Išmintingas pasaulis 3 dalis

Trečia dalis

Senis knisosi savo seife, o aš grožėjausi gaubliu. Mano nuomone tai buvo meno kūrinys. Kristalų blizgesys kito o spalvos ant gaublio maišėsi. Atrodo vieną minutę atpažindavau pažįstamus žemynus, o po minutės įžvelgdavau nepažįstamų vietovių žemėlapius. Netgi dulkės senio kabinete besisukančios apie gaublį nušvisdavo kristalų spalvomis ir primindavo stebuklingą aureolę. Netgi prikišęs nosį negalėjau įžiūrėti to paties vaizdo du kartus kristalai vis keisdavo rodomą aplinką. Kovarnis buvo beprotis, bet žinojo ką daro. Kokiu būdu jis perkėlė vaizdus ant kristalų? Mokslininkai, net neužsiminė apie tai. Galėjau žiūrėti ir stebėtis kiek žemėlapių atsirado iš Kovarnio fantazijos, o kiek paimta iš tikrų žemėlapių. Virmantas plekštelėjo man per petį jo rankos šiugždėjo stambūs vokai su mūsų atlyginimais. Viską galėjau įskaityti Virmanto akyse. Uždirbom nemažai, o dabar švenčiam kol išvirsim iš koto. Tik to man kažkodėl visai nesinorėjo. Senis ištraukė apdulkėjusį viskio butelį ir tarė.
- Na vyrukai išgerkime už šį unikalų artefaktą. Tiek metų teko sijoti klastočių detales, bet pagaliau turiu originalą. Gerai, kad Kovarnis paliko užrašus su visų kristalu ženklinimu. Tie užrašai kainavo lobį, bet atsipirko.
Senis užsivertė savo stiklą iki dugno aš pakartojau tą patį. Virmantas mandagiai siurbčiojo jo išgertuvės laukė kitoje vietoje ir žavios damos kompanijoje. Negalėjau pasigirti panašia laimę tai įvertinau viskio skonį. Nubraukiau dulkes nuo butelio. 1943 metų viskis buvo išlaikytas pusę amžiaus. Kovarnio artefaktui Kovarnio laikų gėrimas. Virmanto mobilus pradėjo pypsėti ir jis atsiliepęs ėmė taukšti su savo dama. Klausiausi pusę ausies, bet viena buvo aišku vakarėlis yra draugų, alaus ir panašiai. Vėl atsisukau į gaublį gal jis mane hipnotizavo, bet palikti šio dulkėmis nukloto kabineto visai nesinorėjo. Virmantas padėjęs ragelį tikino senuką, kad atsirado neatidėliotinų reikalų. Velniop tuos reikalus
. - Virmantas turi reikalų, o aš galiu ir pabūti. Tiesiog negaliu atsižiūrėti į Pasaulių Modelį.

Virmantas man metė keistą žvilgsnį, bet išėjo.  Ne tas draugas, kuris aiškintų ką man daryti. Mūsų draugystė apsiribojo alaus maukimu ir neapykanta Išmintingiesiems. Senis spragtelėjo sidabriniu žiebtuvėliu su inicialais E. K. Nejaugi jis surinko viską ką tik turėjo Emilis Kovarnis. Senis išpūtė dūmų debesį jo balsas nuskambėjo liūdnai.
-Turbūt galvoji, kad man visai galvoj negerai jeigu turiu, net Kovarnio žiebtuvėlį. Bet Kovarnis man pats jį ir padovanojo. Žinai buvau gal kokių trylikos metų. Mano tėvas buvo Kovarnio pusbrolis. Nebuvo jie labai artimi, bet kažkaip tą vasarą tėvukas sugalvojo man sostinę parodyti tai ir apsistojom pas Emilį. Jau tada jis pasikeitė pašokdavo naktį ir puldavo užsirašinėti savo sapnus. Vėliau sėdėdavo virtuvėje ir skaitydavo savo raštus. Vieną naktį sėdėdamas virtuvėje parodė man gaublio piešinį. Pieštuku aišku nepavaizduosi tai ką dabar matai, bet eskizas tikrai šito gaublio. Emilis keistai į mane pažiūrėjo ir pasakė, kad jau matyt nebe susitiksim. Įbruko žiebtuvėlį ir jau kitą rytą išvyko ...

Senis užsikosėjo ir nusviedė cigaretę į peleninę. Jo žvilgsnyje aiškiai mačiau tą beviltišką ryžtą mesti rūkyti.  Įsipyliau dar nežinodamas ką atsakyti į jo monologą. Man jo pagailo jis tikrai neparduos Kovarnio gaublio greičiau bankrutuos.  Senukas atidžiai apžiūrėjo raktą ir įkišo jį į spyną. Raktas į išsigelbėjimą... Senukas pasuko kaulinį raktą mechanizmas sudūzgė . Niekas nepasikeitė tam skirtose laukeliuose sustingo skaičių kombinacija, bet pats gaublys neparodė jokių pasikeitimų. Senukas šyptelėjo atseit ko čia buvo galima tikėtis. Bet kitą akimirką spoksojau į revolverio vamzdį. Tą akimirka galva buvo tuščia jokių tavo gyvenimas prabėga tau prieš akis tiesiog tuštuma. Senis sudrebėjo vamzdis kryptelėjo jis išsižiojo kažką pasakyti. Kilstelėjau savo taurę ir išliejau savo viskį jam į akis. Nieko nelaukęs šokau lyg pantera link durų. Įsibėgėjęs trenkiausi į duris pradėjau tampyti rankeną. Užrakintos, kada po velnių jis jas užrakino... Instinktyviai šoktelėjau į kairę ir nusiridenau kilimu. Kulka susmigo į duris. Kabinetas buvo mažas jokios priedangos. Du stalai vienas gaubliu kitas viskiui.  Abu priekyje mano pusėje tuščias kambarys. Senis nusikeikė ir nubėgo link manęs. Nusprendė pašauti iš arti. Pašokau ant kojų ir zigzagais pasileidau link jo pranėriau po senio ginklu ir tvojau jam į nosį. Šunsnukis suklupo, bet ginklo nepaleido. Sugriebiau jį už gerklės ir pradėjau smaugti.  Šūvis apkurtino suklykiau iš skausmo . Iš visų jėgų vožiau jo galvą į grindis. Pamačiau kraują, bet sustoti nebegalėjau talžiau jo galvą į grindinį . Atleidęs rankas sugniaužiau kumščius pavaišinau keletą gerų smūgių. Tada vėl sugrįžo skausmas. Senis mane kliudė į koją džinsai permirko krauju. Iš biologijos vangiai prisiminiau, kad ir šlaunyje yra kažkokia arterija. Kur po velnių greitoji ir policija? Negi nukraujuosiu pasaulyje kur kiekvienas sekamas visą parą. Pažvelgiau į senį niekas jam nebepadės. Pakaušis suskilęs  snukis irgi gerai apskaldytas. Aš jį nužudžiau. Kalėjimas, perauklėjimas ar mirties bausmė? Nušlubavau prie lango jokio specialiojo būrio greitosios ir žurnalistų. Senis sugebėjo išvengti stebėjimo. Apgauti Išmintingųjų stebėjimo sistemą.  Nutvilkė karštis nejaugi... Gaublys sukosi vis greičiau sukosi ir  sukdamasis skleidė karštį. Ant gretimos sienos tviskėjo žemėlapių linijos. Iš pradžių Žemę primenanti planeta tada pusmėnulio formos žemynas. Galiausiai žemėlapis pavirto į paveikslą dviejų aukštų namas pamiškėje prie nedidelio ežero. Antro aukšto lange degė šviesa pro atvirą langą galėjau įžvelgti odinę sofą ir dvi cigaretes ant palangės. Nekilo abejonių, kad tai realus to pasaulio kadras sustabdytas gaublio savininkui.  Reikėjo bėgti apsivyniojęs rankas megztiniu griebiau gaublį ir šokau į paveikslą... Karštį dar spėjau pajusti gaublys degino, net per medžiagą... Trenkiausi galvą į smėlį. Megztinis užsiliepsnojo ir teko jį sviesti ant žemės kartu su gaubliu. Kaukdamas įmerkiau rankas į ežero vandenį. Plaštakos priminė rudai rusvas pirštines. Koja vis dar kraujavo. Reikėjo eiti link namo. Atsisukęs pamačiau namo savininką rankose jis laikė nedidelį kirvuką, bet atrodo pamiršo ką ketino daryti.  Neišlaikęs griuvau tiesiai jam po kojomis. Kirvuko savininkui tereikėjo užsimoti. Vyrukas suriko.
-Iš kur tu čia po velnių atsiradai?  Apsauga gi puiki trys specialistai tikrino...
Išgirdau lojimą ir kojų trepsėjimą. Šnekam ta pačia kalba? Namo savininkas pasilenkė ir ištraukė mane iš vandens. Kažkas suriko tą patį klausimą.
-Iš kur jis po velnių atsirado? Šuva nieko nepajuto, apsauga, tyli sargyba nieko nematė.
Namo savininkas nusikeikė ir persimetė mane per petį tada stojo tamsa.