Einu nakties pasitikt

- Kas, jei ne aš -
nupieš dangų
ir mėnulį
viršum stogų paris.
Gęsta žiburys
ir tokie, tiršti dūmai -
pažemes dengia.

Ir aš einu
nakties pasitikt
ir krinta
žvaigždės ant stalų,
ant suolų
kaip kreidos
gabaliukai trapūs
ir vakaras,
kaip vaikas
akis išplėtęs
ant kelių nubus,
o šalia tavęs - suragėję,
sumedėję teptukai
ir visos paletės -
dažais apkepusios
ir tos dienos
ir tos naktys
lyg po nukritusiais lapais
kaip tavo
vaikystės lėlės -
nepraustos
murzinos.

Eisiu, nakties pasitikt
kris žvaigždžių
žydros žiežirbos
ir skleisis kaip rožės -
namų šiluma,
o virš krūmų
daugiažiedžių,
susisuks gūžtą naktis
ir kaip vandeniu, užlies
visą žemę pilnatis.
Ir į tamsią naktį
įsižiūrėjus geriau -
pamatau naktį,
kaip moterį
jauną ir seną,
su putliu, rausvu veidu
ir žvaigždes
viršum kemsynų, karklynų
ir pro joninių laužus
ateina naktis
kaip gaivus vėjas
ir nueina naktis,
kaip senutė
skersai aikščių,
tarp žemės ir dangaus
įstrižai. Ir lyg saulėgrąžos
linksta beržai.

Žemę - dūmai dengia
ir į dangų tiesiasi
geležinkelio bėgiai
ir naktis
plokščiais, namų stogais
lyg laivų deniais
ir į mano žemę žengia
nusileidusi parašiutu
susisukus lizdus,
po rugpjūčio stebuklais
ir pakyla išvarginti
širdžių ir sielų pabūklai
ir nusvyra, bejėgiškos
rankų šakos
ir ateina į svečius naktis.
- Susipažinkime.
Ir paskutinę
dienos šviesą
naktis nukerpa
kaip žirklėmis.

- Kas, jei ne aš
nupieš juodą dangų,
kai sirpsta naktis
kaip gervuogė
žydinčiose šakose
ir visą žemę,
tamsa uždengia
ir klaidžioja, kažkieno
vieniša dvasia
ir krinta žvaigždės
ant šiltų stalų, suolų
ir tamsiausią naktį,
kiek ryškiausių spalvų,
o kur mano spalvos -
viršum susenusių
ir jaunų galvų.