sferų susiliejimas 24-25

24 dalis

Dead One gulėjo ant grindų rūkydamas ir galiausiai prisiminė, ko jam jau kurį laiką truko:

-Demone, o kodėl tu tiek daug tyli? Atrodo, visada turėdavai, ką pasakyti. Kas negerai?

- Ach viskas, tiesiog viskas. Kai buvome rojuje, jūs buvote laimingi ir aš maniau, kad aš irgi sugebėsiu. Bet man su sparnuote serafime tikrai nesisekė. Vėliau pasidarė tiesiog nuobodu gyventi toje sumautoj idilėje. Dar gerai, kad mus prikėlė, nes maniau, kad išprotėsiu. Bet dabar tu nori kovoti prieš dievus ne tik tuos, kurie mums skirti, bet visus. Pamąstyk, kad ir kaip atsiranda dievai ir kas jie bebūtų, jie sukūrė kovinius angelus. Netgi šio pasaulio dievukas turėjo galingų padarų kolekciją. Kokie mūsų šansai laimėti? Netgi mažesni negu visada. Dievai nelauks tavęs savo pasauliuose, kol tu juos išskersi -jie imsis veiksmų ir nereikia manyti, kad mes nenugalimi dėl to kardo ir kad pabuvai pasaulyje, kuris mus stiprina. Net jeigu pavyktų, kas po to? Kaip gyvens pasaulių gyventojai? Apie kokią tvarką tu ten paistei? Neužteks ir amžinybės sutvarkyti tiek pasaulių ir jų alternatyvių realybių atšakų. Jeigu kiti du vyrukai eitų kartu, gal kažkas pagerėtų, bet jiems reikia rūpintis savo pasauliais.
Dead One atsiduso:
- Gal per daug aš ten prišnekėjau, bet kažko imtis reikia. Mane domintų dievų skaičius. Jie kariauja tarpusavy –taigi, tas skaičius visą laiką mažėja. Aišku, neaišku ar dievai turi atžalų. Kaip ten bebūtų, aš keliausiu ir skersiu visus iš eilės. Dėl tvarkos -žmonės išmoks gyventi pasaulyje be dievo.
Šitą pokalbį nutraukė Evelina:
- Įdomi mintis, kodėl mums nesusituokus toje pačioje šventykloje, kur ir bevardis su elfe. Neaišku, kaip baigsis kova, taigi tinkamesnio meto negali būti.
Vaikinukas dar prieštaravo, bet nusekė paskui Eveliną, kur jau laukė bevardžio uošvienė, kuri ir nugabeno porą į šventyklą ir ten juos sutuokė -lygiai taip pat, kaip ir Taranciell su bevardžiu. Vėliau jie grįžo į namuką ir šventė su nemažais kiekiais šampano. Aš tuo tarpu sėdėjau supamoje kėdėje ir žiūrėjau į jūrą. Taranciell sėdėjo šalia ir bandė mane raminti. Aš vis šnekėjau apie sūnaus ateitį, kol ji neištvėrė:
- O koks skirtumas? Jeigu jis taps brangiausiu ir labiausiai ieškomu nusikaltėliu, tegu būna taip. Svarbiausia, kad ateityje jis nepavirstų į pilką nieką, kurių pilna kiekviename pasaulyje. Jis turės šlovę ir to man gana.
Aš tylėjau- visi siūlė sutikti su neišvengiamybe ir, matyt, teks su tuo susitaikyti. Man betylint atlėkė Taranciell tėvukas ir padavė jai laišką. Aš pasilenkiau ir perskaičiau tekstą, nuo kurio užšalo kraujas gyslose. Chaoso dievas pagrobė Taranciell mokytoją, tą įžymų magą, kurio dar nesutikau, bet tiek girdėjau. Chaoso dievas liepė atvykti į jo tvirtovę ir pasiduoti arba atvykti kovoti, kas reikštų senojo elfo mirtį. Išgėriau puodelyje dar turimą arbatą. Žinojau, ką pasakys Dead One. Jis norės kovoti, Faustas irgi nesutiks pasiduoti. Taranciell linktelėjo:
- Aš žinau, eik ir kovok. Sukapokite į gabalus tą chaoso ožį. Mokytojas irgi nenorėtų, kad per jį mirtų trys galingi kariai. Norėčiau prisijungti prie kovos, gal ir neturiu užtenkamai galios kautis su dievu, bet bandysiu praslinkti pro apsaugą ir išvaduoti senuką.
Faustas miegojo ramiai paplūdimyje, gana ilgai teko jį žadinti, bet prabudęs jis tik susirinko kardus ir nusekė paskui mus. Dead One buvo alkoholinės komos būklėje, teko jį žadinti lediniu vandeniu. Sužinojęs naujienas jis juo apliejo ir Eveliną. Jai prabudus viską teko vėl perpasakoti. Galų gale turėjome planą ir pilną komandą. Mes kovosime prieš dievą, merginos vaduos senolį . Lengvai peršokome į chaoso pasaulį. Paaiškėjo, kad ten nėra jokio pasaulio, tik juodi rūmai, stovintys tuščioje erdvėje. Evelina ir Taranciell pradingo, nuo čia jos keliaus su nematomumo uždanga. Mes eisime pro paradines duris. Faustas spyrė į jas, durys išvirto su trenksmu ir prispaudė sargybinį -tai kažkodėl Faustą labai prajuokino. Sargybiniai juodais spygliuotais šarvais dar bandė mus stabdyti, bet Faustas nušveitė juos kaip skudurines lėles. Jis tvojo kumščiu į kelią blokuojančią sieną ir ji subyrėjo į dulkes. Jis suriko:
- NA, ŠUNSNUKI, ATEIK ČIA, TUOJ MES TAU PASIDUOSIME. TAU GALAS, NES DIEVŲ ŽUDIKAI TAVO GALVĄ PAKABINS VIRŠ ŽIDINIO. TAVE PASKERS IR IŠKIMŠ FAUSTAS, DAR ŽINOMAS GYNĖJO PRAVARDE .
To tikrai nereikėjo. Dievukas dabar rimtai užsiųs. Fausto balsas aidėjo visuose rūmuose. Išsitraukėme naujus ginklus ir susėdome. Dievas pats atlėks. Neverta kažkur veržtis.

25 dalis

Sėdėjome tuose keistuose rūmuose, kol pas mus atėjo apsmukęs žmogelis su gremėzdiškais ragais ant kaktos. Jis pranešė mums štai ką:
- Jūs pasirinkote kovoti- senasis elfas turės mirti. Prašau sekti paskui mane į tris atskiras sales, kur ir vyks jūsų kovos. Chaoso dievas nusprendė kautis su jumis vienas prieš vieną. Dead One kausis su dievo sūnumi. Nors jis tik pusdievis, bet tikrai lygiavertis priešininkas. Bevardis karys- su dievo dukra, tai ilgai neužtruks. Ką gali bevertis žmogelis prieš stipriausią visatos moterį? Aš-jūsų vedlys rūmams ir šių rūmų iždininkas, sekite paskui mane.
Nežinojome, ar juoktis ar verkti po šitos kalbos, bet nusekėme paskui iždininką. Jis vedė mus klaidžiais koridoriais, kol priėjome į tris puses besišakojančius laiptus. Aš patraukiau į apačią. Atvėręs auksines duris radau ten kažką panašaus į karatė salę. Dead One pasuko kairėn ir atsidūrė ant rūmų stogo. Faustas pasuko dešinėn ir atsidūrė poilsio kambaryje. Kambarys buvo prikimštas auksinių blizgučių, visur stovėjo patogūs foteliai. Didžiąją kambario dalį užėmė tvenkinys, bet pasirodė, kad tai buvo Chaoso dievo baseinas, iš kurio jis lėtai lipo. Nusipurtęs lyg šuva, jis susisuko į milžinišką raudoną chalatą. Jis ramiai nuėjo prie spintos ir iš ten ištraukė juodą indą siauru kaklu. Galiausiai jis prašneko:

- Faustai, negalėjai palaukti kol paplaukiosiu? Išvis tas pagrobimo laiškas atėjo per greitai. Bet taip jau būna su tuo paštu. Kaip jau supratai, nebus taip kaip su moksliuku, kurį užkapojote trise. Kovos vyks vienas prieš vieną. Nemanau, kad verta visiems kautis vienu metu. Nėra kur skubėti, taigi reikia nuspręsti kovų eilę. Šitame juodame indelyje įvairūs kamuoliukai pažymėti skirtingais skaičiais. Pradės tas, kuris ištrauks mažiausią skaičių. Manau tavo laiminga rankelė trauks už visus tris. Kol viena kovotojų pora kausis, kiti stebės kovą kristaliniuose rutuliuose. Sukčiauti neverta, net mėginti- visi trys kambariai vienos nuo kito atskirti milijonais kilometrų. Čia mano pasaulis, taigi erdvę galiu iškraipyti taip, kaip tik noriu. Čia nepadės net Dead One triukai, jo runų galios -irgi dar ne viskas. Kovos laimėtojas pakyla kovų lentelėje ir kaunasi su kitos kovos laimėtoju. Taigi, net jeigu tavo bendražygiai ir laimės prieš mano vaikus, jiems teks susikauti vienas prieš kitą, kad atvyktų į šį kambarį. Aišku, viskas keičiasi, jeigu kuris nors iš jūsų mane įveiktų pirmoje kovoje. Na, manau, tu gal tą ir sugebėtum, bet tam tau dar reikia ištraukti reikiamą kamuoliuką. Taip, aš viską gerai apmąsčiau -mane taip bando nužudyti jau 143 kartą. Su tokia patirtimi išvystai šiokią tokią sistemą. Turbūt dėl to kaltas tik aš, visada mėgau skleisti chaosą ir valdyti kitus net prieš sužinodamas apie magiją ir galimybę kurti pasaulius. Taip, Faustai, netgi dievai buvo tik paprasti beverčiai padarai, bet sugebėjo išnaudoti galimybę ir pabėgti į savo sukurtas visatas. Tu, deja, gavai galios, bet nesugebėjai pakeisti savęs, likai toks nelaimingas, koks buvai dar būdamas žmogumi. Nors ir aš padariau klaidų, savo informaciją pasidalinau su draugu. Kai jau galėjome kurti pasaulius, nusprendėme sukurti šiokią įtampą. Jis atstovaus tvarką, aš -chaosą. Smagus žaidimo scenarijus. Aišku, darėme įspūdingus mūšius ir kūrėme išrinktuosius. Kiekvienais metais susigrumdavome arenoje vienas prieš kitą visada lažindavomės dėl tam tikro pasaulių skaičiaus. Tai truko šimtmečius, bet staiga mano senas draugas pasikeitė. Jį ištiko moralinės pagirios. Jis pasibaisėjo mūsų elgesiu ir dingo. Be manęs naujos visatos kurti negalėjo, taigi pabėgo į kitą, kuri jau turėjo užtenkamai daug savų dievybių. Ten jis po truputi išnaikino jo nuomone žiaurius ir neteisingus dievus. Aš vis tikėjausi, kad jis atsitokės. Bet ne, jis pradėjo kurti išrinktuosius su runomis ant rankų. Tai buvo kito dievo kūrinys, kurį jis nukovė. Tuos padarus jis siuntė pribaigti mane. 142 didvyriai- ir visi skirtingi bei savotiškai įdomūs. Visi žuvo nuo mano kardo. Vėliau atsirado trijų didvyrių komandos planas. Jo kokybės negaliu vertinti, bet vis dėl to jau pribaigėt vieną dievą. Nors kiti 142 irgi įvykdė nemažai to seno asilo planų. Aš bandžiau su juo šnekėtis, bet jis manęs neklauso -galiu arba jungtis prie jo tvarkingo, imperialistinio plano arba mirti. Kol kas gana gerai laikausi, bet negi tai truks visą amžinybę... Visą šią kalbą Dead One girdėjo, nes viską transliuoju ir į kitus kambarius. Klausimu lieka, tik kaip geriausia viską išspręsti. Kautis ar pasiduoti? Kokia tavo nuomonė?
Faustas pasiraivė:
- Įdomus klausimas, bet aš ir pats nežinau, kodėl čia kovoju. Staiga vėlgi  sužinau, kad tai kažkokio tvarkos dievo plano dalis. Mane į savo planus įsuko Satana ir sukniso mano gyvenimą. Paaiškėjo, kad jis -tik dieviško plano žaidimo veikėjas ir turėjo paruošti mane nukauti tave. Greičiausiai pašnekėjus su tuo tvarkos dievu, jis man papasakos, kad yra kokio aljanso narys ir seka jų planus. Po velnių, tam nėra galo, kad ir prie ko prisikastum, visada atsiras dar kas nors. Dead One teisus- reikia išskersti visus dievus. Kitaip niekada negalėsi žinoti, ar tavęs nestumia į mūšį koks kvailys. Dar įdomiau, kad dievai kažkada neturėjo galių ir yra kažkokia informacija tave paverčianti dievu. Žinai, bėk pas savo bičiulį ir prisidėk prie jo imperijos, bet aš ir Dead One surasime jūsų būstinę ir paskersime jus abu. Taigi, manau verta kautis dabar ir nuspręsti viską tiesiog čia.
Chaoso dievas padavė indelį su kamuoliukais. Faustas ištraukė pirmą kamuoliuką. Ant geltono kamuoliuko blizgėjo du. Faustas ištraukė antrą raudoną kamuoliuką ant jo žybtelėjo vienas. Ant trečiojo mėlyno sutvisko keturi. Ant kristalinio kamuolio užsižiebė lentelė:
1Dead One prieš Jaunėlį;
2 Faustas prieš Chaoso dievą;
3 Bevardis prieš dukrelę.
Pirmoji kova prasideda už trijų valandų. Kovotojai gali pavalgyti kavinukėje rūmų balkone. Prašome palikti kovos vietas, jos turi būti paruoštos kovai. Rūmų renginių vadyba.

Faustas prunkštelėjo, bet nuėjo į minėtą kavinukę. Jo noras kautis su dievu kažkur dingo, tą darydamas jis tik vykdytų kažkieno planą. To nedarydamas tik rizikuotų pakliūti į Chaoso dievo planus. Kavinukėje jo laukė kiti. Dead One ištarė, ką galvojo visi:
- Išlaisvinkim senuką ir dinkim iš čia- nematau didelės prasmės su juo kautis. Kita vertus, palikti jį gyvą- per didelė rizika. Po velnių, jo informacija aukso vertės, taigi žudyti jo irgi negalime. Viskas darosi per daug sudėtinga.

Visi susimąstė, jie turėjo tris valandas nuspręsti teisingai. Chaoso dievas įsipylė viskio, jis turėjo atsarginį planą jeigu jie ir sugebėtų jį nukauti. Mirusiųjų pasaulis -tikrai ne pabaiga. Chaoso dievas norėjo palinkėti didvyriams sėkmės nuspręsti teisingai, bet staiga suprato, kad per tiek metų visiškai prarado suvokimą, kas teisinga, o kas -ne. Jo juokas skardėjo per visus rūmus. Jis negalėjo suprasti, kodėl dviejų geriausių draugų keliai taip tragiškai išsiskyrė. Juk iš pradžių viskas buvo tik žaidimas prastumti laikui po ilgus metus trukusių dieviškos galios paieškų. Jie buvo paprasti paaugliai, kai ji prasidėjo ir buvo jau ciniški seniai kai ji baigėsi. Atjaunėję ir tapę dievais darė, ką norėjo ir tai atrodė teisinga. O gal tada reikėjo elgtis kitaip? Chaoso dievas papurtė galvą, per tūkstantmečius atsiminimai išblunka ir jau nebeįmanoma suprasti, kas pastūmėjo seną draugą pabėgti ir pradėti karą prieš likusius dievus. Kartais Chaoso dievas norėjo mesti savo vaidmenį ir prisidėti prie seno draugo, susitaikyti su jo noru išnaikinti kitus dievus ir sukurti kažką naujo. Kokios  sunkios paieškos ir bebuvo, jie liko kartu ir rado, ką norėjo. Po to galia pažeidžia ir sugadina viską, dėl ko dirbta tiek metų. Viskas tampa per daug sudėtinga.