Vilma BalandyteKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė VII-VIII-ąją vietą.
Kalendoriuje - Rugsėjo 9-ji, mėnulio pilnatis. Mažas rutuliukas langelyje žymi, kad ir vėl liksiu viena. Karolis atbėgs iš darbo iškart po pietų pertraukos, susijaudinęs ir laimingas susimes daiktus į krepšį, tada nusišypsos ir pabučiuos mane:
- Brangioji, aš gi tau minėjau, kad bus Ceremonija. Tu gi žinai, kad aš turiu ten būti. Aš pažadėjau. Tai įsipareigojimas, kuri privalau vykdyti.
Ašaros tvenkiasi mano akyse, aš nusisuku:
- Taip, žinoma, brangusis. Vairuok saugiai.
- Duok bučkį, – Karolis atsisuka. – Na ko tu čia? Aš gi tave myliu. Ne pas mergas važiuoju. Tu gi žinai kokia svarbi man Ceremonija. Kitą savaitę būsiu namie.
Dar minutė ir Karolio mašina guviai išsuka pro vartus ir dingsta už posūkio.
Antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis... skaičiuoju. Karolis parsiras penktadienio vakare, visas išsekęs kris į lovą ir paprašys netrukdyti. Šeštadienį virsiu vištienos sultinį ir nešiu jam tiesiai į miegamąjį. Sekmadienį ruošiu pusryčius - kiaušinienę su kumpiu. Karolis valgys juos didžiajame kambaryje, žiūrėdamas pro langą į ežerą, gers kavą ir skaitys laikraščius. Paskui vėl eis miegoti.
Šešios dienos. Šešios vienišos dienos. Televizorius su trisdešimt šešiais kanalais, filmai internetu, dar daržas, ežeras ir senasis ąžuolas, kuris kiekvieną rudenį barsto giles tiesiai ant mano lysvių. Kiek daug ir kiek mažai!
Štai į ką pavirto mūsų meilė! Į vienišas dienas ir naktis išsvajotame name ant ežero kranto. Kiek apie tai buvo kalbėta ir svajota! Kaip gyvensime dviese toliau nuo pasaulio rūpesčių ir stresų, kaip kelsimės ryte, pirmiesiems saulės spinduliams įslinkus į mūsų miegamaji, kaip leisimės žemyn mediniais laiptais link ežero ir nuo prieplaukos nersime tiesiai į šaltą rytinį vandenį. Po to susisupę į pledą užmesime meškeres ir, gerdami karstą kavą, stebėsime kaip kimba žuvys.
“Štai štai plūdė nugrimzdo! Trukteliu meškerę ir vandenyje sutviska sidabriniai žvynai.
- Karoli, Karoli, - šaukiu. - Žiūrėk!
Karolis pašoka, apkabina mane iš už nugaros ir uždeda savo rankas ant manųjų.
- Dabar trauk pamažu, nepaleisk! - Karolis vedžioja mano rankas savosiomis. Staigus truktelėjimas - ir žuvis jau ant tiltelio.
- Žiūrėk, koks gražuolis! – pagiria ir, šelmiškai šypsodamasis, paragina, - O dabar nuimk ešeriuką nuo kabliuko, brangioji.
Žuvis spurda mano rankose, žiopčioja ir žiūri man tiesiai į akis. Kablys įstrigęs giliai žiaunose. Traukiu atsargiai, kad nesužeisti. Pagaliau! Atpalaiduoju rankas, ir ešerys, pajutęs laisvę, suspurda, šokteli į viršų ir neria atgal į ežero gelmes.
- Štai ir nuplaukė tavo pietūs, – juokiasi Karolis. - Pasisekė ešeriukui! Ar čia ne tas pats, kuris visus tavo sliekus nuo kabliuko nukabina? ”
Atsipeikėju - ir vėl užsisvajojau! Kada tai buvo? Prieš porą metų? Ir kuo Karolį užkerėjo tas šamanas iš Peru? Dabar viskas jo gyvenime sukasi tik aplink Ceremoniją ir Kelionę. Be manęs.
“Karolis glosto mano plaukus:
- Ten tik su asmeniniu šamano pakvietimu. Nieko negalima kartu atsivesti. Pas juos specialūs atrankos kriterijai. Žinai kokie ten žmonės... Reikia dvasiškai ir fiziškai pasiruošus būti. Juk matei tą Stingo filmą, ar ne?
- Bet juk aš kartu su tavimi viską darau! Maistą ruošiu pagal šamano receptus, jokio alkoholio, jokių saldumynų, vanduo iš šaltinio, jokios dantų pastos su fluoru. Net seksas ir tas tik savaitę po ceremonijos.
- Nežinau, brangioji. Gal medituoti tau daugiau reikėtų. Šamanas jaučia čakras ir žino, kada esi pasirengus. Nenusimink. Pasispaudžiam truputį, sutaupysim pinigų ir į Peru būtinai kartu važiuosim. Pažadu.”
Iš pašto dėžutės atsinešu visą glėbį reklaminių skrajučių, laišką iš banko, sąskaitą už elektrą ir storą voką su nematytu antspaudu - Cusco, Peru. Ar čia Karolis užsakė? Atplėšiu voką, skaitau:
“Gerbiamas, Karoli,
Ačiū, kad įsigijote kelialapį į mūsų Centrą. Šiame voke rasite informacinę medžiagą ir instrukcijas, kurios padės Jums fiziškai ir dvasiškai pasirengti būsimajai Kelionei. Nekantriai lauksime Jūsų mūsų Centre šių metų Spalio 8-18-tą dienomis.
Ayahuasca Centro Direktorius,
Alvaro Roja”
- Štai tau ir pažadėtoji Kelionė į Peru, Eglute! – sarkastiškai šaipausi. – Ačiū tau, Karoli!
Bukletus sukišu atgal į voką, rankose lieka tik nedidelis paketas su užrašu: “Padovanokite nuostabius įspūdžius draugams ir mylimiesiems - išbandykite nemokamai.” Pakete - maišelis su žolelėmis ir Arbatos Ruošimo Instrukcija: “Pirmiausia, sulaukite pilnaties…”.
Kol arbata traukia į save Amazonės džiunglių dvasią ir paslaptis, sandėliuke surandu meškerę ir kabliukus. Va dar kastuvas sliekams, kibirėlis, pledas - rugsėjo naktys prie ežero gali būti šaltokos! Sulakstau keletą kartų pirmyn-atgal, kol visa manta atsiduria prieplaukoje.
Karštą, tamsią ir tirštą lyg sirupas arbatą supilu į termosą, darže nusiraškau porą mėtos šakelių ir neskubėdama nusileidžiu prie prieplaukos. Saulė jau visai žemai - dar pusvalandis ir tamsa apgobs ežerą. Kaip gerai, kad šiandien pilnatis!
***
Iš vandens išnyra Ešerio galva:
- Gerai jau, gana - pavalgiau. Gali tuos sliekus sau pasilaikyti!
- As nevalgau slieku, – juokiuosi. - Tai jau nepyksti ant manęs?
- Ai, pats buvau kaltas, kad pasimoviau ant kabliuko. Norėjau pasirodyti prieš mailių. Tu gi visai nemoki žuvies gaudyti – tik sliekus gadini. – Ešerys pliaukšteli uodega ir dingsta po vandeniu.
Gurkšteliu arbatos ir, jaukiai susisupus į pledą, stebiu kaip didelis baltas mėnulis pakimba tiesiai virš ežero, lyg dvejodamas ką toliau daryti pasisukioja vienoje vietoje ir tada akimirksniu neria tiesiai į vandenį lyg žuvis. Primerkiu akis ir įsižiūriu - ant bangų supasi valtis, kuri juda vis arčiau ir arčiau, kol mano akys išskiria baltą figūrą. Mielas seneliukas su balta barzda šypsosi:
- Labas, mieloji, ar pasiruošus?
- Žinoma, jau seniai laukiu! – guviai atšaunu ir taikausi šokti į valtį.
- Ne, ne… šitaip nieko neišeis! Tą lagaminą teks palikti.
- Bet, bet… čia gi viskas, ką turiu. - Žiūriu į nežinia iš kur išdygusį lagaminą.
- Būtent! – seneliukas šaiposi. – Mesk ta lagaminą į ežerą!
- Tiesiai čia? - Nesiryžtu.
- Taip, čia ir dabar! Keliauti reikia be bagažo. Tokios taisyklės.
Viską išmesti?! Nuo šios minties pasidaro bloga. Šleikštulys kyla į viršų, ir aš negaliu jo sulaikyti.
- Na mesk mesk tą savo bagažą, – vėl išlenda Ešerys. – Mailius viską sutvarkys. Nieko neliks.
Minutę dvejoju, tada sugriebiu lagaminą už rankenos ir tempiu link prieplaukos krašto. Sunkus, bjaurybė! Ten ką, akmenys sukrauti?
- Na gal galima bent porą smulkmenų pasilikti? Prisiminimui. - sunkiai kvėpuodama maldauju seneliuką.
- Pasakiau, kad ne - tai ne, – seneliukas nesileidžia į kalbas.
- Gerai, jau gerai … - stumiu lagaminą nuo tiltelio tiesiai į ežerą. Pūkštelėjimas, ir lagaminas pradingsta po vandeniu.
Atsitiesiu ir šypsodamasi žiūriu į seneliuką.
- Matai! Manei, kad nesugebėsiu?
- Nieko aš nemaniau. Lipk į valtį.
Svaigsta galva, bet jaučiuosi lengva lyg būčiau numetusi bent dešimt kilogramų. Lyg stirna įšoku į valtį ir, įsitaisiusi ant suolelio, smalsiai dairausi aplinkui, kol valtis iriasi aukštyn link debesų. Už nugaros lieka ežeras ir mūsų namas. Mano širdis vėl pradeda kraujuoti, ir aš maldaujančiu žvilgsniu pasižiūriu į seneliuką. Jis tik palinguoja galvą:
- Ak jūs moterys, moterys…Na gerai… bet daugiau nieko neprašyk.
- Ne - tai viskas! – užtikrinu.
Valtis stabteli, apsisuka ir nusklendžia link artimiausio užutėkio. Pirmiausia pasigirsta muzika: būgnai, dūdelės, arfa - viskas susilieja linksmame allegro. Pakrantėje - pats linksmybių įkarštis: stalas lūžta nuo maisto ir, kaip Karolis mėgsta kartoti: „degtinė liejasi laisvai“. Būrelis faunų pasitinka mus su taurėmis rankose ir siūlo išgerti. Papurtau galvą – kitą kartą.
Akimis ieškau savo tikslo. Štai ir jis - išsitiesęs ant žolės dviejų faunių glėbyje - vienoje rankoje taurė, kita - ant jaunos faunės kelių.
Atsidūstu ir pašaukiu:
- Karoli…
Karolis sekundei suklūsta, bet tučtuojau vėl pasineria į žaidimą su faunėmis. Prieinu arčiau ir šnabždu tiesiai į ausį:
- Karoli…
- Egle, Eglute… čia tu? - Karolio akys išsiplečia iš nuostabos, ir jis pašoka karštligiškai ieškodamas kuo pridengti savo nuogą kūną.
- Taip, čia aš, - pabučiuoju Karolį į kaktą. - Niekada nežinai kurioje erdvėje keliai gali susikirsti. Iki pasimatymo!
Nuo bevardžio piršto numaunu žiedą ir metu faunėms.
- Kuri pirma sugaus?
Grįžus į valtį nusišypsau seneliukui ir ištariu:
- Keliaujam, aš pasiruošus!
