Virpėjimai

Mes įsiamžiname meilės miesto tatuiruotėje,
išdegintoj prisirpusiais iki raudonio žiburiais.
Nejučiomis užgaunam tylą, kol išmokstam groti ja
ir jos klausytis. Dideli po vieną, o maži – būriais

užmiega taikūs paukščiai, įsisupdami į rudenį.
Visai kaip tu šiltai įsisupi manajam glėbyje,
arba sušalusi prisiglaudi ir šitaip grūdini
mane vaikėti, nors pati – išdykus paauglė. Beje,

kai mes kartu, naktis ištinka džiaugsmo epilepsija.
Ji stipriai krečia visą kūną, kai užtikrintai imi
mane už rankos ir šnibždėdama sakai: „Paslėpsiu ją
gal bučiny tavam, gal tavyje, o gal su tavimi“.