Visas pasaulio laikas (I)

1.

Gao Dža nebuvo patenkintas. Atvaizdas veidrodyje buvo pavargęs, išsiblaškęs ir neleistinai mąslus. Melsvo atspalvio kamža varžė judesius ir atrodė lyg ant pirmą kartą įšventinimams besiruošiančio, ir todėl siaubingai susijaudinusio, inčiro pečių. Šiandien buvo Dža gimtadienis, tačiau tai žinojo tik vienas žmogus visame slėnyje. Laiko sergėtojas ir Žudikas bei dar begalę titulų ir epitetų turintis, vyriausiasis čadir-vahinas, žmogus, pasiekęs Mokymo esmę - pats Gao Dža. Daugiau niekas neturėjo teisės suvokti vakar dienos prasmės ir sąvokų...
Staiga koridorių užplūdo paaugliškas tapsenimas, o po sekundės širmą, skiriančią Gao celę ir aplinkinį pasaulį, praskyrė vaikiškos rankos. Tai tegalėjo būti jo anūkai, niekas kitas sau neleistų šitokio akiplėšiškumo - trukdyti Vyriausiąjį prieš pakilimo apeigas. Niekam kitam to neleistų ir pats Dža, tačiau vaikai, tikriausiai, geriau nei kas kitas suvokė Dža būklę ir nutarė jam padėti. Kaip visada.
- Papasakok, papasakok... - duso nuo jaudulio jauniausioji.
- Papasakok tiesą apie Amiro ir Vu-Hato ginčą, - neatsiliko Alimaras, aštuoniolikmetis, kuris neabejotinai bus pakylėtas šiandieninės ceremonijos metu. Gao pajuto, kad šis prašymas turi ir savanaudiškų paskatų, nė vienas pakylėjimas neapseidavo be ritualinių klausimų apie amžinąjį Amiro ir Vu-Hato ginčą.
Gao šyptelėjo ir pagalvojo, kad gal ir vertėtų paskatinti berniuko entuziazmą, trumpas prasiblaškymas būtų į naudą, tačiau tuomet celėn įėjo kaip visada tylus ir susimąstęs Sinas, geriau nei kas kitas suprasdavęs senelį. Tyliai paprašė:
- Papasakok pasaką.
Gao tauta neturėjo pasakų. Visos jos sukosi apie praeitį, o praeitis (kaip ir ateitis) neturėjo vietos Šari mokyme. Sinas tai žinojo, o Gao suprato, ko nori vyriausiasis jo anūkas. Paslapties dėžutės, kurią ankščiau ar vėliau Gao privalės atiduoti į naujojo Vyriausiojo rankas. Galbūt to paties niūraus ir šalto Sino rankas.
Ir Gao pradėjo pasaką. Jo žodžiai buvo paprasti ir neįpareigojantys, o mintys keliavo paskui jaunąjį Gao-chri (laukiantįjį Gao). Ir visai nesvarbu, kad mintys ir žodžiai retai kada sutapo, ne toks buvo Sino tikslas. O tikslūs faktai - ne toji tiesa, kurios ieškojo Gao Dža.

... Gao nuleido žiūronus ir atsisukęs nužvelgė jo laukiančius keleivius. Vyrą ir moterį iš vakarų. Iš amžinojo vidurdienio prieigų. Jie buvo tvirti ir užsispyrę, kitaip negalėtų išgyventi savo krašte ir Gao nei akimirkai nesuabejojo jų ryžtu. Pakeleiviai akivaizdžiai nekantravo, o geltoname Gao veide nevirpėjo joks jausmų šešėlis.
- Ir?.. - galų gale neištvėrė Ana. Gao visada stebėjosi šios moters sugebėjimu į šį žodį sukrauti begalę emocinių atspalvių ir reikšmių. Spėliodamas, ką šįkart ši nesuprantama moteris turėjo omenyje, Gao tik gūžtelėjo ir vengdamas Anos žvilgsnio pasakė:
- Jūs taip ir nepasakėte, ko ieškote. Vakaro pasaulis labai didelis, kalnų masyvas, kurį nurodėte, beveik trijų šimtų sandų (maždaug 500km) ilgio. Ten gausu požeminių įgriuvų ir olų, nežinodamas kokio tiksliai dydžio jūsų ieškomas pastatas, galiu užtrukti visą vaiko ciklą, kol rasiu tikslią vietą. Žinoma, jeigu ji egzistuoja.
Ana nustebusi pažvelgė į vyrą:
- Vaiko ciklą?
- Jis turi omenyje maždaug penkerius metus, nepamiršk, Šari mokyme neegzistuoja kalendorius.
- Vis dar negaliu suvokti, kaip jie be to išgyvena...
- Vis dar negaliu suvokti, kodėl jie ne tik išgyvena, bet ir sugeba klestėti, kai mes vos sugebame išlikti. - Niūriai sumurmėjo Gregoras.
- Tiesiog jų gyvenimo sąlygos lengvesnės. - atrėmė Ana, - o gal vertėtų pasakyti bent dalį istorijos?
- Galbūt kai rasime saugyklą galėsime viską pakeisti, - vis dar susimąstęs murmėjo Gregoras, - gerai pasakok, tik atsargiai. Šari mokymas neturi tabu, bet mes nežinome, kuo gali baigtis bandymai pasikėsinti į jų aksiomas.
Gao kantriai laukė pokalbio pabaigos jam nesuprantama kalba ir tik smėlis judėjo jo abejingo veido raukšlėse.
- Mes ieškome saugyklos, - ramiai pradėjo Ana, - kai kuriuose mūsų... šaltiniuose ji vadinama muziejumi...
- Kokiuose šaltiniuose? - grubiai pertraukė Gao.
Ana prikando lūpą, bet atsakė nenusukdama žvilgsnio:
- Metraščiuose. Ir daugumoje legendų.
Vienintelė Gao reakcija buvo tarsi atsitiktinai paliestas diržas, prilaikantis iš pažiūros visai naują, viena kulka užtaisomą, karabiną.
- Manome, kad saugykla, - nenuleisdama nuo Gao akių tesė Ana, - išliko po kataklizmų, manoma, kad buvo spėta apskaičiuoti tikslią terminatorių vietą, kuomet liausis dienos ir nakties kaita, manoma, kad buvo įrengtos dvi saugyklos. Viena Aušroje, kita Saulėlydyje. Tai vieninteliai orientyrai, kurie galėjo išlikti iki šiandien. Įrengti ramiausiose ir stabiliausiose vietose, muziejai turėjo išsilaikyti pakankamai sveiki ir prieinami.
- Jūsų tauta išsaugojo daug... - Gao užsikirto tik sekundei - savo jaunystės. Ir žodžių, kurie nereikalingi kalbėjimui. Manau, kad jūs meluojate, kad buvote suklaidinti, bet aš jus palydėsiu.
Ana ir Gregoras susižvalgė ir vienu balsu paklausė:
- Kodėl?
- Tam, kad praturtinčiau Šari, tam, kad išgirsčiau jūsų pasakojimą. Ir nuspręsčiau.
- Ką?
- Ar gali jūsų tiesa būti tikra.
Parodęs, jog pokalbis baigtas, Gao apsisuko, užsimetė ant pečių krepšį ir patraukė link pirmojo kalnų masyvo jų kelyje.
Ana ir Gregoras nusekė iš paskos. Kiekvienas paskendęs savo mintyse, tačiau nei vienas nepastebėjęs, kad taip ir neatsakė į Gao klausimą apie tikslią vietą ir saugyklos dydį.
O Gao keliavo paskendęs tūkstančiuose Šari tiesų, kuriomis bandė užgožti nuojautą, kad kažko vis dar trūksta.
Toli vakaruose skendo saulė, skendo jau daugiau nei tris tūkstančius metų ir apie nieką negalvojo.

2.

Gao lėtai iškvėpė. Pirštai lengvai glamonėjo karabino mechanizmą, lengvu judesiu įspraudė gremėzdišką kulką, truktelėjo spyną aukštyn ir atgal. Neskubėdamas pakėlė ginklą prie peties ir nusitaikė. Tą akimirką egzistavo vien siaura taikiklio viršūnė ir tolumoje judantis gyvas kūnas. Ir nieko daugiau. Gao lengvai nuspaudė gaiduką, jau žinodamas, kad šūvis pasieks tikslą.
***
- Regis mūsų vedlys pagavo vakarienę, - kažkur tolumoje nuaidėjus šūviui sumurmėjo Gregoras.
Jau tris savaites jie keliavo kalnais, išnaršydami kiekvieną pakeliui rastą urvą. Tris savaites didėjo Gregoro įtarumas ir seko Anos kantrybė.
- Mes negalime juo pasitikėti.
- Gregorai, mes juo ir nepasitikime. Esame ginkluoti, budime pasikeisdami, tačiau per visą šį laiką jis nebandė mūsų skriausti, - ramiai tęsė begalinį ginčą Ana.
- Dar nebandė. Nė neabejoju, jis žino, kur mes norime nueiti, tačiau vedžioja mus po šiuos kalnus ratais. Kas tai, jei ne sąmoningas kenkimas?!
- Nesikarščiuok, jis veda mus ten, kur, pasak žemėlapio, yra didžiausia tikimybė rasti saugyklą.
- Šaitano vardan, jis šiose apylinkėse gyvena pusę amžiaus, netikiu, kad nežino kur tiksliai...
Staiga Gregoras nutilo, nes iš tankių brūzgynų kalvos papėdėje išniro sunkiais krepšiais apsikrovęs Gao siluetas. Jis nešėsi gabalą kalnų ožio. Veido išraiška buvo bereikšmė, tartum jis nė girdėti nebūtų girdėjęs Gregoro kaltinimų ir grasinimų, kurie skambėjo po visą kalvą. Vakarietis sugriežė dantimis, tačiau nuėjo padėti Gao užtempti mėsą į kalvą.
Po valandos, kai geriausi mėsos gabalai burbuliavo žygio katiliuke, Ana dar kartą pamėgino įtraukti Gao į diskusiją, kuri tesėsi visas tris savaites... Ir tikrai nežadėjo baigtis artimiausiu metu.
- Juk supranti, kad yra ne tik Šari mokymas, dar egzistuoja ir tikras pasaulis, juk neteigsi, kad avinas, kuris dabar verda puode, visuomet buvo toks. Juk kažkada, praeityje, jis buvo gyvas, turėjo keturias kojas ir buvo gamtos dalis.
- Avinas visada yra, ir yra, ir yra avinas. Nesvarbu, kaip jis atrodo. Nėra vienos tiesos. Tiesa yra tai, kad avinas yra keturkojis gyvūnas su ragais, tiesa ir tai, kad avinas - skanus troškinys, tiesa ir tai, kad avinas yra trąša, kuri per mus maitiną žemę, - ramiai atrėmė Gao.
- Negi tu nepastebi skirtumo?
- Žinoma pastebiu, aš tikrai nešaudyčiau į troškinį.
Akimirkai Ana nutilo. Tada nutarė pamėginti iš kitos pusės:
- Papasakok man tiesą apie Šari.
- Bet juk jūsų tauta yra Šari dalis, tik maža dalis vakariečių, tokių kaip tu ir Gregoras, nepriklausote Šari. Bet net jūs turite žinoti apie Šari, - nustebo Gao. - Iki sutinkant jus, jau daugelį ciklų nebuvome matę žmonių iš Vidurdienio prieigų... Sakyk, kodėl likote savo jaunystės žemėse, užuot persikėlę pas mus?
- Tiesa už tiesą, Gao. Papasakok mums Šari tiesą ir aš papasakosiu tau savo tautos istoriją.
- Tiesą, tu papasakosi savo tautos tiesą.
- Tiesa yra viena, Gao. Mes turime istoriją. Sutinki?
Gao neskubėdamas pakėlė šakelę ir akmenuotoje žemėje nupiešė keletą simbolių. Pasinėręs meditacijon ir, kaip reikalavo kanonai, pradėjo monotoniškai berti žodžius:
- Kai visa kas gyva buvo mirę ar laukė mirties pas mus atėjo Šari-chri ji neskubėjo ir laukė kol pasaulis liausis pykęs ant žmonių mirė dar daugiau ir niekas jos nekaltino tada ji atskleidė Slėnio žmonėms Mokymą Tradiciją kuri parodė kad miręs yra miręs o gyvas yra gyvas net kūdikyje įžvelgti mirusį senolį o sudūlėjusiuose kauluose vaikystės džiugesį Šari mokė kad pasaulis įsiuto ant žmonių kurie garbino dienos ir nakties kaitą supyko ant žmonių kurie norėjo suspėti SUSPĖTI atlikti žygdarbius savo gyvenime Pasaulis sunaikino žmones kurie pasinėrė į lenktynes ir laiko košmarą Ji Šari-Santiri-Dža paliko mums mokymą kaip dovana kaip priesaką ir kaip įspėjimą saugotis laiko ir žmonių kalbančių laiko kalba.
Gao paliko transą ir žvelgė į savo pakeleivius abejingomis ir pavargusiomis akimis.
- Ar atsimeni žodžius, kuriais dabar kalbėjai? - paklausė Gregoras
- Šari draudžia man prisiminti ar naudoti juos kitur, nei vien tik jos tiesos pasakojime. Kol kas aš dar tik chri - laukiantysis. Tačiau aš juos žinau ir galiu suvokti. Aš pakeliui į Dža, - vos juntamas išdidumas nuskambėjo Gao balse.
- Tuomet pajėgsi išklausyti mano istoriją? - pasidomėjo Ana.
- Aš pajėgsiu.
- Maždaug tuomet, kai pas jus atvyko Šari, mano žmonės iš požemių išdrįso pakilti paviršiun, manėme, kad mums pasisekė, kad netrūkstant saulės šilumos ir šviesos galėsime gana greitai atkurti mokslo lygį ir savo kultūrą. Per pirmuosius mėnesius žuvo dešimtys tūkstančių. Besididžiuodami praeities žiniomis, mes tiek daug pamiršome... Radiacija ir odos ligos pareikalavo siaubingos duoklės. O kai po keleto metų ėmė gimti kūdikiai... Savo dalies pareikalavo ir gamta. Netrūko savižudybių. Dar po keleto amžių mes sutikome jus - žmones iš Slėnių ir pavargę mūsiškiai priėmė Šari mokymą. Beliko tik užsispyrėliai, mokslo fanatikai ir beviltiškai išsigimę mutantai. Tokie, kaip mūsų seneliai, deja, radiacijos ir modifikuoto maisto sukeltos mutacijos tapo visiškai nevaldomos. Išgyvendavo vos vienas naujagimis iš penkių, o smulkių genetinių pakitimų neišvengė niekas. Neseniai mums pavyko atkurti vieną archyvą, kuris nurodė saugyklų-muziejų vietas. Mes nutarėme persikraustyti, tačiau reikėjo patikrinti, ar vis dar egzistuoja kelias, kuriuo prieš tris šimtus metų traukėsi mūsų protėviai. Iškeliavome septyni. Jūsų slėnius pasiekėme tik mes dviese. Jei Saugykla vis dar sveika, o jos žinios gali būti naudingos... Mes mėginsime grįžti. Su vaistais, su žiniomis ir su viltimi.
Pasakojimas iš Anos pareikalavo daug jėgų ir matėsi, kad ji vos tvardosi, nuo ją užplūdusių emocijų. Gao prireikė laiko atsakyti, tačiau niekas jo ir neskubino.
- O jei jūsų rastos žinios pasirodys esančios žalingos?
Po šio klausimo Ana nebeišlaikė:
- Nieko negali būti kenksmingiau už jūsų pasakas! Visas jūsų Mokymas vien mistifikacijos ir praėjusių laikų tikėjimo ir filosofinių žodynų duženos!.. Šiizmo ir Budizmo sintezė, pagardinta apokalipsės vaizdiniais ir misterijomis! Bailių tikėjimas, kuris verčia jus gyventi rutinoje ir paprastume, kai jūsų geografinė padėtis mums būtų leidusi atkurti civilizaciją! Jūsų kalnagūbriai - tai buvę Himalajai, jūs net nežinote, kad dabar esame buvusiame Indostane, o jūsų slėniai kažkada buvo Sibiro stepės, tai kaip dar galite kalbėti apie kenksmingą žinojimą!?
Anai pristigo oro, o galvoje šmėstelėjo mintis, ar išliks ji gyva po atsakomosios Gao reakcijos. Tačiau Gao susitvardė, vakariečiai būtų nustebę pamatę, kokie ginčai vykdavo uždaruose pokalbiuose tarp Dža ir chri, siekiant išaiškinti visas Šari tiesas.
- Jus akina jūsų skausmas ir žinojimas. Iki jūsų muziejaus liko maždaug penki miego ciklai. - nekreipdamas dėmesio į apstulbusius Anos ir Gregoro žvilgsnius Gao tęsė, - palydėsiu jus ten saugiai. Per tą laiką jūs suprasite Šari tiesą arba aš pritaikysiu jūsų istoriją Mokymui.
- O jei nei viena, nei kita? - atsargiai pasidomėjo Gregoras.
- Nėra kito kelio. Jei jūs manęs neįtikinsit, jus įtikinsiu aš.
- Bet... - buvo bepradedanti Ana.
Tačiau Gao jau buvo paniręs į meditaciją.
Ana nežinojo, džiaugtis jai ar nerimauti. Viena vertus, Gao galų gale atsivėrė ir Anai daug kas paaiškėjo. O iki saugyklos, kažkas sakė, kad Gao žodžiu galima tikėti, beliko penkios dienos... Kita vertus paskutiniai Gao žodžiai skambėjo kaip grasinimas
- Ką manai? - tyliai paklausė Gregoras.
- Manau, kad saugykloje rasime, kur kas daugiau, nei vien žinias, - tyliai sušnibždėjo Ana.
Miego nesinorėjo. Atsirėmę vienas į kitą, jie ėmė laukti kitos žygio dienos. Dienos, kurios atėjimo pajusti neįmanoma.

3.


Visgi Ana buvo užsnūdusi ir neatsargus Gregoro judesys privertė ją pašokti. Moteris sumirksėjo ir amžino vakaro fone pastebėjo išskydusią Gao figūrą. Vedlys buvo pasiruošęs kelionei. Žmonės nusileido nuo kalvos, tačiau, priešingai nei galvojo Ana, nepasuko į tolumoje juoduojančius urvus. Gao patraukė link kairėje tamsuojančio masyvo, jo viduriu driekėsi jau amžiams sustingusi terminatoriaus linija.
- Maniau, susitarėme tikrinti viską iš eilės, - prisivijęs Gao pastebėjo Gregoras.
- Nebereikia. Aš galvojau apie mūsų pokalbį. Kiekvienas chri žino tą vietą, kurios jūs ieškote. Tai... tai keista vieta, mums pataria ten nesilankyti.
- Kodėl tuomet sutikai?
- Pataria - tai neįsako. O be fanatiško Šari mokymo skleidimo... Aš smalsus, - pirmą kartą nuo kelionės pradžios Gao balse nuskambėjo kažkas panašaus į ironiją. Gregoras sutrikęs tik sumirksėjo.
Nusileidus nuo kalvų, prieš keliautų akis nusidriekė keistas peizažas. Rytuose plytėjo tamsus ežero paviršius, jo vandenyse žaidė saulėlydžio atspindžiai, tačiau pats vanduo buvo šaltas ir nepermatomas. Lygus kaip stiklas. Negyvas vanduo. Ana stipriau susisupo į vilnonį apsiaustą, atrodė, jog vien žiūrint į tamsią gelmę iš kūno dingsta visa šiluma.
- Kur toliau? - pasidomėjo Gregoras.
- Mums reikiamas kalnynas tiesiai už ežero. Suksime į vakarus, ten vėl kilsime į kalvas ir apeisime ežerą. Vietovė ten raižyta, tačiau jei viskas bus gerai, tikslą pasieksime per penkis, gal per šešis miego ciklus.
- Gaila, nėra valties, - sumurmėjo moteris.
- Ežere yra... gyvūnų. Jie pakankamai dideli, kad nebijotų mano šautuvo, - atsakė Gao.
- O kodėl negalėtume apeiti iš rytinės pusės? Juk šitaip būtų gerokai arčiau, - paklausė Gregoras. Iš tikrųjų, rytinė ežero pakrantė baigėsi sutemose, tačiau matėsi, kad ežero krantas ten sukasi ir eina lygiagrečiai jų maršrutui. Gao atsakė tik po ilgokos pauzės:
- Aš niekada nekeliavau ta puse. Be to, ten jau sutemos. Ir dar: mes negalėsime eiti ežero pakrante, ji per daug raižyta, tai reiškia, kad gali tekti įžengti į amžiną naktį...
- Mes iš Vidurdienio... Spinduliuotė paprastus gyvūnus ten pavertė žudymo mašinomis, manau, sugebėsime susidoroti su porele patamsyje besiveisiančių sliekų, - nusišypsojo Gregoras.
- Jis teisus, - pritarė Ana, - keliaudami aplink prarastume dešimt ar daugiau dienų. Negalime sau to leisti.
- Aš negalėsiu ten garantuoti jūsų saugumo, - lėtai pasakė Gao, - niekas negalėtų.
- Nemanau, kad to prireiks. Turėtume spėti apsisukti per vieną... miego ciklą, - atsakė Ana, - dabar reikėtų pailsėti.
Keliautojai užsikūrė laužą, užkando vakarykštės mėsos ir sukrito po kažkokiu fantastišku krūmo-medžio hibridu, kuris tiesė šakas į juoduojantį dangų, mėgindamas vėduoklės pavidalo lapais sugauti kuo daugiau saulės spindulių. „Niūrus pasaulis, jis neturėtų toks būti. Viskas taip... neteisinga“, - prieš užmigdama dar spėjo pagalvoti Ana.
- Kodėl jūs taip bijote praeities? - paklausė Gregoras.
Gao atsiduso:
- Mes nebijome praeities, nebijome ir ateities ar dabarties... Mes bijome paties laiko. Jo kaitos.
- Bet juk tai neišvengiama... Tai taip įprasta kaip... - Gregoras užsikirto.
- Kaip kad saulė teka rytuose, - tyliai užbaigė Gao.
- Vis tiek nesuprantu, - papurtė galva vakarietis.
- Dabar mes gyvename ramiai. Mes atsisakome tam tikros pažangos, apribojame save, tačiau tai netrukdo mums gyventi, kurti meną, juoktis. Mūsų mokymas - ne religija, tai tik tam tikras nusistatymas... Senovėje buvo toks žodis: „Nuodėmė“. Mums tai tapo laiko sinonimu. Mes to atsižadėjome, o tai, ką jūs norite rasti, viską gali apversti aukštyn kojomis. - Gao nutilo ir įmetė sausą medgalį į vos rusenantį laužą.
- Kad ir ką rastume saugykloje, tai nepajudins saulės danguje, be reikalo baiminies, - šyptelėjo Gregoras, - mes nepavojingi tavo branginamam mokymui.
Gregoras išsitiesė ant žemės, pasikišo rankas po galvą ir įtikinamai užknarkė.

* * *

- Kažkas krebžda, - ramiai tarė Ana.
Jie buvo nuėję jau daugiau nei pusę kelio, kuomet gilūs fiordai privertė keleivius pasukti gilyn į naktį. Iš pradžių atėjo šaltis. Po to - tamsa. O dabar kažkas krebždėjo po kojomis. Priekyje ir už nugaros. Žengus dar kelis žingsnius, žemė po kojomis tapo korėta ir trapi. Krebždesys peraugu į lengva vibraciją.
- Bėk! - riktelėjo Gao ir pamėgino žengti pirmyn, žemė po jo kojomis pavojingai įlinko, tačiau išlaikė. Gregoras svyruodamas taip pat yrėsi pirmyn. Būdama kur kas lengvesnė už Gregorą, Ana lengvai pasiekė tvirtesnės žemės kauburėlį, visai netoli buvo ir Gao. Gregoras kapanojosi maždaug už dešimties metrų, grumstai riedėjo jam iš po kojų ir dingo tamsiose skylėse, kurios vėrėsi žemėje, o krebždesį ir vibracija dar papildė ir aukštas, beveik ultragarsinis čirškimas. Nelabas ir labai alkanas. Staiga visa aikštelė smuktelėjo žemyn per gerus penketą metrų. Gao ir Gregoras nugarmėjo žemyn. Iš pradžių jiems pasisekė, jie sugebėjo išsilaikyti ant po jais buvusių žemių ir molio krūvų, tačiau perdžiūvę grumstai vis dar riedėjo, vibravo ir smukčiojo, grasindami nusviesti vyrus į patį duobės dugną, kuriame krebždėjo ir liulėjo neišvengiama ir skausminga mirtis.
Gregoras pažvelgė žemyn ir vos nesusivėmė. Prieblandoje matėsi kažkokie linguojantys siūlai, išblyškę, vietomis išmarginti pilkšvai rausvomis dėmelėmis. „Visai kaip aktinijos čiuptuvai“, - nei šį nei tą pagalvojo Gregoras, nors jis labai miglotai nujautė, kas ta aktinija ir kur gyvena.
Ana judėjo profesionaliai. Lengvai išvyniojo virvę ir žengė prie duobės krašto. Pasiruošė. Neleido sau galvoti apie tai, kad nepajėgs vienu metu ištraukti abiejų vyrų, neįsileido minčių, kad aplink nėra nieko, prie ko ji galėtų pritvirtinti virvę. Veikė mechaniškai ir tiksliai. Neprisimindama, kad suspės ištraukti tik vieną, o kitas nugarmės į tamsą.
Sviedė virvę. Pajutusi, kaip ši įsitempė nuo svorio, įsirėmė kojomis į žemę. Juto kaip trūkčioja virvė, kuomet ja kopiantis vyras atsispirdavo ir prisitraukdavo. Netikėtai išgirdo siaubingą Gregoro klyksmą, kai jis prasmego žemių krūvoje, o išalkusios siurbėlės lyg grąžtai įsisuko į jo raumenis, trupindamos kaulus ir plėšydamos audinius. Ana negalėjo užsikimšti ausų, laimė, Gregoro plaučiuose greit baigėsi oras, o po keleto sekundžių nebeliko ir paties Greogo.
Iš duobės išniro Gao ranka, įsikibo į trupantį kraštą ir prisitraukė paskutinį kartą. Iš pradžių Gao atsiklaupė, tada lėtai, raukydamasis atsistojo. Ana mechaniškai suvyniojo virvę ir užsimetė ją ant peties. Akys buvo tolimos ir sausos, o kuomet pažvelgė į šalia stovintį vyrą, jose žėrėjo neapykanta.
- Kodėl mane? - teištarė Gao.
- Nes tik tu žinai kelią į saugyklą, - paprastai pasakė mergina. Tada susmuko ant žemės ir ėmė ramiai, nepertraukiamai verkti. Duobėje, tarp kirminų, net ten Gao nesijautė toks bejėgis ir išsigandęs. Jis lėtai susirinko daiktus, nusiplovė nubrozdinimus, dukart bandė užkalbinti Aną, tačiau nesulaukė atsako. Galų gale moteris pakilo ir patraukė link, regis, jau ranka pasiekiamo kalnyno, lanku apeidama įtartinus sausos žemės lopinėlius. Gao nušlubčiojo iš paskos. Po kurio laiko neatsisukdama Ana paklausė:
- Ar Šari mokyme yra pasiaukojimo simbolis?
- Manau, jis yra visuose mokymuose, - atsargiai tarė Gao.
- O paaukojimo, vardan kitų išgelbėjimo?
- Aš gerbčiau žmogų, galinti priimti tokį sprendimą, - atsakė Gao, džiaugdamasis, kad Ana neatsisuko ir jam neteko žvelgti jai į akis.
- Aš mylėjau jį, jis mane. Tai savaime suprantama, kai kartu tiek išbūni. Ir aš paaukojau jį vardan tavęs, žmogau iš slėnių, - su įsiūčiu balse pradėjo Ana. Staiga ji atsisuko ir žengė prie Gao, - vardan vilties, kuria jūs, pasipūtę filosofai, galite suteikti mano tautai. Kai mes pasieksime saugyklą, tu padarysi viską, viską, kad panaudotume rastas žinias mano žmonių išgelbėjimui. Kitaip aš pati įmesiu tave tiems padarams duobėn!
Ana apsisuko ir nužingsniavo pirmyn, o Gao galvoje sukosi begalė vaizdų ir galbūt pirmą kartą gyvenime jis nežinojo, kas yra teisingumas ir garbė. Pirmą kartą Gao pagalvojo, jog tai ne visada tas pat.