Rytas tai tik pretekstas prisiminti, kaip stingsta palietas geltonas guašas, kaip džiūdamas raukšlėjasi ir skeldėja, lyg suvytusi oda prikepusi prie skruostikaulio. Negaliu atsitraukti akių nuo siauro plyšio tarp išblukusių tvoros lentų. Naktį mirė senė. Žvelgiu į svetimą kiemą, įsiklausau į garsus, nenoriu praleisti nei menkiausios detalės.
- Iš kur ji? – nuaidi moters balsas nuo prieangio.
Rankose gniaužau baltą skuduro skiautę su kuria šluostau dulkes nuo pianino.
- Ji čia negyveno, neškim į sodą, lai ten palauks po šeivamedžiu, kol kas nors pasigęs ir ateis ieškoti, - valdingai taria tas pats balsas.
Senę velka per vakar nušienautą veją. Aštrūs pernykščiai koteliai sušukuoja ją. Vieną bespalvį plauką, nuslydusį nuo išsitaršiusios galvos, pasilieka sau ir užriša dvigubu mazgu ant linkstančio tuščiavidurio pienės stiebelio. Tempiančių rankos glemba nuo sustingusio kūno svorio.
Aš pasistiebusi stoviu ant pirštų galų, užtirpusias kojas dilgsi adatėlės, sakau vos girdimus žodžius:
- Nesuprantu realybės prietemos blėstant rytinės žvaigždės šleifui.
Senę paguldo po krūmu. Nulinkusios šakos išsiskleidžia kekes baltų žiedų. Apskriti žielapiai gulasi ant suvytusio kūno, skverbiasi tarp drabužių kloščių.
- Kaip gražu, - taria prikimęs vyro balsas, pūsdamas cigaretės dūmus.
Ant tuščios sunykusių braškių lysvės smilksta laužas sukrautas iš pernykščių nugenėtų šakų ir vakar nušienautos žolės. Akis graužia vėjo pustomi aitrūs dūmai, besiskverbiantis per tvoros plyšius. Markstausi. Niekas nekalba apie perėjimą nuo ramybės iki laukimo. Ramybė, kai tenka numirti, kaip katei išėjusiai iš namų, nesutrigdžius tylos ir laukti, kad išbluktų prisiminimai nuo žemės drėgmės ir vėsos.
Svetimos rankos nuo senės veido nubraukia žiedlapius. Svetimos akys apžiūri purvinas senės panages ir basas kojas.
- Ji išgulės duobę, išpūdys žolę, - iškošia vyras pro sukąstus dantis.
Jo rankos nevalingai prisiartina prie senės kūno ir ima narstyti tarsi dėlionę. Dvi liesas rankas sulinkusias per alkūnes ir siaurom plaštakom išskėstais kaulėtais pirštais, su suskeldėjusiais nagais atremia į akmenį, paguldytą pakrumy vėlyvą rudenį, perkasinėjant daržą. Dvi kojas lyg sudžiuvusio medžio kreivas šakas su neproporcingai didelėm pėdom pastato šalia rankų. Kūną, pridengtą palaikės rudos suknelės, nuridena prie pernykščių lapų krūvos
Aš nebejaučiu kojų, tik skausmą, sunkiu gniutulu užgulusį nugarą ir juosmenį.
- Ji neturėjo namų. Vaikščiojo nuo vartų prie vartų, kol rado pravertus ir įėjo į vidų manydama, kad čia yra laukiama, - murmu sau po nosim sekdama lėtai vykstantį veiksmą.
Tik dabar pastebiu išvirtusias senės akis.
- Ji jus prisimins, – sušnabždu.
Svetimos rankos pavarto galvą, delnais perbraukia veidą ir užmerkia senės akis, bet pro ploną vokų odą šviečia skaidri melsva šviesa.
- Taip buvo ramu, - taria moteris sudirgusiu balsu ir ima pinti išsitaršiusius senės plaukus į kasą.
- Ar nenutilsi, - vyras skėsteli į šalis rankas.
- Ji buvo graži, dabar panaši į vaškinį gniutulą, nuskeltą nuo butaforinės skulptūros, - moteris pastato galvą ant akmens.
Ji pūpso tarsi lizdas tarp išsikraipiusių šakų nekrutančių net pučiant vėjui.
- Lyg čia buvus, - atsidūsta prislopintas vyro balsas.
Pažvelgiu į kietai sučiauptas senės lūpas tarsi slepiančias įstrigusį paskutinio kasnio trupinį.
- Ji nugyveno savo gyvenimą, kažkur nežinomam krašte, mylėjo dūlantį savo kūną, turėjo susikurtą istoriją apaugusią išgalvotais, neišsipildžiusiais įvykiais, - švokščiu į neobliuotos lentos paviršių.
Ištino pirštai įsikibę į tvoros skersinį. Priglundu visu kūnu prie kvepiančių sakais lentų. Primerkiu vieną akį, kad stebimas vaizdas nesidvejintų.
Po šeivamedžiu tylu. Moteris gnaibo žolės viršūnėles, markstosi pajutusi sėlinančią prietemą. Kvėpuoja atkartodama vėjo šnaresį, lankstantį nužydėjusias kekes su žaliom uogom.
- Senės niekas neateis, - pratisai, dainuodamas ištaria vyras.
- Ką mes darysim su mirusia? Ji taip nepadoriai užėmė mano mėgstamiausią vietą kieme, - klausiamai pažvelgia moteris.
Man ima gelti kaulus, mėšlungis apipina alkūnes, riešus, krumplius. Atplėšiu rankas nuo tvoros, nevalingai trūkčiojantys rankų pirštai susigniaužia į kumščius.
- Aš nejaučiu oro ore, - sakau ir abstulbstu išgirdusi kaip garsiai
išrėkiau žodžius.
*
Veju mintis, sukančias lizdus sutrunyjusios pastogės plyšiuose.
- Esu šiandien ir būsiu rytoj, - pasakė senė stovėdama po mano kambario langu vakar vakare, vis giliau mindama į pažliugusią žemę savo pėdas.
- Istorija apie namus be pradžios, siaubingas klaidžiojimas prietemų labirintais, kai nerandi to kas kitiems yra duota savaime, - atsakau žiūrėdama į stypsančią už lango ir susigėstu pajutusi, kad nejaučiu jai nei gailesčio, nei užuojautos.
Pažinau pasaulį tokį kokį įsivaizdavau. Visa prie ko nebuvau prisilietusi man svetima, verčia gūžtis, trauktis atatupsta, tapti nematoma. Senės veidas išpieštas iškiliais koriais atrodo tarsi bareljefas, kiekvienoje rombo įduboje tupi po susisukusią lervą.
- Įleisk, - jos balso šilkinė virvelė lenda man į galvą per ausis, burną, nosį ir akis.
- Mano name nėra vietos, vos telpa stalas ir lova, ant grindų šachmatų tvarka išdėstytos knygų rietuvės, negaliu jų patraukti, nes susimaišys tvarka ir nerasiu kai prireiks, - sakau nežiūrėdama į veidą.
- Meluoji, - sako senė nesitraukdama nuo lango, krapšto nagu sudžiūvusius dažų lašelius, stori besirangantys vikšrai krenta ant palangės ir ropščiasi stiklu aukštyn.
Paskubom uždarau orlaidę. Blėstančios saulės spindulys nuslysta jos veidu ir išsigandęs pradingsta už tankių liepų šakų. Tamsa apapgaubia senės kūną tik prie stiklo tarsi čiuptuvai prilipę melsvi pirštų galiukai. Blyškiu jos siluetu varva sutemų šešėliai lyg užtepus guašu. Nusisuku nuo juodo lango stačiakampio.
- Nematysiu ir pamiršiu, - raminu save.
Naktį girdėjau kaip už sienų lauke vėjas taršė medžių šakas, drąskė lapus ir gailiai inkštė besitrankydamas į užvertas mano namo duris. Paryčiui vėjas nurimo. Pabudau nuo balsų sklindančių iš kaimynų kiemo.
- Iš kur ji?