Mano tikrovėje nėra durų, išeidama neuždarau ir oru nenuaidi trinktelėjimas. Sakot, negalėsit ateiti, bet mane lankantiems durų nereikia, vieni įlenda per širšių išgriaužtus urvelius, kiti per plyšius sienojuose, treti eina kiaurai sienas.
Kadais pažinojau durnelį su durelėm. Jis dureles visur su savim nešiojosi, sakiau jam kam tau jos, o jis rymodamas tarpdury, linguodamas tarstelėjo:
- Kas čia bus.
- Kas čia.
- Kas.
Krebžda kinivarpos staktoje, trukdo galvoti. Aš juokiuosi, nes esu pilna cinizmo. Jis nesijuokia, liūdnai žiūri, nerimastingai markstosi, nežinau ar stebi mane ar ne. Žvairos akys apgaulingai žvelgia į pilkšvą dangaus tarpelį iš juodo tarpdurio, kuriame bet kada gali ištirpti. Duslus jo balsas paskui save palieka aidą:
- Supratau, namai nesileidžia rakinami, kad ir kokią spyną ar užraktą įstatau į duris, sulūžta. Tiesiog savaime, neužsirakina, atlapos durys daužosi vėjyje, cypia. Neilgai stebėjausi, kodėl neužsirakina. Nutariau užspirti pagaliu ąžuoliniu, įjuodusiu nuo lietaus. Vėliau tą pagalį pamečiau, nors iš tikrųjų, tai pagalys pametė mane. Užkasiau jį po susipainiojusia vynuoge pietinėje namo pusėje. Nuo tada nešiojuosi duris su savimi, kad niekas neįeitų. Kai įsilipu į medį, imu matyti ir girdėti:
Užnuodyti atodūsiai atklys
pro aptrupėjusią raudonų plytų
sieną. Langų juoduos akivaruos
dar mėlynuoja žydros hiacintų sielos.
Juntu, kaip aklomis vidinėmis mano namo sienomis ima šliaužioti pavydas vis pagnaibydamas, tai už žandų, tai už blauzdų. Nutaisiusi salstelėjusį veidą kalbinu durnelį, turintį tokias puikias dureles:
- Klausyk tu pavargai, leisk palaikysiu. Tu toks ypatingas, nieko čia tokio, tiesiog pavargai. Nieko joms neatsitiks, aš pasaugosiu, - dūstu nuo šviesėjančios galimybės užvaldyti neįkainuojamą jo turtą.
- Du-re-les, -švokščiu viena ranka įsikibus į rankeną.
- Pasitrauk, -stumteli mane durnelis, - jos mano, nesiartink, - trinkteli prieš nosį durimis.
Pridedu ausį prie jų, girdžiu nutolstantį murmesį:
Į dangų besistiepiantys
žiedai neatmena dar neseniai
baltavusios žiemos juodoj nakty,
kai kambario blausioj migloj
nuo veido grimą nuvalei,
ėmė švist skaidri, peršviečiama
žydra oda, įkalinta už lango stiklo,
lyg į paveikslą ką tik nutapytą
įspausta. Jame lyg šiol dar mėlynuoja
sustingę žydros hiacintų sielos.
Tekstas patraukia realizmo ir poezijos sinteze. Mano manymu:
- tobulintina išraiška ten, kur durnelis pirmą kartą pereina nuo prozos prie eilių (sakinys „Kai įsilipu į medį, imu matyti ir girdėti:“ – sukelia abejonių, kad čia jis kalba);
- lyrinės herojės paveikslas atrodo fragmentiškas, prieštaringas, pirmos dvi pastraipos nesisieja su durelių atiminėjimo scena. Ar tik pirma pastraipa nepridėta vėliau, lyg savotiška pratarmė?
O man tsits Pegemoto kūrinyts kaip tik patinka...Nezinau, patinka ir tiek, nets jits pilnats gyvypėts..tikrots gyvypėts..o Germantats man its vitso nepatinka..O po daugelio metų, tai tikriautsiai puts uzkaityta kaip poezija..Nortss ats ir nemanau, kad proza negali pūti tokia, nets nepūtinai proza turi į ateitį perduoti kazkokią tai konkrecią itsoriją, ji gali perduoti ir zmogauts jautsmuts...jautsmuts ne konkreciai parodytots itstorijots fone, pet zmogauts pūtsenots jautsmuts..Tsakytsim atsitiko konkreti itstorija..kazkur darpe gal, ar gatvėje...pats meiluzį pute..a..e.Ho. netsvarpu kats ir kur, pet tokia itstorija apie kurią galima paratsyti atseit normalų kūrinį, taip. po to tats zmoguts parėjo namo ir tots itstorijots paveikoje jį itstiko tokia pūtsena..na jautsminė pūtsena..vitskats tartsi pratsitetsė, ta vitsa itstorija atsitikutsi, pet jau kazkaip ne itsorėje, o paciame zmogauts viduje...Ir tada tats zmoguts paratsė itsoriją, patakojimą, pet ne tietsiogiai apie tą itsoriją, ją konkreciai uzratsydamats jau literatūritskai, pet...jits ..net negaliu takyti, kad paratsė apie pūtseną arpa uzratsė tą pūtseną..pet tiktsliau ir tiktsliautsia pūtų takyti, kad jits tietsiog itsleido tą pūtseną..ji perėjo pirtsų galiukaits į parkerį ir nutsėdo popieriuje..taip...Ir tada tskaitytojats, tskaitydamats tai..na jits ..jits gauts kaip ir kazką daugiau..Jits gauts tą pacią galimypę, kokią turėjo ratsytojats - its itstorijots nezinia kaip ir kokiu pūdu, pereiti į pūtsena, nets juk ne po kiekvienots itsorijots itsinka pūtsena ir pūna tats perėjimats...aitsku tada taip pat galima uzratsyti itstikutsią itsoriją, arpa, kad ir puvo pūtsena, pet vitstiek uzratsyti tą itsoriją, taciau konkreciu atveju, apie kurį ats, tai zmoguts gauna..na tartsi du viename, pet tai netiktsluts ir netgi vulgaruts itsireitskimats tokiam tsuptiliam dalykui...tietsiog jits gauna tą pacią galimypę - patirti tai, ką patyrė ratsytojats, tiktai atvirktsiniu pūdu: jits gali its pūtsenots..per durelets:D nueiti į tą itstoriją ir kazkiek ją pazinti..kaip aklatsits įeiti į kazkokį tai kitą kamparį ir its kvapų..lietimų, praregėjimų padaryti vėl matomą itsoriją..pet ji jau nepeputs vitsai tokia pat..tartsi ziūrėtum pro kazkokį tai tsvetimą langą, gal net į lapai intymiuts dalykuts, pet tsu leidimu..kai zmoguts darė tuots dalykuts taip, lyg niekats jų niekada negalėtų pamatyti, o patskui tstaiga tau leido į juots patsiziūrėti pro tsavotitską langą..į tai, kats jau puvo, pet taip, tartsi tai tepevyktų..taip.
Literatūriška, savaip gyva (kvėpuoja, žėri), bet nei žinduolis, nei roplys. Kūrėjo užgaida. Skaitytojas (kuris nėra gurmanas, o tik žmogus) tokiu padaru toli nenujoja.