Po Vilnių. Pojūčiais

 šis kūrinys dalyvavo konkurse 

Nors properša dangaus užlopyta, žinau pro ją lis
lašai ant Vilniaus, o pro parką akmenim išgrįstą,
upe plauks gulbinas – toks pieniškai grakštus rojalis,
kuris jį stebinčiųjų duonos paprašyt išdrįsta.

Lengvu sparnu užgauti katedrinį varpą sau leis
vidudienio kaitros nutekintas tingus balandis,
ir mūsų plaštakos ramybėj apsikeis pasauliais.
Po to ant žemės nusileis virš miesto tyliai sklandęs

paralyžiuojantis lengvai kiekvieną mieguistumas.
Žaviai aukštybių auksaplaukei vakarą pirš toliai...
staiga – naktis, atminimus į sutemas nustūmus,
prieš rytmetį save padovanos neužmirštuolei.