Rezervatas

I talk to God but the sky is empty.
Sylvia Plath




Staiga viskas įgauna pagreitį.
Skubi plėšyti valandas
nuo atspindžių veidrodžiuose,
tarsi nudegusią odą, 
slėpti

po smėliu,

po pūkine antklode,

po atviru dangumi.

Po pietų neliko nei vieno šaukšto,
kuriuo norėčiau sugriebti šio miesto atodūsius -
nes viskas įgauna pagreitį,
ir šiandien jau negaliu pasivyti savęs vakarykštės,
godžiai laižančios žodį nuo žodžio.

Pamiršau savo alkį ir nebemoku jo atpažinti:

pasiutusiai soti,

pripildyta,

primaitinta svarios tuštybės,

praradusi uoslę;

blaškausi gatvėmis, inkščiu, kabinėjuosi prie praeivių,
kol ant miesto neuždeda
rudeninio dangaus stiklo gaubto.

Po gaubtu tėra nuo žymėjimo nykstanti

teritorija,

sudėvėtų sapnų

žemėlapis.

Mano kūnas tėra rezervatas
nupenėtai,  nuolankiai tuštumai.

Šėšėliai limpa prie pėdų,
nei vienam veidrodyje
nebėra mūsų atspindžio.

Už viską lyg ir reikėtų mokėti,
bet nieko nėra, nieko nėra nuo tada,
kai viskas įgavo pagreitį,
negaliu atpažinti alkio,
kuriuo galėčiau užkloti tave

kol uždustum