Kaina

- How much it would cost one night with you?
- One night of your life.


Tamsus, raudonu sunkiu aksomu apmuštomis sienomis, kambarys skendėjo cigarečių dūmuose. Prie kampe stovinčio pianino sėdinti jauna mergina grojo Šopeną - kiek negrabiai, drebančiais pirštais, bet visi salėje buvę vyrai, vien nužvelgę jos nuogus, liaunus, baltus pečius, atleisdavo kiekvieną netikslumą. Dvi moterys prie baro nepalankiai žiūrėjo į merginą ir purkštavo į martinio sklidinas taures, kurių krašteliai buvo padengti storu raudonų lūpų dažų sluoksniu. O mergina tik grojo, nė nepakeldama akių į buvusius kambaryje, girdėdama tik savo širdies dūžius, sumišusius su puikiai jai žinomu negrabiu grojimu.
Ponas Artūras įžengė į barą ir nužvelgė negausią publiką. Publika nužvelgė poną Artūrą: vyrai iš karto nusuko akis atgal į liaunus baltus pečius, moterys susidomėjusios tyrinėjo aukštą vyriškį, tobulai išblizgintais batais ir kruopščiai sušukuotais plaukais. „Neblogas laimikis“ – konstatavo kiekviena atskirai, bet ponas Artūras, neparodęs nė mažiausio susidomėjimo nė viena iš jų, susirado atokų staliuką ir, užsisakęs stiklą viskio, pradėjo kantriai laukti.

Lauke ūžavo vėjas, krapnojo lietus ir kiekviena kūno ląstele galėjai justi lapkritį. Žibintai mažai teapšvietė kreivą gatvelę kažkur miesto pakrašty, kuria, susisupusi į minkštą, vilnonę skara, skubriai žingsniavo neaukšta figūra. „Kaip į pasaulio kraštą nusibelsti, ir kodėl būtent čia? “ – vis sukosi moters galvoje. Žinojo vėluojanti.

Maždaug po penkiolikos minučių kantraus laukimo, ponui Artūrui trečia kartą žvilgtelėjus į kišeninį laikrodį, baro durys prasivėrė ir sužvarbusi, sušlapusi ir neišsaugotais nuo vėjo, išsitaršiusiais plaukais, Sofija įžengė į dūmų debesį. „O ji paseno“ – pagalvojo vyras. Lyg nujausdama jo mintis, moteris sumišusi prisidengė dešine ranka jau nežinia kiek metų nedažytas lūpas ir žengė artyn. Galėjai justi du rūsčius, košiančius Sofiją žvilgsnius, bet ši nematė nei moterų prie baro, nei vyrų, užgulusių staliukus, negirdėjo net skurdaus Šopeno.
- Atleisk, turbūt vėluoju, - atsiduso.
- Kaip tu gali žinoti, juk neturi laikrodžio.
Moteris atsargiai prisėdo ir įdėmiai pažvelgė ponui Artūrui į akis. „Nepasikeitė“.
- Tau ko nors užsakyt? - pertraukė tylą vyras.
- Ne, man nereikia.
- Tu turbūt sušalai?
- Šiek tiek, - teatsakė
„Ne, nepaseno, tik veidas pasikeitė“ – šmėstelėjo ponui Artūrui.
- Gal bent arbatos?
- Artūrai, nereikia. Tu prašei, kad ateičiau, aš čia, visa tavo, kaip ir visada, - paskutinius žodžius tyliai tyliai sušnabždėjo jau nežinia kiek metų nedažytos lūpos.
- Sofija, aš tik... aš tik... - žodžiai strigo gerklėje kaip ir prieš dešimtmečius.
- Artūrai, viskas gerai, tu man nieko neskolingas. Aš juk rašiau...
Bet moters žodžius pertraukė garsus koketiškas juokas - martinio taurės jau puikavosi ant žemo stalelio, šalia dviejų stiklinių viskio.
- Rašiau, kad viskas gerai. Ir jai viskas gerai, ji jau ir pati mama, štai - pažiūrėk, - išsitraukusi nusitrynusią piniginę pradėjo kažko ieškoti joje.
Po akimirkos ant stalo gulėjo nespalvota jaunos merginos nuotrauka su kūdikiu ant rankų. Ponas Artūras iš pradžių išgėrė didelį gurkšnį viskio, ir tik tada drįso pažvelgti. Mergina atrodė laiminga, daug laimingesnė negu abi santuokinės jo dukros.
- Jos vardas...
- Nesakyk, Sofija, tai jau turbūt stipriai per vėlu.
- Tu teisus, jau vėlu.
Ponas Artūras pažvelgė į moterį paskutinį kartą.
- Aš tau...
- Neberašyk, - pabandė nusišypsoti. Skurdžiai.

Jai išėjus pasidarė šalta. Nė pats nežinojo, ko tikėjosi iš šio susitikimo. Sėdėjo dar ilgai tuščiai žiūrėdamas į nuotrauką, o mintyse sukosi ta viena vienintelė naktis, ir kaip jis išėjo, žadėdamas sugrįžti jos. Kaip negrįžo, kaip rašė, o ji rašė atgal. Pasakojo apie save, apie jų dukrą, apie jos gimtąjį miestelį, į kurį kadaise užklydo vienai nakčiai ir sutiko merginą – mažo viešbutuko savininko dukrą. Ji niekada nieko nereikalavo, net pinigus parsiųsdavo atgal su laiškais. Bet ir aplankyti dukros neleido, net vardo niekada nepasakė. Prisiminė jos rašytus žodžius “Artūrai, aš priklausau tau, visada priklausysiu, o ji – ne. Neliesk jos. Ji turi tėvą – gerą ir mylintį, kito jai nereikia. ” Tuomet lyg peilis smigo jam krūtinėn: dar nebuvo susituokęs, dar ketino grįžti, tik truputį vėliau, kai jau stovės ant savo kojų ir galės paprieštarauti tėvams. Pavėlavo.

Ponas Artūras lėtai atsistojo, numetė dvidešimtinę ant staliuko ir patraukė prie pianino. Mergina nepakėlė akių, nenustojo skambinti. Jis pasilenkė ir tyliai sušnabždėjo jai į ausį.
- O kiek pasiūlysi? - įžūliai paklausė ir pakėlė tamsiai mėlynas akis į vyrą.
Ponas Artūras apsisuko, nuėjo prie durų, atidžiai lydimas sumišusio žvilgsnio.

„Vieną naktį iš savo gyvenimo“ - nusinešė lapkričio vėjas kažkieno tyliai pasakytus žodžius.


It was very embarrassing: people could have a thought that I ran away without paying.