Svajonių turnyras 9

GILTORAS

          Jau pusvalandis ramu ir tylu. Kaip visada tokia diena ir tokiu metu. Laikas. Jeigu bandyti ir ryžtis, tai dabar. Galų gale tai jau trečia tokia proga. Tiesiog reikia atsistoti ir pradėti. Būtent. Svarbiausia pradžia, pirmas žingsnis, judesys, o paskui viskas įvyks savaime ir baigsis, kad ir kokia ta pabaiga būtų.
          Pelopė atsargiai nuslinko prie nedidelio langelio. Kiemas buvo tuščias. Hamulio ir jo šuns nesimatė nei padujų. Medžioklės diena. Kiemą supanti miško siena mažiausiai pusdieniui paslėpė ją prieš pusę metų pagrobusį vyrą. Dabar arba niekada. Moteris apsisuko, sugriebė nuo aslos grandinę ir nuskubėjo į savo kampą. Grandinė skardžiai nutarškėjo metaline gyvate vingiuodama per molinę aslą. Dabar kai apsisprendė, Pelopę apėmė kone beprotiškas noras kuo greičiau viską užbaigti. Ji atsisėdo ant žemos suklypusios kėdės ir karštligiškai perbraukė ranka tarp sienos rąstų. Kur gi ta metalinė atplaiša. Pirštai slydo siena jusdami tik šiurkštų medį. Negi paskutinį kartą slėpdama savo,, raktą į laisvę‘‘, pati to nepastebėdama  nukišo atplaišą per giliai į sujungimą tarp rąstų. Būtent dabar, kai galų gale sukaupė pakankamai drąsos pabėgimui, viskas ims ir sugrius dėl kažkokio niekniekio, mažytės klaidelės. Ištisi mėnesiai pastangų, darbo, planavimo ir pastovios baimės būti pagautai ir viską taip kvailai sužlugdyti. Moteris ėmė dar atidžiau ieškoti, stengdamasi nepasiduoti panikai. Kelis kartus pirštus nudiegė staigūs dūriai, po oda sulindus rakštims, bet dabar tai Pelopei nerūpėjo. Pagaliau jai pasisekė. Pirštai užčiuopė šaltą metalo juostelę. Po kelių akimirkų Pelope jau palinko prie grandinės žiedo, įkalinusio koją virš pėdos.
              Greičiau, greičiau, greičiau. Rankoje suspaustas geležies gabaliukas judėjo vis spartėjančio širdies plakimo ritmu. Jausmai potvyniu nušlavė paskutines baimes ir atsargumo užtvaras. Geležis įnirtingai trynėsi į metalinį žiedą nubraukdama suodžius, kurie ilgus mėnesius maskavo pjūvį. Metalas išdavikiškai sublizgo. Beliko tiek nedaug ir ji pagaliau bus laisva. Pelopė įsivaizdavo koks ištįsęs iš pykčio ir nuostabos bus grįžusio jos kalintojo veidas pamačius, kad ji paspruko. Paprasta kaimo moteris drebanti  iš išgąsčio jau vien pamačiusi jį, Hamulį, sugebėjo apgauti savo pagrobėją. Pelopė taip įsijautė į pjovimą, kad pasklidus pirmiems garsams iš kito trobos kampo, net nepakėlė galvos, tačiau netrukus krūptelėjo tarsi pažadinta iš hipnotizuojančio sapno.
            Vaikas. Matyt jos skubėjimo keliamas triukšmas pažadino kūdikį iš miego. Moteris sustingo, laukdama kol vaikas vėl pasiners į saldų sapną, tačiau neramus knerkimas ėmė stiprėti. Berniukas buvo neįtikėtinai tylus ir ramus kūdikis, tačiau jei pajusdavo, kad į jo personą niekas nekreipia pakankamai dėmesio, staiga imdavo isteriškai klykti. Garsas būdavo toks šaižus ir kurtinantis, kad kartais Pelopė net užsikimšdavo ausis, kartu stengdamasi kuo greičiau nuraminti įsirėkusį kūdikį. Moteris pašoko nuo kėdės ir atidėjusi ant grindų savo,, raktą ‘‘ nuskubėjo prie lovytės. Dabar jai mažiausiai reikėjo visa gerkle klykiančio vaiko. Kas žino, kaip toli nuo trobos jau nuėjo Hamulis ir jo panašus į vilką, šuo. Netrukus berniukas jau glaudėsi prie Pelopės krūtinės. Dvi širdys tvinksėjo it pašėlusios. Mažytė, spurdanti nuo jau rimstančio verksmo ir jos, besiblaškanti nuo begarsės baimės ir siaubo, kad vaiko verksmą galėjo išgirsti šuo ir priversti savo šeimininką pasukti namo, pasidomėti kas atsitiko. Užtektų dabar pro durų slenkstį įžengti jos kalintojui ir viskas būtų jai baigta. Blizgantis pjūvis grandinėje ir šalia jos kėdės gulintis metalo gabaliukas akimirksniu išduotų jos ketinimus pastabiam vyro žvilgsniui. Pelopė beveik matė, kaip pusamžio vyro veidą iškreipia vypsnis, kurį nepažįstantis Hamulio žmogus galėtų sumaišyti su linksma šypsena., o dešinė ranka atsainiai plekšnoja per šlaunį. Jos kalintojo nevaldomo įsiūčio ženklai, kurie netrukus taptų mėlynėmis ir skauduliais ant jos kūno. 
            Pelope ėmė švelniai sūpuoti savo neramųjį nešulį. Ji mylėjo ir kartu neapkentė juodaakio mažylio. Kaip galima nemylėti tokio nuostabaus žmogučio, taip ir betiesiančio savo miniatiūrines rankytes į ją. Mažas ir švelnus gyvybės stebuklas, tačiau moters nelaimei būtent šio mielo stebuklo dėka ji atsidūrė čia. Viskas labai paprasta – Hamuliui prireikė žindyvės ir štai ji gilioje milžiniškos girios tankmėje, mažoje trobelėje sūpuoja juodaakį kūdikį.     
            Net praėjus pusei metų pagrobimo naktis lyg įvykus vakar. Neabejotinai Hamulis sekė ją mažiausiai kelias dienas, laukdamas geriausios progos pagrobimui ir ta akimirka atėjo, kai jos Milas su kitais kaimo vyrais išėjo į mišką medžių kirsti. Ji liko viena su savo naujagime dukryte. Jų namas stovėjo pačiame kaimo pakraštyje netoli miško, todėl grobikas naktį prislinko niekieno nepastebėtas. Pelopė prabudo iš miego tik šaltam ir šiurkščiam delnui užspaudus jai burną. Užteko kelių įsibrovėlio žodžių ir Pelopė pakluso jam. Daryk ką liepsiu ir tavo mergaitė liks gyva - žodžiai nulėmę jos likimą ir pavertę ją Hamulio verge ir jo nežinia iš kur parnešto kūdikio maitintoja. Iki dabar.
            Moteris atsargiai paglostė ant jos krūtinės parimusią vaiko galvytę. Berniukas vėl miegojo. Ji įkėlė vaiką į lovytę ir rūpestingai apklostė antklode. Galų gale juk ne šis dar nė metų neturintis vaikas kaltas dėl jos pragaro čia. Hamulis yra jos priešas. Moteris atsargiai pakėlė grandinę nuo grindų ir nutipeno atgal prie savo kėdės. Šį kartą ji ėmėsi darbo daug atsargiau ir tyliau. Tarsi netikėtai pradėjęs verkti kūdikis sugrąžino jai ramybę ir protą. Norint pergudrauti savo kalintoją, jai prireiks visų jos jėgų ir sumanumo.
            Jau po keliolikos minučių pirštai, laikantys metalo juostelę, ėmė tirpti nuo skausmo, vis augančio ir kylančio ranka aukštyn, tačiau Pelopė nesustojo. Grandinės žiedas, apglėbęs blauzdos apačią, netrukus turėjo pasiduoti neatlaikęs jos daug dienų trukusių pastangų. Troboje ir kieme karaliavo tyla. Bėglės laimei, vaiko verksmo niekas neišgirdo. Dar po kelių minučių tikslas buvo pasiektas. Pelopė įsiręžusi, ta pačia metalo juostele vargais negalais atlenkė žiedą ir ištraukė koją iš jo nelaisvės. Grandinės žiedo vietoj kojos oda buvo nusėta kraujojanciomis žaizdomis, tačiau dabar tai jos nejaudino.
            Ji laisva. Pirmą kartą nuo tada, kai atsidūrė čia ir buvo prirakinta it kokia kalė. Dabar jos niekas nebesustabdys. Pelopė tiksliai žinojo ką darys kiekvieną minutę po išsivadavimo. Planams kurti ji turėjo keletą mėnesių nuo tada, kai užtiko geležies gabaliuką ant aslos – pakankamai laiko, kad išvengti klaidų.
          Pirmiausia reikia tinkamai pasiruošti bėgimui. Laukia ilgas kelias per girią, kurioje ir be Hamulio pilna pavojų vienai ten klaidžiojančiai moteriai. Pelopė nužingsniavo į tolimąjį trobos galą, kur buvo įsikūręs jos pagrobėjas. Atidariusi dėžę šalia siauros viengulės lovos, ištraukė neišvaizdžius, bet tvirtus vyriškus drabužius – kelnes ir marškinius. Netrukus ji jau stovėjo persirengusi. Sijonas su palaidine gulėjo ant aslos pamiršti ir nebereikalingi. Kelnės buvo per didelės ir kad nesmuktų žemyn, Pelopė susiveržė jas toje pačioje dėžėje rasta virvele. Nuo kiek platokų marškinių sklido aštrus vyriško prakaito kvapas, jos priešo ir grobiko dvokas, tačiau dabar bėglė neturėjo kito pasirinkimo. Kai grįš į savo namus, šie drabužiai  iškart bus nušveisti į krosnį, o ji ilgai praus ir šveis nuo savęs šį nekenčiamą dvoką. Iš po lovos ištraukti žaliaminės odos batai irgi buvo kiek per dideli. 
            Antras sustojimas laukė prie nediduko stalo, stovinčio netoli grobiko lovos. Pelopė sugriebė nuo stalo duonriekį peilį ir vikriai atsipjovė vytintos mėsos, kabančios šalia ant sienos, gabalą. Vytinta mėsa buvo pagrindinis Hamulio maistas, tik retkarčiais paįvairinamas grybų, uogų ar kokių laukinių daržovių. Galbūt paskutiniai kartai kai, jai teks kramtyti šį sprangų, kietą maistą. Lėkštė kvapios garuojančios sriubos ir riekė ką tik iškeptos krosnyje duonos – štai kur tikra palaima jos iškankintam kūnui. Ji sudėjo mėsą į drobinį maišelį ir persimetė jį per petį. Duonriekis atsidūrė už kairiojo bato aulo. Diržo su makštimis kaip Hamulis peiliui, ji neturėjo. Kad ir neilgi ašmenys, bet vis šioks toks ginklas.
            Beliko pasirūpinti vandeniu. Bėglė susirado nediduką odinį maišelį vandeniui, besiilsintį ant palangės. Taupiai naudojant turėtų užtekti kelionei. Be to girioje kai kur čiurleno smulkūs upeliūkščiai, o labai pasisekus galima buvo aptikti ir tyrų, iš žemės gelmių trykštančių, šaltinių. Pelopė atsargiai nuslinko link durų, stengdamasi apsiprasti su truputį smunkančiais nuo kojų batais. Net menkiausias garsas troba gaubiančioje tyloje dabar rėžė klausą, versdamas gūžtis ir krūpčioti. Atrodė viskas aplinkui - rusvo medžio rąstų sienos, negrabiai sukalti baldai, nedidelė iš akmenų sumūryta krosnis, tarsi nebyliai sustingo iš nuostabos. Ištisus mėnesius vos kelis žingsnius tegalėjusi pajudėti šeimininko belaisvė staiga ėmė šeimininkauti po visą trobą.
        Pelopė paskutinį kartą atsisuko atgal, į patalpą, kuri atrodo ištisus amžius buvo jos namais. Žvilgsnis užkliuvo dviejose vietose. Gyvate susisukusi kampe grandinė ir kūdikis ramiai miegantis lovelėje. Daiktas, prieš jos valią, laikęs ją šioje pragaro skylėje ir jos kančių bei šeimos praradimo priežastis. Pirmomis akimirkomis laikydama rankose Hamulio nežinia iš kur parneštą vaiką, ji norėjo tiesiog pasmaugti tą benkartą. Juodaplaukis stambokas berniukas, visiškai nepanašus į jos smulkutę auksaplaukę dukrytę, savo tamsiomis išpūstomis akimis priminė laukinį žvėrį. Keista, bet dabar Pelopei buvo sunku išeiti ir palikti kūdikį, kurį maitino, vystė, ramino verkiantį. Ilgos bemiegės naktys, praleistos svajojant apie savo kažkur toli augančią dukrelę ėmė tirpti. Moteris su siaubu suprato, kad net neatsimena savo tikrojo kūdikio veido, kad ir kiek ją bandė atsiminti, prieš akis iškildavo apvalainas juodaplaukis berniukas. Hamulis pagrobė ne tik šešis jos gyvenimo mėnesius, jis pavogė dalelę jos, pakeitė jos jausmus, meilę savo mergaitei. Bėglė nusivalė netikėtai sudrėkusias akis ir atidariusi duris, išėjo laukan.
          Kiemas ją pasitiko atsargia vasaros pabaigos šiluma ir vėjeliu, švelniai glostančiu jos veidą. Pelopė užsimerkė. Trumpam, vos vos. Saulė išdykėliškai stengėsi prasiskverbti pro vokus, reikalaudama savo akinančiai šviesai daugiau dėmesio, o nosį užplūdo gaivūs miško kvapai. Jokio sauso, persismelkusio degėsiais, pasenusiu maistu ir prakaitu dvoko, o kur dar jos kampe stovėjusio naktipuodzio, į kuri ji turėjo tuštintis it mažas vaikas, smarvė. Širdis ėmė plakti stipriau. Jau vien dėl šios akimirkos, vertėjo kelis mėnesius vargti po kruopelytę džirinant tą prakeiktą grandinę. Gaila, kad šis laisvės jausmas negalėjo trukti amžinai.
          Pelopė nutipeno link trobos kairėje pūpsinčio šulinio. Paskutinis dalykas, kurį ji turi padaryti šioje girios gilumoje pasislėpusioje blogio gūžtoje. Šulinio kibiras skardžiai pliukštelėjo į vandenį. Moteris įsiręžė keldama gerokai pasunkėjusį indą iš žemės gelmių, o akys be perstojo varstė žvilgsniais girios sieną, kuri supo laukymę. Pirmasis džiaugsmas išsilaisvinus ėmė blėsti, vėl užleisdamas vietą atsargumui. Iki tikros laisvės dar toli. Giria aplink jos kaimelį Gvalto slėnyje tiesiog milžiniška. Kelionė į šią vietą truko pora dienų, kurias ji praleido surištomis rankomis, o kartais ir net užrištomis raiščiu akimis, tempiama Hamulio it kvaila avis. Dvi ilgos dienos mišku ir čia pačiu tiesiausiu keliu, su ji gerai žinančiu vedliu. Jai teks paklajoti gerokai ilgiau, tačiau ne tai labiausiai  neramino. Jos tėvas buvo medžioklis ir didelę dalį savo vaikystės Pelopė praleido su juo girioje. Ji pažinojo mišką, mokėjo jame orientuotis ir išgyventi. Hamulis ir jo šuo. Štai kas kėlė siaubą. Tą pačią akimirką, kai jie grįš į trobą ir jos vietoje ras tik nupjautą grandinę, prasidės persekiojimas ir bausmė, jei jiems pavyks sučiupti bėglę, bus rimtesnė nei kelios mėlynės. Daug daug rimtesnė. Moteris panardinusi odinį maišelį į kibirą, prisipildė jį sklidinai šalto vandens ir rūpestingai užrišo viršuje. Galų gale ji pasiruošusi žygiui į girios tankmę.
          Pirmą pusvalandį girioje Pelopė dar buvo įsitempusi. Kiekvienas trakštelėjimas po kojomis versdavo jos kūną suvirpėti iš nerimo, tačiau iki galo įtemptos juslės po truputį ėmė rimti. Aplink tiesiog ramus įprastas miškas. Nė ženklo, kad kažkur šalia sėlina jos pagrobėjas. Kol kas viskas klostėsi pagal jos planą. Moteris žingsniavo šiaurės pusėn. Būtent ten turėjo plytėti gimtasis slėnis. Pakeliui ji žvilgsniu naršė miško samanų kilimą. Rusvasis kerpėtalapis. Štai ko ji dabar ieškojo. Hamulį, kaip pėdsekį, ji galėjo įveikti, tačiau jo vilkiško šuns uoslę apgauti daug sunkiau. Pagaliau tarp skaisčiai žalių samanų jūroje šmėkštelėjo ruda salelė. Pelope pritūpė šalia augalo ir nuskainiojo nuo šakų visus iki vieno plačius sultingus lapus. Atmintyje iškilo jos tėvas, atidžiai išsitrinantis ruda lapų mase prieš medžioklę. Visas. Veidas, drabužiai ir net batai po to aitriai kvepėjo mišku. Net geriausias uosles turintys žvėrys nebeužuosdavo medžioklio, leisdami prisėlinti per lanko šūvio atstumą. Štai ir ginklas prieš Hamulio keturkojo tarno nosį. Bėglė atsisėdo į samanas ir ėmė rūpestingai trinti lapais batus, ypač jų padus po truputį kildama aukštyn kelnėmis. Netrukus ja apgaubė seniai pamirštas vaikystės kvapas. Ėmus trinti veidą rankose likusiais lapų masės likučiais, pasigirdo garsas, privertęs Pelopę sustingti.

                                --------------------------------

        Paprasčiausias plojimas. Skardus ritmiškas garsas visiškai svetimas aplink plytinčiam miškui. Pelopė pakėlė galvą aukštyn, garso link. Hamulis. Jos pagrobėjas stypsojo ant nedidelės aukštumėlės, atsainiai atsirėmęs į storos pušies kamieną. Dešinė ranka ėmė lengvai plekšnojo per šlaunį, o veide jau taip gerai moteriai pažįstama šypsena. Artinosi audra, grasinanti virsti į tikrą, viską savo kelyje naikinantį uraganą ir to uragano taikinyje ji, Pelopė. Šį kartą viskas nesibaigs mėlynėmis. Per daug toli ji nuėjo ir kelio atgal jau nebėra.
        - Tikra šaunuolė, nei pridėsi, nei atimsi. Beveik tobulas pabėgimas. - vyras atsiskyrė nuo pušies ir ėmė artėti prie bėglės. Visiškai neskubėdamas, mažais žingsneliais, it savimi pasitikintis plėšrūnas prie sužeisto grobio, jau nebegalinčio pasprukti. Pelopė staigiai pašoko. Lapai išbiro iš rankų padengdami samanų kilimą rudomis dėmėmis. Per kelias akimirkas visas jos pabėgimo planas virto skutais, kaip ir sutrintos kerpetalapio liekanos po jos kojomis. Baimė su kiekvienu širdies dūžiu vis labiau plito jos kūnu, auginama ir puoselėjama artėjančio pagrobėjo šypsenos. Aplink mišką gaubė tyla, net žingsnių garsas skendo minkštame samanų sluoksnyje. Dar vienas artėjančios negandos požymis – tyla it prieš tikrą audrą. Pelopė pasilenkė ir kiek virpančia ranka, nenuleisdama akių nuo besiartinančio vyro, apgraibomis, iš už bato išsitraukė peilį. Ginklas rankoje nepridėjo drąsos, tačiau turėjo parodyti Hamuliui, kad ji jau nebe ta kaimietukė, kuriai siaubą kėlė net jo žvilgsnis.
            -  Aš negrįšiu atgal. Aš tiesiog negrįšiu ir tu nepriversi, kaip tą naktį, kai pagrobei mane. - Pelopė atkišo peilį į priekį, stengdamasi atrodyti kuo grėsmingiau ir pavojingiau.
            - O kas tau sakė, brangioji, kad tavęs man dar reikia. – Hamulis trumpam stabtelėjo ir iš makštų prie diržo išsitraukė kardą. Ginklas jo rankoje atrodė daug natūraliau nei peilis pas ją. Tikras mirties įnagis, o ne trumpi ašmenys, su kuriais ji mokėjo tik maistą pjaustyti. Pelopė neturėjo jokių galimybių įveikti savo priešą. Ji net jo sužeisti nesugebės. Šalia baimės širdyje apsigyveno blogos lemties nuojauta.
          - Vaikui nebereikia tavo pieno, o kitą maistą galiu padaryti ir pats. - vyras tarsi atsiprašydamas dėl kažko gūžtelėjo pečiais. Vėjo ir saulės nugairinto veido nepaliekanti šypsena, vis labiau priminė alkano vilko prašieptus urzgimui nasrus. – Tavo laikas baigėsi. Čia ir dabar.
          - Paleisk mane laisvėn, labai tavęs prašau. – moteris nusprendė bent pabandyti . Ji privalėjo pabandyti. Dėl savo dukrelės, kurios net veido jau nebeprisiminė.
          - Į laisvę? – vyras net išsižiojo iš nuostabos, o paskui ėmė kvatoti. Dar truputis ir atrodė, jis išleis ginklą iš rankų ir susiėmęs už pilvo, ims raitytis iš juoko ant žemės. - Paleisti tave, kad po to po miškus imtų klajoti tuntai piktų, manęs ieškančių kaimiečių. Po šio pabėgimo buvau geresnės nuomonės apie tavo protą, o tu pasirodo tebeesi, nors ir gudri, bet kaimo boba.
          Pelopė ėmė trauktis atatupsta.,, Tavo laikas baigėsi‘‘ – dabar ji suprato, ką reiškia šie žodžiai. Ji atspėjo. Hamulio šypsena šį kartą atneš ne skaudžius smūgius. Pagrobėjo vypsnis šioje visų pamirštoje, bevardėje girios tankmėje atneš jai mirtį. Baimė jos viduje užliejo paskutinius proto likučius. Užliejo ir paskandino. Moteris apsisuko ir pasileido bėgti. Ji nesirinko kelio, net kryptis nebuvo svarbi. Smunkančiais batais, plevėsuojančiais marškiniais ir į kairį petį plekšnojančiu vandenmaišiu Pelopė skuodė, tarsi šis beprotiškas lėkimas padėtų atsikratyti siaubo viduje. Siaubo ir jį sukėlusio žmogaus, likusio už nugaros.
            Ilgai bėgti jai nepavyko. Įveikus  netoliese augusių krūmų juostą, priekyje šmėstelėjo pilkas siluetas. Bėglė, pajutusi galingą smūgį į krūtinę, išsitiesė ant žemės. Virs jos veido palinko smailus snukis. Pražiotais nasrais, iš kurių sklido vimdanti smarvė. Geltonos akys įdėmiai stebėjo savo parverstą auką. Hamulio šuo, apie kurį Pelopė buvo visai pamiršusi. Padaras gąsdinantis ją dar labiau, nei pats jo šeimininkas. Savo tyliu, bet nuo to ne mažiau šiurpinančiu urzgimu ir tarsi kiaurai jos slapčiausias mintis matančiomis vilkiškomis akimis. Šuo spaudė savo galingomis letenomis jos krūtinę. Net per marškinių medžiagą Pelopė jaute jo aštrius nagus, tačiau pražioti nasrai neįsikabino į gerklę. Žvėris laukė savo šeimininko ir jo įsakymų. Bėglė žvilgtelėjo į dešinę ranką. Peilio nebebuvo. Matyt smūgio metu jis iškrito ir dabar gulėjo kur samanose, o gal pametė jį, kai it pametusi galvą bėgo nuo Hamulio. Tiesa, moteris abejojo ar jai pavyktų užsimoti šuns link, net jei peilis būtų likęs rankoje. Po nugara išplito šalta drėgmė. Moteriai parkritus vandenmaisis pakliuvo po ja ir prakiuro nuo jos masės, dabar savo turiniu gausiai laistydamas miško žemę.
        Kažkur už šuns pasigirdo lengvų žingsnių šnaresys. Virs žvėries galvos pasirodė delnas ir perbraukė per kailį. Šuo dusliai urgztelėjo, šį karta ne gąsdindamas, o iš malonumo. Netrukus Pelopė išvydo ir delno savininką. Hamulis. Ramus, pasitikintis savimi ir su ta pačia atsainia šypsena veide.
        - Du bandymai pasprukti per vieną dieną. Esi labai užsispyrusi, bet nuo manęs ne taip lengva pabėgti, ypač kai aš pats tą pabėgimą paruošiau. - vyras žengtelėjo pora žingsnių į kairę ir pakėlė nuo žemės bėglės pamestą peilį.. - Tu galvoji, kad tas  geležies gabaliukas atsirado ant grindų atsitiktinai. Tai aš jį ten padėjau, kad tu rastum ir radusi panaudotum pabėgimui. Kiekvieną naktį aš patikrindavau, kaip tau sekasi pjauti grandinę. Tai aš planavau tavo pabėgimą, padėjau tau, netrukdžiau, stengdamasis kuo daugiau laiko praleisti miške.
        - Kam tau viso to reikėjo, juk galėjai užmušti mane vietoje, troboje? – moteris stengėsi kalbėti kuo tyliau, nenorėdama erzinti ant viršaus įsitaisiusio šuns. Keista, bet dabar praradusi paskutines viltis išsigelbėti, ji visiškai nusiramino. Kokia dabar baimė begalėjo kankinti, kai mirtis jau visai čia pat.
        - Kartais tiesiog atsibosta medžioti elnius, šernus ir kitokia miško gyvastį. Žmonės – štai kur tikro širdžių medžiotojo vertas grobis. – Hamulis atidžiai perbraukė peiliu per pirštą tikrindamas ašmenų aštrumą. Po akimirkos ant piršto odos pasirodė kraujas, lašais krintantis į samanų kilimą. – Ir aš tave sumedžiojau. Tu man pasitarnausi dar kartą, vistiek daugiau niekam nesi reikalinga.
          - Aš reikalinga savo dukrelei ir vyrui. – Pelopė pasakė tai tvirtu balsu, tačiau jos viduje nebuvo jokios tvirtybės. Kas jos lauktų gimtajame kaime, jei pabėgimas būtų pavykęs. Ar dukryte pripažintų ją? Ar dar ilgisi jos vyras? Klausimai, kurie taip ir nesulauks atsakymų.
        - Tavo vyras jau seniai kirkina lovoje kitą bobą, o dukra turi naują motiną. – Hamulis atsitūpė prie gulinčios moters. – Nejaugi manei, kad jie lauks tos, kuri naktį išėjo su kitu vyru. Nejaugi galvojai, kad po pusės metų dar kas manys, kad tu gyva. Tu mano ir susitaikyk su tuo.  –  vyro balsas buvo ramus, kone migdantis it švelni lopšinė. – Tiesiog užsimerk ir atsipalaiduok. Tikiuosi su mano berniuku atsisveikinai, prieš pabėgdama.
        - Su Giltoru. Aš pavadinau tą berniuką mano senelio garbei. Jis irgi buvo juodaakis. -Pelopė užsimerkė.. Hamulis galėjo pameluoti apie jos šeimą, bet ji patikėjo jo žodžiais. Iš pradžių jai dingus, kaime aišku buvo sumaištis. Kelias dienas greičiausiai jos ieškojo, tačiau paieškoms nepasisekus, viskas baigėsi. Vyras buvo medkirtis ir norėdamas išgyventi ir išlaikyti savo mažytę dukrą, jis turėjo susirasti, kas ją prižiūrės, kol jis darbuosis miške. Per didelė prabanga buvo laukti nežinia kur paslaptingai dingusios žmonos, o laisvų moterų kaime buvo ir ne viena. Pagrobėjas buvo teisus, jos niekas ir niekur nebelaukė. Ne, ji neatsipalaiduos, nepaisant nusivylimo ir tuštumos širdyje, kūnas buvo įsitempęs it styga. Jai beliko pasitikti mirtį ir ši netruko ateiti.
                           
                              ---------------------------------

          Kraujas. Aitrus ir kartu toks saldus. Gaivinantis ir jaudinantis. Karštas. Padengęs visą Hamulio veidą, užpildęs jo burną. Jo medžioklės auka gyveno paskutines akimirkas. Sulig kiekvienu iš perpjauto kaklo ištekėjusio kraujo lašu, akys geso, o jos pačios krauju nutaškytas veidas vis labiau balo. Kaip seniai jis, širdžių medžiotojas, bematė tokį jaudinantį vaizdą. Tikra žmogaus medžioklė. Kaip prieš daugybę metų kalnuose, su savo genties medžiokliais, bet net ilgas laikas neišdildė atsiminimų ir neatėmė įgūdžių. Hamulis vienu judesiu perpjovė moters marškinius. Krūtys nedidukais rožiniais speneliais styrojo į žydrą dangų, prasibrovusį pro medžių viršūnes. Peilis nuslinko po kairiąja krūtimi, ten kur baigėsi šonkauliai. Staigus duris, po to pjūvis vis dar virpančiame nuo priešmirtinių konvulsijų kūne.
          Šuo susidomėjęs sekė savo šeimininko veiksmus. Prieš keletą metų vienos kelionės į miestą metu priglobtas benamis šunėkas virto ištikimu bendražygiu. Jo nosis nervingai trukčiojo nuo dar iki šiol nepatirto žmogaus kraujo ir mėsos kvapo.
          Hamulis nusišypsojo. Ant veido jau ėmęs džiūti kraujas priminė keistą raudoną kaukę. Širdžių medžiotojas įgrūdo delną į moters kūną, pirštai ėmė kilti aukštyn po šonkauliais, ieškodami, naršydami, kol galų gale užčiuopė savo tikslą. Sugriebė. Trūktelėjo. Ištraukė. Širdis, dar plakanti. Hamulis pridėjo ją prie burnos ir lyžtelėjo, nors jam norėjosi daug daugiau. Atsikasti, tiesiog dantimis atsiplėšti gabalą dar gyvybe dvelkiančios kraujuotos masės. Traukia, masina, bet deja netinkama širdis ir laikas. Kažkada ateityje jis stos į dvikovą ir joje nugalėjęs pasimėgaus nugalėto kario širdies skoniu burnoje, o kol kas... Medžiotojas ištiesė buvusios žindyvės širdį šuniui. Šis po kelių akimirkų neryžtingo uodegos vizginimo pagaliau sugriebė dantimis siūlomą maistą. Hamulis patapšnojo šunį nuvydamas nuo moters ir su peiliu rankoje palinko virš jos kūno. Su savim jis pasiims tik geriausius mėsos gabalus. Vien kraujo atsinaujinimo ritualui nepakanka.
          Šuo ir jo seimininkas taip įniko į grobio dalybas, kad net nepajuto įdėmaus geltonų akių žvilgsnio iš netoliese kęrančio tankaus krūmo.

                                -------------------------------   

          Dar neįžengus į laukymę, kur stovėjo jo troba, Hamulis išgirdo klyksmą. Vyras žvilgtelėjo į savo keturkojį bendražygį. Šuo sotus ir patenkintas bindzeno šalia. Jokio urzgimo, pasišiaušusio kailio. Pavojaus nėra. Svetimų būtybių taip pat. Tiesiog vaikas lovelėje, eilinį kartą nesulaukęs laiku dėmesio, rodė savo balsą.
          -  Jei užaugęs berniūkštis taip kausis turnyre, kaip dabar rėkia, mes nugalėsim. – Hamulis patapšnojo šuniui per galvą. Staiga jo ranka sustingo. Sustingo ir jis pats. Prieš akis iškilo žindyvė, prieš perpjaunant jos gerklę, ir paskutiniai jos žodžiai. Kokį vardą ji minėjo?
          - Giltoras. Visai neblogas vardas mūsų berniokui. Nevadinsiu aš jį juk amžinai vaiku. Tebūnie Giltoras, mano brangioji žindyve. – širdžių medžioklis krestelėjo ant nugaros kabantį, pilną mėsos, odini maišą ir nužingsniavo link savo namų. Laikas nuraminti mažylį. Moters kraujas jo kūne jau veikė. Hamulis jaute kaip veido oda dilgčioja, traukiantis raukšlėms.

                                ---------------------------------