Visada svajojau, visada kūriau. Išleidau savo fantaziją iš narvelio, bet už tai gavau tik užgautą širdį ir sužeistą sielą, kurioje randai liks visam gyvenimui. Meilė - tai skausmas kurį jausime, net ir tuomet kai būsime laimingi. Vieną kartą įdūrus peilį, žaizda nesugis, jeigu ir ištrauksi jį, bet visuomet prisiminsi koks buvo jausmas ir tai tik užgrūdins ateityje. Norėjau nustoti stengtis išgyventi, bet.. man kažkas neleido tiesiog pasiduoti, aš radau jėgų atsistoti ir vėl brautis pro gyvenimo vingius ir įvairias kliūtis. Nežinojau kodėl stengiuosi, bet aš bandžiau. Stengiausi suvaldyti viduje kylančius demonus ir dirbtinai nusišypsojusi tiesiog pažvelgti į gyvenimą kitokiomis spalvomis, bet aš vis dar jaučiuosi prastai, tarsi viskas pasikeitė, tarsi nutiko kažkas ko jau nebesugrąžinsiu ir niekuomet nebepataisysiu.. Tiesiog tapau kitokia. Tyli, užsidariusi mergina, ta kuri iškentė daug, bet nepasidavė, kad ir ką kenčiau aš sugebėjau išlikti, dėl savęs, dėl šeimos...
Klizmą, matau, jau jums pastatė. Jeigu manote, kad daugiau klizmų nebereikia, tai tokių tekstų į prozą nekelkite.
Šioje svetainėje yra ir erdvė dienoraščiams ir , man rodos, gerokai populiaresnė nei prozos skiltis.