Pagaliau aš negyvas ir keltis daugiau nebereikia
iš pasaldintų lūpų girdėti paklydusį balsą
Aušros vartų kampe ant grindų pasimelst neateisi
kai vėluojanti siela iš delno pasiima auksą
kai nepakelia girto tavęs šimtas mylinčių rankų
nepalydi gyvenimo gatvėmis tikinčios akys
mums pasakė laikytis drauge aš ir vėl pasileidau
laimės vedamas tiesiai į salą kur vienas ir svetimas
kur per šventę pasveikina mintys per gedulą norai
per sustojusią širdį prasiskverbia jūrinis šaltis
vos tik spėjau numirti o laikas ir vėl atsibodo
kaip kareivis pratybose tūkstantį kartų pašautas
čia nelieka teisių nepažįstamas sąžinės jausmas
neaplanko draugai ir nereikia jų niekas nekaltina
tik seniai pasibaigusi baimė nuo stalo nutolsta
švenčiant pirmąjį savo gimtadienį vasaros gatvėje
,,čia nelieka teisių nepažįstamas sąžinės jausmas
neaplanko draugai ir nereikia jų niekas nekaltina '', - trenkė per širdį. Gal kūrinio meniškumas yra intriga, šiuo atveju vasaros gatvė ir Vasaros gatvė, - intriga neprimityvi.
Ei, bala tu, balute, nežinau žydi ten ar ne žydi, tik žinau, kad Archangelas ne ponia... (jis vyriškos lyties atstovas, ar nematai, kaip gerai alkoholyje gaudosi, ir vasaros arkliuose, o jums analizuoti dar... :D
Kiekvienas žodis prigijęs, kiekvienas savo vietoje ir man atrodo, kad čia kalbama ne apie tą gimtadienį, kurį čia kai kas suprato tiesiogiai, juk užgimti kitokiu galima bet kurią dieną, ir vasaros gatvė čia gali būti paminėta simboliškai, tačiau uždegu penkias žvakutes, nes daugiau čia ugnies neduoda:)
Pabaiga stipri. Kūrinėlis taip pat. Kirba mintelė, jog tie du stiprimai tarpusavyje ne itin "sukimba" - mat šventės "vasaros gatvėje" būna paskanintos nemenkomis vaistų dozėmis, ko pasekoje nevargina prisiminimai apie tas dramatiškas priežastis, jausmingai aprašytas kūrinėlyje. Patiko, bet prieš tai publikuotas autoriaus kūrinėlis buvo labiau prie širdies, taigi... 4+
Šauniai (nedrįsiu kabinėtis, bet ateisiu dar paanalizuoti).
P.s. ponia užstrigusi plokštelė visai ne vietoj čia su savo trigrašiu, tai, tamsta, ir rašykit toliau apie karmą , nes daugiau niekame juk prasmės nėra (beje, kuo ji skiriasi nuo prasmingumo taip ir nesupratau)...
dėmesio, dėmesio, DĖMESIO ! pavojus, rimtas pavojus! Žmonės! negerkite degtinės! ji labai labai kaloringa; prigersit degtinės, tai užaugs toks antsvoris, kad nepakels jūsų net šimtas rankų. (reiškia penkesdešimt žmonių.) bibliją ir tą 40 vyrų rašė, vadinamą "dievo žodį"; o čia net 50 žmonių, tai šimtas rankų, o per sunku bus pakelti... Degtinė kaloringa - antsvoris garantuotas.
rašai dabar vėjus, nu bet kaip rašai, kaip? rašai;
tik neverta man atrodo to poetizuoti; o graudenti, man visai negraudu; pabaigoje tik širdį spusteli, kad žmogus vasaros gatvėje atsidūrė be reikalo, nu pats pripylė skysčio tokio kuris ląsteles naikina - ir atsidūrė; alkoholis dėl to nekaltas, jei užpils kalio cianido ar kaip jis visas ten tai nei Vasaros gatvė nepadės.
beje, Archangelai, juk miršta kiekviena diena, ir ši numirs, gims sekančios dienos naktis, naktis numirs ryte, o vakare - diena.
gražiai rašote, bet apie tai, ko visai nereikia poetizuoti. (tik nuomonė.)
šitas eilėraštis man mažiau į tavo tekstus panašus, jau melodingume ir tame dramatizme, jis panašus į buvo Nuodai, paskui pseudonimu Mvilkė rodos, ir dar į vikis (kitame tinklalapyje) o šiame kažkaip kitaip pseudonimas; tai va šis tekstas savo dramatizmu ir nuotaika panašus į tų dviejų autorių sintezėje;
tema - ar reikia tai poetizuoti, man atrodo ne. (tai mano nuomonė.)
žodį valdai. man labiau patinka kada visai savaip, kažkaip, kada pasaulius savo rodai poezijoje. ta gražiasnė. (o tie buitiški verkimai - nea.) bet kaip valdai patį žodį - tai žavi. prasmės mažai - prasmingumo.