RasanciojiKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė IX-ąją vietą.
„Lake of the Fallen Moon“
Viename dideliame miške tyvuliavo nuostabaus grožio ežeras. Vanduo jame buvo toks skaidrus, kad galėjai matyti net menkiausią dugno akmenėlį, kiekvieną augalėlį ir mažiausią žuvelę. Dienomis, saulės spinduliams prasiskverbiant pro medžių šakas, ežeras žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Naktimis, lygus tarsi stiklas paviršius, spindėjo lyg veidrodis. Visi miško gyventojai, nuo mažiausio iki didžiausio, atklysdavo atsigaivinti tyru vandeniu ir pasidžiaugti nuostabiu ežero grožiu. Pamėgo ežerą ir gražuolis dangaus karalaitis Mėnulis. Kadangi buvo didelis savimylą, kasnakt kopdavo dangaus skliautu kol prieidavo ežerą, o tada iki ryto grožėdavosi savo atspindžiu skaidriame vandenyje.
Vieną naktį Mėnulis pastebėjo, kad jis ne vienas naktimis lanko ežerą. Pakrantėje stovėjo liauna būtybė – Laumė girios valdovo Kauko dukra. Pusiau dvasia, pusiau žmogus. Ji taip pat kas naktį ateidavo prie ežero, bet skirtingai nei mėnuo, ne savimi pasigrožėti, o pasvajoti, žiūrint į ribuliuojančias bangeles. Įsitraukusi į svajones Laumė nė nepajuto, kad yra stebima. O Mėnulis deivę pamilo. Tai buvo pati gražiausia būtybė žemėje. Liauna ir skaidri kaip rūkas. Nuo to karto Mėnulis pamiršo grožėtis savimi. Kasnakt skubėdavo dangumi iki ežero, kad tik galėtų pasigrožėti Laume. Bet deivė jo tarsi nematė. Stovėjo sustingusi pakrantėje. Taip prastovėdavo iki ryto, kol pirmieji Saulės spinduliai nuauksindavo medžių viršūnes. Tuomet Mėnulis turėdavo užleisti dangų karalienei Saulei, o Laumė dingdavo miško šešėliuos.
Daugybę naktų Mėnulis stebėjo Laumę kol vieną naktį išdrįso nusileisti ir paklausti apie ką ji taip susimąsčiusi. Nuskriejo skliautu žemyn, lengvai nusileido ant vandens ir nusiyrė link kranto kur medžių šešėliuose pleveno sidabrinis pavidalas. Priartėjęs užkalbino Laumę. Ko ši štai tokia liūdna. Deivė papasakojo, kad yra labai vieniša. Rūstus tėvas saugo dukrą - tik naktimis išleidžia iš namų ir tik prie šito ežero. Neturi ji nei draugių, nei draugų. Mėnulis, išklausęs ją, pasiūlė būt draugu. Prisipažino, kad seniai ją stebi iš dangaus. Laumė nedvejodama sutiko. Ir kaip gi nesutikt kai tau draugystę siūlo gražuolis dangaus karalaitis.
Nuo to karto jie kasnakt susitikdavo prie ežero. Mėnulis nusileidžia ir tyliai priplaukia prie kranto kur jo jau laukia deivė. Nė vienas nė nepastebėdavo kaip greit prabėgdavo naktis. Mėnulis pasakojo Laumei apie platų pasaulį, kurį jau daugybę šimtmečių stebėjo iš dangaus. Pirmiesiems saulės spinduliams palietus ežero paviršių, jie išsiskirdavo visai dienai, kad vakare galėtų susitikt ir spindint vandeny žvaigždėms, rymotų ežero krante.
Jų kupinos laimės dienos tęsėsi tol, kol to nepastebėjo Kaukas. Pamatęs, kad dukra laiminga grįžta į namus, tėvas nutarė išsiaiškinti kas viso to kaltininkas. Vieną naktį jis dukrą pasekė ir pamatė, kad ji susitinka su Mėnuliu. Rūstusis girios karalius pasiuto iš pykčio. Kaip viesulas įpuolė į laukymę ir čiupo Laumę už plaukų. Grasino ir keiksmais vainojo, žadėjo Saulei pasiskųst, kad josios brolis savo pareigos neatlieka, dangaus skliautų nesaugo. Burnodamas parsivedė dukrą namo ir užrakinęs niekur nebeišleido. Mėnulis iš sielvarto plyštančia širdim grįžo į dangų, bet nemielas buvo jam dangus bekraštis, nedžiugino žvaigždžių pulkai. Nusprendęs, kad be mylimosios negyvens jis nėrė į ežero gelmes. Nušvito ežeras sidabrine šviesa, bet dangus užgęso. Net žvaigždės be valdovo užsimerkė. Ir stojo žemėje tamsa. Juodų juodžiausia. Raudojo Laumė pilyje ir rūstų tėvą keikė.
Ir išsigando Kaukas to ką padarė. Suprato, kad buvo per rūstus. Geliančia širdimi išleido dukrą iš namų. Ši nulėkė prie ežero ir ėmė šaukt Mėnulį. Šis, išgirdęs mylimosios balsą, iškilo į paviršių, tačiau tąnakt dangun nebespėjo. Pakilo Saulė ir vėl jam teko leistis ežeran. Bet nebuvo taip blogai kaip atrodo. Šitaip jis net ir dieną galėjo būti arčiau mylimosios. Todėl apsigyveno Mėnulis ežere. Ryte, kai Saulė veją naktį iš dangaus, jis atsisveikina su mylimaja ir leidžiasi į gelmes. Ten ilsisi visą dieną, kad vėl galėtų kopti dangum ir šviest tik jai vienai mieliausiai.
