaimingas, paniuręs, praradęs gyvenimo džiaugsmą, brendantis be jokio tikslo kasdienybės sraute. Man buvo gaila savęs, kažkokia pilka, beprasmė žmogysta.
Tą sekmadienio rytą buvau tiek pavargęs nuo miesto šurmulio, kad per daug nesusimąstęs, paėmiau krepšį ir nusprendžiau išvažiuot į mišką grybaut. Nebuvo nei šalta, nei drėgna, gal todėl miškas ir kvietė savo ramybe ir spalvomis. Bėda tik ta, kad grybų niekur nesimatė. „Teks ilgai vaikščioti“, – lyg ir suabejojau eit toliau ar ne, bet juk tam ir paskyriau dieną. Nieko kito neliko kaip nerti į miško gilumą. Po ilgo ir bevaisio vaikščiojimo, kai nusprendžiau, kad grybai paprasčiausiai susimokė ir dingo man iš akių, staiga suvokiau, kad miškas mane pasigrobė. Kur beeičiau, neberandu kelio atgal. Širdis greitu ritmu spurdėjo mano viduje, įkalinta ir išsigandus, kaip ir aš - miško glūdumoj. Netikėtai išgirdau keistą garsą, panašų į silpną cypimą ar kniaukimą. Griebiausi šio garso lyg siūlo galo ir ėmiau eiti jo link. Nedidelis maišas kabojo ant šakos iš kurio sklido gailūs, silpni garsai. Kas tai? Atsargiai nukabinau maišą ir padėjau ant žemės. Nejudėjo, nekniauksėjo, nedarė nieko, tiesiog laukė. Aš irgi laukiau, bet praėjus kelioms minutėm, nusprendžiau atrišti, klausdamas pats savęs ar smalsumas manęs nepražudys. Kailis... juodi trumpi plaukai... uodega... katinas. Gyvas? Taip. Gal teisingiau būtų pasakyti – leisgyvis. Na ir ką man dabar su juo daryti? Atrišus maišą ir suvokus, kad tikriausiai išgelbėjau padarui gyvybę, būtų kažkaip nežmogiška dabar palikti jį čia ant žemės, kad mirtų laisvėj... O imti su savimi, kai pats nežinai kur randiesi ir kur eit... kažkokia nesąmonė. Kodėl man visada turi kažkas atsitikti? Papasakok kam, tai nepatikės. Prisėdau ant sausų lapų ir spyglių patalo, atsirėmiau į medžio kamieną, šalia betysančio, silpnai kvėpuojančio juodo katino. Paliečiau jo kailiuką, švelnus, blizgantis saulės spinduliuose. Palikau ranką ant katino, kad pašildyti ir jausti jo lengvą kvėpavimą, užmerkiau akis ir nusprendžiau pailsėti kelias minutes, kol nuspręsiu, ką man daryti toliau.
- Eime, - išgirdau ir apsižvalgęs nieko nepamačiau, tik lėtai judanti, išgelbėtą juodąjį padarą.
- Eime, - katinas atsisuko lyg kviesdamas jį sekti. Apstulbau, netikėdamas tuo, ką man padiktavo mintis: „Kalbantis katinas“?
- Ilgai aš tavęs nelauksiu.
Nejausdamas savo kūno ir vis dar netikėdamas kas vyksta, ėmiau sekti juodį. Jis ėjo ir ėjo visiškai į mane nesižvalgydamas. Ėmiau abejoti... Tačiau prisiminęs, kad esu pasiklydęs ir tikėdamasis, kad gyvūnas tikriausiai žino kelią iš miško, nusprendžiau, kad nieko neprarandu sekdamas jį. Prisiminiau grybų krepšį ir apsižvalgęs vos nenualpau, jeigu būtų galima nualpti neturint kūno. Aš savęs nemačiau! Manęs tiesiog nebuvo! Lyg būčiau pavirtęs vien tik savo jausmais, be kūno. Surikau, apimtas siaubo, bent jau girdėjau savo riksmą...
- Kvailas padaras, - išgirdau.
- Tu mane matai? – nevalingai išsprūdo klausimas.
- Be abejo, kad matau, - katinas pritūpė ir ėmė lėtai praustis.
- Kas aš?
- Jeigu tu nežinai kas esi, kaipgi aš galiu žinoti?
Mintys sukosi galvoje kaip bičių spiečius, neleisdamos logiškai galvoti. Aš? Ne aš? Kas aš? Kur aš? Kodėl man tai atsitiko? Ką man dabar daryti? Kur eiti? Kas tas katinas? Tūkstančiai klausimų be atsakymų.
- Tu esi čia, kad suprastum.
- Suprasčiau? Ką suprasčiau?
Panikos jausmas vis dar manęs nepaliko, ėmė siaubas vien tik pagalvojus, kad tikriausiai esu miręs.
-Aš ir sakau, kad esi kvailas padaras. Pirmiausia apsidairyk.
Miškas buvo kažkuo keistas, viskas lyg ir tas pats, bet jaučiau viską kitaip. Taip lyg galėčiau suprasti ir suvokti viską kas jame dedasi, visas gyvybės formas, medžius, paukščius, gyvūnus, žoles, viskas buvo gyva. Gyva tikrąją tą žodžio prasme. Viskas susipynė į vieną visumą ir aš pats buvau tos visumos dalis. Keistas ir kartu malonus jausmas. Kažkur pasitraukė vienatvė, dingo liūdesys ir bereikšmės kasdienybės problemos.
- Jau supranti?
Negalėjau net suvokti ko iš manęs norima, ką aš galėjau atsakyti? Ir dar kam – katinui.
- Aš nieko nesuprantu, - atsakiau tyliai, lyg prašydamas atleidimo.
- Kai tu mane radai kam buvo blogiau, tau ar man?
- Tau.
- Ir kam labiau pasisekė, tau ar man?
- Tau.
- Reiškia man pasisekė labiau, netgi jei aš buvau blogesnėj padėtyje. Visada yra kažkas, kam blogiau nei tau. Nereikia savęs gailėti. Gyvenimas kartais mums užtrenkia duris tam, kad pradėtumėm judėti į priekį. Nieko nėra amžino. Jei tau šiandien gerai, džiaukis tuo, jei blogai, nepergyvenk, viskas keičiasi, paprasčiausiai reikia pasistengti judėti pirmyn. Viskas yra susiję, kaip ir šitam miške, viskas gyva, tik kiekvienas matome skirtingai. Tu matai mane juodu katinu...
- O tu, kaip mane matai tu? – pertraukiau jo kalbą.
Katinas apėjo aplinkui, pritūpė ir tarė:
-Tu panašus į lapiną. Liūdną, ką tik iš maišo ištrauktą lapiną.
- Kur mes ir kaip mes čia patekome?
-Kvailas padaras, argi tu nežinai, kad mes, katinai galim pereiti iš vieno pasaulio į kitą kada tik panorėję, juk dėl kažko sakoma, kad mes turim septynias gyvybes. Atsidėkodamas padovanojau tau šią kelionę į kitą pasaulį.
- Ką man daryti?
- Keiskis.
Išties nežinojau ką daryti, tiesiog nusprendžiau paleisti savo mintis pailsėti, negalvoti apie nieką, nors tai buvo gana sudėtinga, vis sukosi mintis, kad esu nežinomam pasaulyje, pavirtęs į lapiną. Vijau šalin keistas mintis, stengiausi užmigti... Jaučiau kaip ant galvos auga keisti ragai, nors man kažkodėl tai visai nerūpėjo, netgi jaučiau keistą pasitenkinimą, nes kuo didesni ragai augo, tuo laimingesnis jaučiausi. Jaučiau viską aplinkui, kiekvieną gyvį, augalo šlamėjimą, paukščių plazdenimą, net drugelių žaidimus švelnaus vėjo bangose. Pasaulis tiesiog tapo stebuklingu. Kažkur išgaravo mano buvęs gyvenimas ir jo vargai...
Po ranka kažkas sujudėjo. Pabudau. Sėdėjau atsirėmęs į medžio kamieną, šalia pustuštis grybų krepšys ir varganas juodas katinas. Išpurčiau grybus ir atsargiai įdėjau gyvūnėlį. Atsikėliau ir ėmiau eiti pirmyn. Svarbu judėti, visada judėti pirmyn.