mums nieko nelieka

juk negalėjau apie tai
nepagalvoti
tu kalbėjai nevienodai tai
taip gundė verkti
vos nepradėjau raudoti tau ant kelių

kaip žadėjus
lietui visai nelyjant
ir paskutinių dviejų eilučių
nereikėtų
visa tai baigtųs vos auštant vos
aš prisiminčiau kad to dar
nebuvau sapnavusi

aš
bejėgiškai stengiuos to atsisakyti
negaliu net išsaugoti ir
išnyko

tada tu atsakai man iškeistom
žinutėm jos
nieko nereikš
tik tas vienas
keistas klausimas
manau
iššaudys tuos kurie anksčiau
laidydavo strėles į
mus

ir tie kurie niekad
tavęs nežinojo
dabar visas gyvenimas tik apie jų
ašis sukasi

mums nieko nelieka
tu sėdėsi
o aš padėsiu galvą tau ant kelių
neverksiu