Germanas

Link mūsų sparčiai artėja būrelis iš matymo pažįstamų žmonių. Gajus tvirtai suspaudžia man alkūnę. Aš užgniaužiu kvapą. Praeiviai prasiskiria ir klampodami giliu sniegu mus aplenkia, vėl susirenka į taką už mūsų nugarų ir krykšdami, čiauškėdami nutolsta. Gajus dar kelis kartus spusteli man alkūnę. Pučiu šiltą orą, tįstantį balta srovele, iš raustančių nuo šalčio šnervių.

– Jie mūsų vengia, – sakau traukdama šaliką ant burnos.

– Dvidešimt devyni, – atsako Gajus.

Mes sustojam, pasisukam ir nusilenkiam nežiūrėdami viens kitam į akis. Takelis prieš akis blizgus, padengtas plonu puriu sniegu. Regis, neseniai nukastas, iš abiejų pusių jį gaubia statūs sniego kauburiai. Ryškūs ką tik įspausti pėdsakai mano akyse išsilieja.

– Jis niekada nepaliks pėdsakų mažom šleivom savo pėdutėm, – šnabždu, dairydamasi, ar niekas nenugirdo.

Atsitiesiu, bet tako nebematau. Nuo ledo sustirusios vyšnių šakos, nulinkusios, įaugusios į sniego pusnis, brūkšteli per veidą. Skausmo nejuntu. Vis dar sninga.

– Jis mirė, – košiu per dantis.

– Žinau, – atsako Gajus.

Ir, regis, ne mane prilaiko už alkūnės, o pats laikosi bejėgiškai įsikibęs, nulenkęs galvą, sukumpusiais pečiais. Mano kūdikis mirė prieš metus. Jį palaidojom trise: aš, mano vyras Gajus ir parapijos klebonas. Nieko daugiau neįsileidau. „Ne jūsų reikalas“, – pasakiau smalsioms kaimynėms, vis bandžiusioms lįsti su savo patarimais ir klausimais. Žemės maišėsi su sniegu, krito ant balto karstelio draskydamos ausų būgnelius. Duobkasiai tyliai dirbo savo darbą, baigę paėmė maišą su degtine ir susėdo netoliese. Kai ėmė temti, jie išėjo. Netrukus išėjom ir mes. Vyras laikė mane už alkūnės. Jo akys buvo tuščios, kaip ir mano.

– Dvidešimt devyni, – einant tarė vyras.

– Kas? – paklausiau.

– Žingsniai, – tarė neabejodamas Gajus.

Ir tada mes pirmą kartą nusilenkėm pasisukę vienas į kitą. Tai nutiko kreivame skersgatvyje, vedančiame iš kapinių. Iš ten atsisukusi mačiau žvakėm nusėtą kauburį. Dvidešimt devyni, pagalvojau, ir ašaros nudžiūvo, daugiau nebeverkiau.

Miestelis išraižytas beprasmių šunkelių. Kai skubam, einam per daržus ir Gajus negali laikyti mane už alkūnės. Tada kiūtinu jam iš paskos, matau tik krypuojančią į šalis Gajaus nugarą ir pečius.

– Dvidešimt devyni, – taria Gajus ir mes pasisukę vienas į kitą nusilenkiam.

Aš žingsnių neskaičiuoju, susipainiočiau ir nebežinotume, kuris dvidešimt devintas. Juos atidžiai, neišsimušdamas iš ritmo, skaičiuoja Gajus.

Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, einam į miestelio pakraštį. Čia mes dirbame krevečių paruošimo įmonėje. Visą dieną sėdim prie konvejerio, juo atvažiuoja šviežios krevetės, jas išgliaudom. Ūseliai, uodegėlės į vieną pusę, gofruoti kūneliai į kitą. Mano pirštai suvirpa, krevetė krenta ant grindų, trakšteli po sujudėjusiom pėdom. Gajus sunerimsta, sustingęs žvelgia į mano rankas.

– Rausvas kūnelis, visai nepanašus į mirusį, – tariu.

Ausyse traška, aižomų krevečių kiautai skyla, apnuogindami bejėgius padarėlius.

Įšalusi žemė niekaip nenorėjo susislėgti. Kiekvieną vakarą atėję prie kapo rasdavom pakrypusį kryžių. Vyras jį vis pataisydavo, ir aš skaitydavau užrašą po vieną raidę – Germanas.

Kai vieną sykį radom užpustytą kauburėlį, aš plikomis rankomis rausiau, stumdžiau girgždantį sniegą, kol atkasiau. Blyksinčios ryškiaspalvės gėlių akys, įšalusios į ledo kristalus, trupėjo nuo prisilietimo. Nuvirtęs kryžius buvo įsispaudęs į mažytį kauburėlį ir trukdė Germanui kvėpuoti. Tada nutarėm parnešti kryžių namo. Iki pavasario, mąsčiau sau gniaužydama nuo šalčio dilksinčius pirštus.

Į krūvą sužerti rožiniai krevečių kūneliai spurda. Atsipeikėju. Įgudusiais judesiais sparčiai gliaudau. Štai ir viskas, diena baigėsi, laikas namo. Atgyju, paskubom apsitvarkau, vis žvilgčiodama į Gajų.

Mūsų namai stovi dviejų gatvių sankryžoje. Prie įėjimo kelios kreivos slyvos, gyvatvorėn įaugusios vyšnaitės. Uogų niekada nespėju nuskinti, jas nulesa triukšmingas paukščių būrys, o ir valgyti jau nebūtų kam. Brendam per purų sniegą. Rytiniai pėdsakai užsnigti, per dieną niekas naujų neįmynė. Atidarius lauko duris pasitinka veidrodis kinivarpų sugraužtu rėmu. Padūmavusiame stikle – mūsų siluetai, tiesūs it stygos prieš nutrūkstant. Lėti judesiai primena žaidimą „Apmirk“.

Vakarinis ritualas toks pats kaip visada. Sėdam vakarieniauti, ir tai vienintelis dienos maistas. Arbatinukas šnypščia, garai kondensuojasi ant lango stiklo, varva kreivais zigzagais žemyn. Paprasta, dažniausiai iš pusgaminių, vakarienė ir krevetės su ryžiais. Kramtau atbulais dantimis, niekas nekelia džiaugsmo. Stalo vidury – didelis apskritas sūris, įsuktas į raudoną plėvelę su ryškiu auksinės spalvos užrašu „Germantas“. Mes jo nevalgom, dar ne laikas. Vyras uždeda ant sūrio ranką. Aš žinau, ką turiu daryti, keliuosi ir einu į kambarį. Gajus nešinas sūriu eina iš paskos. Kambary jį padeda ant stalelio šalia nuotraukos bronziniais rėmeliais. Čia mes prieš kelerius metus, regis, taip neseniai, buvome visai dar jauni. Savo sūnaus, Germano, nuotraukos neturim, nespėjom nufotografuoti. Bet man jos ir nereikia, aš jį gerai prisimenu.

Prisimenu, kaip suraukdavo nosį miegodamas, matyt, kažką susapnuodavo. Prisimenu, kaip žiovaudavo atsibudęs ir stipriai įsikibdavo į paklodės kampą, negalėdavau ištraukti, pakutendavau rankytę ir jis praverdavo rausvą burną. Suprasdavau – juokiasi, nors girdėjau sakant, kad dvidešimt devynių dienų kūdikiai dar nemoka šypsotis. Jie sakė, kad tai kūdikio mirties sindromas ir niekas nekaltas, bet aš netikiu. Jis nesirgo, tai kodėl turėjo mirti? Ir kai pusė miestelio moterų saulėtą popietę stumia vežimėlius į parką, man apsiverčia viduriai.

Triukšmingai virsteli sunkios spintos durys.

– Pažaiskim dekadansą, – sako vyras.

– Pažaiskim, – atsakau.

Nedelsdama imu glostyti savo rudą kailį. Gajus traukia iš spintos kryžių. Iš kelių ryškių jo šakų nuolat teka sakai. Per kelias dienas jie sukietėja į balzganus lašelius, aš juos nukrapštau ir kramtau. Aitrus skonis degina burną, norisi dar ir dar. Ant kryžiaus pakabinom nukryžiuotąjį, kadaise nupirktą iš pažįstamo dailidės. Jis netelpa į spintą, todėl dieną laikom po lova. Mėnuo šviečia į langą. Šiandien pilnatis. Plokščias rutulys panėši į išpjautą skylę juodam fone. Tarsi akis, kuri mus seka.

Vyras ima keistis. Juodos plunksnos padengia jo kūną. Varnas aštriais kojų nagais apkabina sūrį ir skrenda ant kryžiaus. Aš trumpam bėgu į prieškambarį. Akimirką grožiuosi įkypom akim ir smailiu snukučiu, aštriomis iltimis, puriu rudu kailiu, bet tik akimirką.

Žaidimas prasidėjo. Varnas ant kryžiaus skersinio drasko sūrį į skutelius. Aš vaikštau apačioje ir žiūriu į viršų.

– Nors gabalėlį sūrio numesk, – prašau vaikščiodama, – tavo plunksnos – derva, tavo sparnai mėnulį užstoja...

Varnas uosto sūrį, rikiuoja gabalėlius ant skersinio.

– Tu šiandien kantrus – Varnas, aš kantri – Lapė, numesk gabalėlį, – neprarandu vilties.

Laukiu. Mano širdutė dunksi. Sunerimstu. Ką jis daro? Mano sūrį atiduoda tam ant kryžiaus.

– Jis gi negyvas, ar tau protas pasimaišė, – šaukiu.

Bet jis nekrankteli, net nežiūri į mane.

– Ei, – nenurimstu, – šito negali būti.

Nukryžiuotasis čepsi, ryja, net medyje ima gilėti įskilimai. Kryžius pavojingai traška. Negaliu patikėti, kad taip gali nutikti.

– Aš buvau kantri, tu žinai. Aš Tau meldžiausi, nuoširdžiai, naiviai. Kiekvieną vakarą. Prašiau pagailėti kūdikėlio. Tu manęs nesiklausei, o dabar čepsi rydamas svetimą sūrį. Mano sūrį.

Dabar suprantu – jis kaltas dėl mano kūdikėlio mirties. Įsiutusi puolu. Griebiu už nukryžiuotojo kojų ir nuplėšiu jį nuo kryžiaus.

– Po lova, – surinku, grūsdama nesipriešinantį nukryžiuotąjį.

Ropščiuosi stulpu aukštyn į laisvą vietą. Pakimbu ištiesusi į šalis rankas, sukryžiavusi kojas – nunarinu galvą. Išsižioju. Laukiu. Matau apskritas paukščio akis. Kaip du mėnulius.