ŽolininkasKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė VI-ąją vietą.
„A Moment Of Respite“
Ten nėra nei vieno saulėlydžio, moters balsas suskaldo sapną ir nugramzdina jį į tirštą nakties gyvenimo užmarštį. Pramerkiu akis. Dar turiu kelias minutes, o tada pabels į duris ir prasidės diena. Patogiau įsitaisau minkštame krėsle, paimu nuo stalelio taurę drumsto gėrimo. Tylu. Langai uždaryti, storos užuolaidos užtrauktos, sunkios masyvios durys nepraleidžia jokio garso. „Ugnies“, - sumurmu ir elektrinio židinio ekrane pasirodo degančių malkų vaizdas. Daugybė skirtingų įrašų, skirtingų liepsnų gyvenimų įkrauta šio netikro aukuro šerdin. Jos dega, spragsi, aparatas skleidžia šilumą. Gali užsimerkti ir įsivaizduot esąs namuose. Gali ištiesti kojas ir ilsėtis. Bet tai ne man. Turbūt nustebčiau, atsidūręs prieš tikrą liepsną. Apsidžiaugčiau, norėčiau paliesti...
Pasigirsta beldimas. Atsistoju, žodžiu išjungiu židinį ir atidarau duris. Prie slenksčio įsitempęs stovi jaunas kareivukas. Kilsteliu ranką prie kaktos. Jis sumuša kulnais ir pasitraukia į šalį, praleisdamas Gregorį. Mano mielas bičiuli, sveikinasi šis, mes nugalėti, mums galas, viskas, žūvame, viešpatie..
Senojo generolo akys dega. Jis karščiuoja. Jis dega meile man. Ištikimas iki paskutinės dienos, iki paskutinės minutės. Bet ji dar ne dabar. Vidun žengia jaunasis kareivėlis, du greiti žingsniai ir ranka apsiveja svečio kaklą. Gregoris siekia prie diržo kabančio ginklo, bet nespėja jo išsitraukti ir krinta žemėn ant minkštutėlio kilimo. Žiūriu į jį ir man darosi gaila, kad vakar, kai moters balsas prižadino iš sapno, o į duris pabeldė Alberas, aš jas atidariau. Man gaila, kad Gregoris juo pasitikėjo. Man gaila, kad tas senas kvailys pasidavė. Priklaupiu ir pabučiuoju mirusiam draugui į tą vietą, kur turėtų būti širdis. Aš tavęs pasiilgsiu, sakau garsiai, kad visi girdėtų. Kad zujantys koridorium pirmyn ir atgal žinotų, jog šiandien gedulo diena. Palaidokim jį, įsakau atėjusiems karininkams. Jie susižvalgo. Žengti iš laivo nebūtų labai protinga. Mes vis dar kontroliuojame aplinkinius rajonus, tačiau priešas veržiasi vis arčiau. Ar ne išmintingiau būtų Gregoriui keliauti į šaldytuvus ir namo, vienas patarėjų galvoja, kad tokio kario negalima palikti šio pasaulio plėšrūnams. Jam nesvarbu, kad senasis generolas atidavė pusę gyvenimo kovoms taip toli nuo namų. Niekam nerūpi, kad tai jis buvo pirmasis, atvedęs karius į šią nuošalią planetą. Kartą Gregoris prasitarė, kad nebepažintų tų vietų, kur gimė ir užaugo. Jis suprato, kad niekada nepaliks žemės, kurią pats pavertė pelenais. Vargšelis manėsi esąs šio užkampio šeimininkas, krauju iškovojęs teisę čia įsišaknyti. Todėl mes išeisime ir jį palaidosim. Sukalbėsim maldas ir užbersime žemėmis atšalusį kūną. Pastatysim paminklą ir Gregoris taps viena su šituo pasauliu.
Užtaisomų ginklų garsas ir santūrūs užgrūdintų karių kvėpsniai pripildo angarą. Nuo išorinio pasaulio mus skiria storos metalinės durys. Jos pakyla lėtai, be garso. Prieš akis driekiasi miestas. Tuščios smėlėtos gatvės, keistos formos pastatai ir viską slegiantis skliautas, kuriame grūdasi ligoti debesys. Mūsų bombos aptaškė žalsvą planetos dangų tiršta sieros spalva. Mes paslėpėm saulėlydžius ir saulėtekius, vidurnakčius ir vidudienius. Liko tik kruvinos karo aimanų pašvaistės. Prisižaidėm, šnabžda šalia einantis Gregoris. Laidotuvių procesija braunasi per smalingą miesto orą link šiaurinių kalvų. Kol kas nesutikome nei gyvos dvasios. Kažkur tolumoj klega kulkosvaidžiai. Girdi, klausia manęs Gregoris, šitas pasaulis eina velniop. Kiek jam liko? Metai, šimtas.. Nesvarbu. Mes atnešėm čia raupsus, kurie lėtai numarins svajonių šalį. Atsigręžiu atgal. Keturi kariai neša Gregorio karstą. Ten guli stingstantis kūnas, o jis pats eina šalia ir rūko cigaretę. Kai atvykai čia, tęsia, tikėjausi, kad padėsi sustabdyti kovą. Bet tu panorėjai šito rojaus labiau, nei aš kažkada troškau. Dabar vaikštom pūvančio lavono veidu ir žudom vieni kitus, atrodo, vien tam, kad kitaip jau nemokam. Gregoris nutyla. Išeinam į miesto pakraštį. Ant neaukštų kalvų staipos nurengti medžiai – tokie panašūs į tuos, kur palikom namie. Kariai išsirenka sargybos vietas, nešę kūną nusikabina nuo pečių kastuvus ir ima rausti minkštą žemę. Mudu stovim tylomis. Žinai, sapnavau Dorotę, prabylu. Važiavome dviračiais į kalną ir ji ėmė atsilikti. Nenorėjau sustoti, viršūnė buvo jau netoli, todėl ėmiau minti kaip galėdamas stipriau. Atsisukau, bet tavo dukros už manęs nebebuvo. Nuo pakalnėje plytinčio miesto ėmė kilti juodi dūmai. Išsigandau ir atsidūriau pajūryje. Mes sėdėjom ant smėlio ir valgėm obuolius. Čia nėra obuolių, pagalvojau. Atsikandau vaisiaus ir prieš akis nusidriekė pieva, kažkur tolumoj paminta tamsaus miško. Geltonos gėlių dėmės margino vaiskią žalumą. Buvo vasara, o tada buvo vakaras ir mes stovėjome kalno viršūnėje ir žiūrėjom į besileidžiančią saulę. Nuo miesto pasistiebę juodi dūmai kuteno pėdas. Paklausiau, kodėl jos tokios mėlynos akys, it būtų jose sukišti viso pasaulio dangūs. Bet ten nėra nei vieno saulėlydžio, šyptelėjo Dorotė ir aš nubudau.
Gregorio šalia nebėra. Šūkauja lakstantys kariai, iš už medžių į mus lyja kulkomis. Kasėjai sušoko į išraustą duobę ir ėmė atsišaudyt. Nusiritu žemyn į draugui kastą kapą. Negi priešas taip arti? Negali būti, mūsų įtvirtinimai gerokai toliau į šiaurę. Pro juos praslysti galėjo nebent žvalgų būrelis. Taip ir bus, raminu save, tai sauja žvalgų, kuriuos mes tuoj atmušim, o tada sukalbėsiu už tave maldas, Gregori, ir paliksiu pūti šitoj prakeiktoj žemėj. O po to grįšiu į laivą, susisieksiu su vadaviete ir pranešiu, kad viskas prarasta ir laikas trauktis. Po trijų dienų čia sugriaudės galingiausi mūsų ginklai, o aš gersiu tikrą vyną danguje virš pūvančių debesų ir žiūrėsiu į gyvą ugnį, pleškinančią velniop šitą planetą.
Vienas po kito krenta kariai. Šūviai rimsta. Iš duobės atsišaudę kasėjai gavo po kulką į galvas. Žemėn sunkias tirštas jų kraujas. Nebėra kur dėtis, todėl pažvelgiu pro duobės kraštą. Iš šiaurės artėja daugybė priešų. Pėsti, raiti ant savo dvokiančių dvikojų gyvulių ar įsitaisę perimtuose mūsų šarvuočiuose. Prie duobės prieina trys nesiskutę čiabuviai ir nukreipia į mane ginklus. Lėtai išsiropščiu ir apsidairau. Ten toli, ant vienos iš kalvų, sėdi Gregoris. Ne, tai jo išsipūtusi siela, amžiams paliksianti šitoj žemėj. Monstras sėdi ir dėbso į mane akimi, kurios mėlis skęsta saulėlydžius užmiršusio dangaus mirtyje.
