patetiškas

Prie virbalų skulptūrų
atsisėdęs laukiu
praregėjimo.
Atšipusios akys
nebegeba atriekti duonos.
Paliegusi burna seniai
dainavo romansus.
Vis laukiu.
praregėjimo sumaišyto
su debesim.
Kai šalta.
Kai labai tamsu.
Ir gal beviltiškai...

Bijau

Senio pasakų niekas
nesiklauso.
Velniai taip niekad
ir negavo mano sielos.
Vaikai toli.
Vaikų beveik neliko
nes nuotraukos,
vardai juk nekvėpuoja.

Bijau

Prie virbalų tikėjimai
atšipo.
O aš prie lango
vakarėjant lauksiu
praregėjimo.
Tiesa praeis...
neatsisukus ir kukli.
Tokia, kurios
net seniai negeba
pamilti.