Už raudonuojančių aguonų lauko
mes bėgame. Surandame prasmes
ilgai ieškotas. Atiduodam auką
vargdieniams žemės, elgetoms, nes mes
romantikai ir esame kitokie –
jautruoliai. Vos pakeliamų naštų
prisiimam, nors niekas to nemokė.
Visai neasmenuojame: aš, tu...
ir dar dažnai visai nedarom daug ko,
tiesiog įvardijam iš karto – mes –
už raudonuojančių aguonų lauko
išbėgdami į amžinas tėkmes.