Durelės

Mano tikrovėje nėra durų, išeidama neuždarau ir oru nenuaidi trinktelėjimas. Sakot, negalėsit ateiti, bet mane lankantiems durų nereikia, vieni įlenda per širšių išgriaužtus urvelius, kiti per plyšius sienojuose, treti eina kiaurai sienas.
Kadais pažinojau durnelį su durelėm. Jis dureles visur su savim nešiojosi, sakiau jam kam tau jos, o jis rymodamas tarpdury, linguodamas tarstelėjo:
- Kas čia bus.
- Kas čia.
- Kas.
Krebžda kinivarpos staktoje, trukdo galvoti. Aš juokiuosi, nes esu pilna cinizmo. Jis nesijuokia, liūdnai žiūri, nerimastingai markstosi, nežinau ar stebi mane ar ne. Žvairos akys apgaulingai žvelgia į pilkšvą dangaus tarpelį iš juodo tarpdurio, kuriame bet kada gali ištirpti. Duslus jo balsas paskui save palieka aidą:
- Supratau, namai nesileidžia rakinami, kad ir kokią spyną ar užraktą įstatau į duris, sulūžta. Tiesiog savaime, neužsirakina, atlapos durys daužosi vėjyje, cypia. Neilgai stebėjausi, kodėl neužsirakina. Nutariau užspirti pagaliu ąžuoliniu, įjuodusiu nuo lietaus. Vėliau tą pagalį pamečiau, nors iš tikrųjų, tai pagalys pametė mane. Užkasiau jį po susipainiojusia vynuoge pietinėje namo pusėje. Nuo tada nešiojuosi duris su savimi, kad niekas neįeitų. Kai įsilipu į medį, imu matyti ir girdėti:

Užnuodyti atodūsiai atklys
pro aptrupėjusią raudonų plytų
sieną. Langų juoduos akivaruos
dar mėlynuoja žydros hiacintų sielos.

Juntu, kaip aklomis vidinėmis mano namo sienomis ima šliaužioti pavydas vis pagnaibydamas, tai už žandų, tai už blauzdų.  Nutaisiusi salstelėjusį veidą kalbinu durnelį, turintį tokias puikias dureles:
- Klausyk tu pavargai, leisk palaikysiu. Tu toks ypatingas, nieko čia tokio, tiesiog pavargai. Nieko joms neatsitiks, aš pasaugosiu, - dūstu nuo šviesėjančios galimybės užvaldyti neįkainuojamą jo turtą.
- Du-re-les, -švokščiu viena ranka įsikibus į rankeną.
- Pasitrauk, -stumteli mane durnelis, - jos mano, nesiartink, - trinkteli prieš nosį durimis. 
Pridedu ausį prie jų, girdžiu nutolstantį murmesį:

Į dangų besistiepiantys
žiedai neatmena dar neseniai
baltavusios žiemos juodoj nakty,
kai kambario blausioj migloj
nuo veido grimą nuvalei,
ėmė švist skaidri, peršviečiama
žydra oda, įkalinta už lango stiklo,
lyg į paveikslą ką tik nutapytą
įspausta. Jame lyg šiol dar mėlynuoja
sustingę žydros hiacintų sielos.