- How much it would cost one night with you?
- One night of your life.
Tamsus, raudonu sunkiu aksomu apmuštomis sienomis, kambarys skendėjo cigarečių dūmuose. Prie kampe stovinčio pianino sėdinti jauna mergina grojo Šopeną - kiek negrabiai, drebančiais pirštais, bet visi salėje buvę vyrai, vien nužvelgę jos nuogus, liaunus, baltus pečius, atleisdavo kiekvieną netikslumą. Dvi moterys prie baro nepalankiai žiūrėjo į merginą ir purkštavo į martinio sklidinas taures, kurių krašteliai buvo padengti storu raudonų lūpų dažų sluoksniu. O mergina tik grojo, nė nepakeldama akių į buvusius kambaryje, girdėdama tik savo širdies dūžius, sumišusius su puikiai jai žinomu negrabiu grojimu.
Ponas Artūras įžengė į barą ir nužvelgė negausią publiką. Publika nužvelgė poną Artūrą: vyrai iš karto nusuko akis atgal į liaunus baltus pečius, moterys susidomėjusios tyrinėjo aukštą vyriškį, tobulai išblizgintais batais ir kruopščiai sušukuotais plaukais. „Neblogas laimikis“ – konstatavo kiekviena atskirai, bet ponas Artūras, neparodęs nė mažiausio susidomėjimo nė viena iš jų, susirado atokų staliuką ir, užsisakęs stiklą viskio, pradėjo kantriai laukti.
Lauke ūžavo vėjas, krapnojo lietus ir kiekviena kūno ląstele galėjai justi lapkritį. Žibintai mažai teapšvietė kreivą gatvelę kažkur miesto pakrašty, kuria, susisupusi į minkštą, vilnonę skara, skubriai žingsniavo neaukšta figūra. „Kaip į pasaulio kraštą nusibelsti, ir kodėl būtent čia? “ – vis sukosi moters galvoje. Žinojo vėluojanti.
Maždaug po penkiolikos minučių kantraus laukimo, ponui Artūrui trečia kartą žvilgtelėjus į kišeninį laikrodį, baro durys prasivėrė ir sužvarbusi, sušlapusi ir neišsaugotais nuo vėjo, išsitaršiusiais plaukais, Sofija įžengė į dūmų debesį. „O ji paseno“ – pagalvojo vyras. Lyg nujausdama jo mintis, moteris sumišusi prisidengė dešine ranka jau nežinia kiek metų nedažytas lūpas ir žengė artyn. Galėjai justi du rūsčius, košiančius Sofiją žvilgsnius, bet ši nematė nei moterų prie baro, nei vyrų, užgulusių staliukus, negirdėjo net skurdaus Šopeno.
- Atleisk, turbūt vėluoju, - atsiduso.
- Kaip tu gali žinoti, juk neturi laikrodžio.
Moteris atsargiai prisėdo ir įdėmiai pažvelgė ponui Artūrui į akis. „Nepasikeitė“.
- Tau ko nors užsakyt? - pertraukė tylą vyras.
- Ne, man nereikia.
- Tu turbūt sušalai?
- Šiek tiek, - teatsakė
„Ne, nepaseno, tik veidas pasikeitė“ – šmėstelėjo ponui Artūrui.
- Gal bent arbatos?
- Artūrai, nereikia. Tu prašei, kad ateičiau, aš čia, visa tavo, kaip ir visada, - paskutinius žodžius tyliai tyliai sušnabždėjo jau nežinia kiek metų nedažytos lūpos.
- Sofija, aš tik... aš tik... - žodžiai strigo gerklėje kaip ir prieš dešimtmečius.
- Artūrai, viskas gerai, tu man nieko neskolingas. Aš juk rašiau...
Bet moters žodžius pertraukė garsus koketiškas juokas - martinio taurės jau puikavosi ant žemo stalelio, šalia dviejų stiklinių viskio.
- Rašiau, kad viskas gerai. Ir jai viskas gerai, ji jau ir pati mama, štai - pažiūrėk, - išsitraukusi nusitrynusią piniginę pradėjo kažko ieškoti joje.
Po akimirkos ant stalo gulėjo nespalvota jaunos merginos nuotrauka su kūdikiu ant rankų. Ponas Artūras iš pradžių išgėrė didelį gurkšnį viskio, ir tik tada drįso pažvelgti. Mergina atrodė laiminga, daug laimingesnė negu abi santuokinės jo dukros.
- Jos vardas...
- Nesakyk, Sofija, tai jau turbūt stipriai per vėlu.
- Tu teisus, jau vėlu.
Ponas Artūras pažvelgė į moterį paskutinį kartą.
- Aš tau...
- Neberašyk, - pabandė nusišypsoti. Skurdžiai.
Jai išėjus pasidarė šalta. Nė pats nežinojo, ko tikėjosi iš šio susitikimo. Sėdėjo dar ilgai tuščiai žiūrėdamas į nuotrauką, o mintyse sukosi ta viena vienintelė naktis, ir kaip jis išėjo, žadėdamas sugrįžti jos. Kaip negrįžo, kaip rašė, o ji rašė atgal. Pasakojo apie save, apie jų dukrą, apie jos gimtąjį miestelį, į kurį kadaise užklydo vienai nakčiai ir sutiko merginą – mažo viešbutuko savininko dukrą. Ji niekada nieko nereikalavo, net pinigus parsiųsdavo atgal su laiškais. Bet ir aplankyti dukros neleido, net vardo niekada nepasakė. Prisiminė jos rašytus žodžius “Artūrai, aš priklausau tau, visada priklausysiu, o ji – ne. Neliesk jos. Ji turi tėvą – gerą ir mylintį, kito jai nereikia. ” Tuomet lyg peilis smigo jam krūtinėn: dar nebuvo susituokęs, dar ketino grįžti, tik truputį vėliau, kai jau stovės ant savo kojų ir galės paprieštarauti tėvams. Pavėlavo.
Ponas Artūras lėtai atsistojo, numetė dvidešimtinę ant staliuko ir patraukė prie pianino. Mergina nepakėlė akių, nenustojo skambinti. Jis pasilenkė ir tyliai sušnabždėjo jai į ausį.
- O kiek pasiūlysi? - įžūliai paklausė ir pakėlė tamsiai mėlynas akis į vyrą.
Ponas Artūras apsisuko, nuėjo prie durų, atidžiai lydimas sumišusio žvilgsnio.
„Vieną naktį iš savo gyvenimo“ - nusinešė lapkričio vėjas kažkieno tyliai pasakytus žodžius.
It was very embarrassing: people could have a thought that I ran away without paying.
Visai įtikinamai parašytas, natūralistiškas ir kiek retro stiliaus filmu dvelkiantis epizodas. Ramus, vaizdingas, bet kaip daug kas jau minėjo, trūksta intrigos. Per daug ramu. Nėra kažkokio kabliuko, kuris priverstų susidomėti: "na na, ir kaip ten buvo toliau"?
Atleisk, truputį pasikabinėsiu prie smulkmenų.
Kažkodėl čia man nelabai patiko, kad aplinkos vaizdas kuriamas personažų veiksmais, bet vieta įvardijama įpusėjus sceną („kreivą gatvelę kažkur miesto pakrašty“), tas turėjo būti įvardinta anksčiau arba iš viso neįvardinta (jei nesvarbu). Ir tas „kažkur“ atrodo nereikalingas arba per daug netikslus.
Herojų vardai iškart žinomi pasakotojui. Gal labiau intriguotų, jei jie būtų įvedami mažiau pastebimai (jei iš viso jų čia reikia).
Nelabai supratau, kaip martinio taurės susitiko su viskio stiklinėmis.
Herojų dialogo pradžia lėta, bet po to skaitytoją smarkokai užvirsta jų santykių problematika, kiek skubotai perteikta („daug laimingesnė negu abi santuokinės jo dukros“) ir labai staigus šuolis link pabaigos („pažvelgė į moterį paskutinį kartą.“). Galbūt jų santykiams mažoka detalių, ryškesnių bruožų (ta kalba apie laikrodį ir galvojimas apie kito nepasikeitimą nėra labai individualūs). Gal autorė susitelkė į atmosferą (ir tas pavyko gerai, nors neidealiai – net neaišku, kurioje šalyje vyksta veiksmas), tačiau kiek pamiršo pagludinti istoriją.
Na, o ta „vieną naktį“ poezija – gera.
Mane labai žavi tokios detalės, kuriančios atmosfera, kaip nublukusios pridengtos lūpos, skurdus šopenas, juoko nutrauktas trūkčiotantis pokalbis. Tik išrišimas kiek per greitas ir per aiškus gal nuskubėta subanalinti istorija į kurią skaitydamas puikiai įsijauti ir bac, nebelieka tokio detektyviškumo kurį jau įsivaizdavau pradžioje. man čia kvepia veik kokiu trileriu, kurį norėtusi dar pagvildenti :)
Ir aš kiek pritrūkau navaroto. Aišku, man jis kitoks nei Svoločiui - koks praskriejantis bozonas arba žalias ateiviukas, bet iš esmės navarotas turėtų būti Tavo. Dėl to ne penki.
Šiaip labai skaniai, literatūriškai (ką tai galėtų reikšti?) parašyta.
Tarkim man pritruko dramatizmo alkanu vaiku isprotejusiu motinu ciniskos milicijos arba bent gaisrines.
Bet jeigu be to tai ramus rudeniskas portretas.
O man iš esmės patiko. Tik pabaiga manrods silpniausia vieta. Pradžioje tie angliški žodžiai palieka įspūdį, pabaigoje perskaičius tekstą jau nesinorėjo jokių tokių protingų citatų. Veikiau kažko paprastesnio, žmogiškesnio. Tad man pabaiga tebus ten, kur paskutinis lietuviškas sakinys:)
Tai va, tas nėra sunkiai pataisoma, jei ką:) O kas patiko? Patiko, kad tai tekstas apie rudenį. Gal aš jau ir taip laukiu rudens, tai gerai pataikėt su šituo tekstuku:) Nematau prasmės lyginti su kažkokiais filmais ar stipresniais literatūriniais kūriniais. Tiesiog džiaugiausi skaitydamas šį tekstą tokį, koks jis yra. Taip, jaučiama įtaka iš kokių įvairių romantinių istorijų, skaitytų ar regėtų, bet ne apie tai tekstas. Apie rudenį. Išsiskyrimas, atsisveikinimas su blankiai permatoma paslapties nuojauta. Ir krentantys lapai lengvai besisukantys poroje.
Šiaip kūrinį perskaičiau gana greitai ir nereikėjo stabtelti persiskaityti antrą kartą. Ypač tai dažnai pasitaiko, kai žmonės neišmano apie stilistiką, kuria pernelyg ilgus, gremėzdiškus sakinius. Šiuo atveju tekstą perskaičiau labai lengvai. Išties turi gebėjimą sukurti atmosferą, nupiešti paveikslą skaitytojo galvoje. Ties kuo tikrai vertėtų padirbėti tai veikėjų ir istorijos kūrimas. Man asmeniškai norėjosi šiek tiek daugiau dramos ir daugiau paaiškinimo kas čia nutiko ir kodėl. Galbūt dėl to, kad aš esu toks smalsus ir priekabus skaitytojas, bet man norisi detalių. Čia galima praignoruoti šias mano pastabas, bet žinau, kad tokių skaitytojų būna ne vienas. Tikėjausi didesnės intrigos pabaigoje. Perskaičius gavosi toks vaizdelis. Panorama. Pasižiūrėjai ir užmiršai. Palik įspūdį ne tik vaizdais, bet ir veiksmais ;] O šiaip gerai. Rašyti moki gražiai. Pasistenk ir įdomiai, tai būsiu tavo skaitytojas.
prieš porą savaičių žiūrėjau filmą. istorijos panašios, bet filme įdomu, o čia ne. jei jau pasirinkot tokio stiliaus istoriją, pabandykit įpūst gyvybės.
Lyriskas epizodas. Parasyta taip, kad net nebutina itempti vaizduotes - skaitant viskas pries akis. Gerai.
Visa scena pernelyg primena matyta/nematyta sena filmo gabala: raudono aksomo sienos, pianinas, prirukytas kabokas, viskis, ponas A. - perdozuota universaliom detalem. Blogai.
Taupi veikeju kalba itikina: tie zmones svetimi. Naturalus, neperspaustas dialogas. Vel gerai.
Ideja verta susimastyti, bet neuzkabina, pritruksta. Norisi, kad kurios priverstu pamastyti, nes pati neprisiverciu (Gijos ispindejimas).
Man patiko. Ačiū. Kaip paveikslas, nutapytas grynomis spalvomis. Bet nepatiko angliški rėmai. Nors turbūt čia jau mano bėda, nes niekaip nesuprantu, kodėl žmonės galvoja, kad eilutė ar kelios, brūkšteltos angliškai - labai kieta. 4
O dar. Rakursas į praeitį man, rodos, smigtelėjo paslaptingumui ir pono solidumui: tik viena naktis(ar tikrai tik viena? Gal prasiskaičiau), kad ir su kūdikiu, ir myliu amžinai, amžinai, net po tūkstančio metų atsimenu. Lyg ir vaikiška. O gal ne. Ko tik nebūna.
Skaitant atrodo lyg žiūrėtum skaidres. Paveiksliukai perteikti gana įtaigiai, nors jaučiasi properšos tarp jų, bet jie vis tiek sukuria bendrą slogų vaizdą.
Labiausiai rėžia akį tas "ponas". Greičiausiai autorė norėjo tuo pabrėžti herojaus socialinį statusą, bet tas "ponas" man tiktų kūrinyje apie ХIXa., o ne šiuolaikinėj visuomenėje. Reikėtų paieškot kitokių epitetų, ale: džentelmenas (nors koks jis džentelmenas, na blogiausiu atveju vietoj vardo rašyt pavardę pvz: ponas Gylys.