Odė nuodėmei /arba/ mėtomis kvepia gruodis

VEIKĖJAI:

Ji – jauna, kasdieniška moteris
Jis – poilgių rudų plaukų, keletos dienų  barzdelės,  neįsimintinų veido bruožų vyras

I scena

Senamiesčio antikvariatas. Pro langą gatvėje veik nesimato žmonių, lauke lijundra ir šaltis. Vyras sustumdo kėdes, užsirūko.  Tuo metu ant lauko laiptų pasirodo moteris, suklumpa eidama vidun.
JIS: Dieve, ar ketinate užsimušti ant laiptų?
JI: Tik tada,  kai savininkai nepabarsto žvyriaus. (moteris suklumpa).
Jis grąžina kėdę, padeda jai atsisėsti.
JIS: Parodykite. Skauda?
JI: Ai... Na taip. Kokia aš žiopla... O lauke dar toks oras – lyja ir iškarto šąla. Kažin, ar gali būti bjauriau. Galas, velnias mane išnešė per tokį orą!
JIS: Ir kur gi ėjote?
JI: Ieškau dovanos draugei... Kažko netradicinio.
JIS: Ir išsisukot koją...
JI: Tikrai skauda....
JIS: Manau, tik pasitempėt. Paskaudės ir praeis. Pasėdėkit čia, juk nevarau.
JI: Galiu čia?
JIS: Vienaip ar kitaip, ėjote čia, suklupot irgi čia. parduotuvė tuščia, niekam netrukdot.
JI: Na taip... dovanos...
JIS: Tada sėdėdama dar ir pasidairykit (vyras užgesina cigaretę). Atsiprašau, maniau jau niekas neateis. Paprastai čia nerūkau. Lauke oras toks, kad gatvės beveik tuščios. Pauzę reikia kažkaip užpildyti.
JI: Taip, tokiu oru žmonės paprastai sėdi namuose priešais televizorių, geria arbatą ir užmiršta, kad kažkas trankosi gatvėmis, kurios panašios į stiklą.
JIS: Ir jų egzistencija monotoniškai neįdomi. (Šypsosi) Ką jums pasiūlyti?
JI: A... Nežinau. Manau, imsiu tai, kas labiausiai užklius... Visiškai nesvarbu. Jos skonis toks, kad tiks bet kas, kas netradiciška arba nebetiks visiškai niekas. Tada jau nesvarbu.
JIS: Čia yra visokių mažmožių. Nežinau, kas  jus labiau domina.
JI: Aš apžiūrėsiu pati. Žinote, jus man rekomendavo, atėjau kaip tik todėl.
JIS: Klausote nepagrįstų rekomendacijų?
JI: Ar tai blogai?
JIS: Blogai? Ne, neblogai, bent kol daro man reklamą. Tai tada pasivaikščiokit kai jau galėsit.
JI: Taip. (Kiek šlubčiodama pasikelia) Čia taip gera. Šilta. O lauke atrodo šaltis persmelks kiaurai.
JIS: Nenormalios žiemos dabar. Be sniego. O jei pašąla, būtinai tuoj nulyja.
JI: Atsimenu kitokias žiemas. Kaip šitam paveiksle. Į mokyklą brisdavom per sniegą, po pamokų traukdavom roges, leisdavomės nuo kalnų. Būdavom kiaurai šlapi, bet, atrodo, nesirgdavom.
JIS: O dabar visi bijo gripo.
JI: o taip, paukščių, karvių arba dar kokio nors. Išlepom.
JIS: Nemanau, laikai kiti. Žiemos  kitokios.
JI: (varto statulėles) Gal šita...
JIS: Ką ji mėgsta?
JI:  Atsiprašau?
JIS: Jūsų draugė... Klausiu, kas jai patinka?
JI: Tikrai nežinau, ką jai dovanoti.
JIS: Išrankesnė jūs? Stengiatės rasti kažką išskirtinio? Tokie klientai patys basiausi.
JI: Na taip, panašiai... 
JIS: Ir kokia proga sveikinsit? Gimtadieniu? Ar jau laukiate Kalėdų?
JI: Aš... manau, kad bus viena ir kita. Gal šita?... Kiek ji?
JIS: Kaina jos apačioje.
JI: Sunkoka...
JIS: Ar tai svarbu?
JI: Ir brangi.
JIS: O čia padėti negaliu. Yra pigesnių.
JI: Taip, ko gero šita... Taip, ši būtų kaip tik.
JIS: Na matot, sakiau.
JI: Ar supakuojate? 
JIS: Duosiu  jums maišelį. Kojos nebeskauda?
JI: Tebe, bet kažkaip paeisiu, juk negaliu likti.
JIS: Dar neuždarau. Galit pabūti. Lauke pila. Ant medžių jau tįso varvantys varvekliai... (kandžiai) dar koks užkris.
JI: Taip. (stoja prie lango) gatvė pavirtusi į tamsų paveikslą. Jei ne šviesos, ji būtų visai apmirusi.
JIS: Šviesos vilioja  tik naktinius drugelius.
JI: Taip. Trumpa ir mirtinga laimė. Turbūt net nespėja susivokti, kas nutiko.
JIS: Žinot, išvirsiu kavos. Norit?
JI: Ne, tikrai nereikia. Juk nevaišinate klientų kava.
JIS: Jūs sušalus ir tebešlubčiojat, o aš ir sustingau čia bevaikščiodamas, mąstau apie save labiau nei apie jus. Palaikysite man  kompaniją, kitaip išprašysiu lauk.
JI: Tada tik nedaug...  Stipri man trukdo užmigti.
JIS: Jei užmigti trukdo tik kava, esate laiminga moteris. Arba priešingai, bet čia aišku ne mano reikalas.
JI: Neturiu, kas daugiau trukdytų.
JIS: Tada esat dvigubai laimingesnė. Jokių pykčių, jokių barnių, priklausomybės, ne vietoje padėtų šlepečių, laikraščių, prilaistytos kavos ant rytinio staliuko. Visada galinti rinktis vėl. Ar tai ne laimė? 
JI: Na taip, viso to nėra, tik dėl tokios laimės gali pykti tik ant savęs.
JIS: O pyktis su savim negerai (juokiasi). Turit daug laiko sau. Save reikia mylėti. Ir kartais palepinti karšta kava, ypač vėjuotą gruodį, kada už lango pikdžiugiška lijundra su šaltuku.
JI: Kaip gražiai pasakyta...
JIS: Nežinau, kieno tai žodžiai, gal kokios  sušalusios moters... (paduoda kavą) Gerkit. Joje yra cinamono. Pajusit įkvėpimą.
JI: Ne itin jį mėgstu.
JIS: Jo tik tiek, kad sušildytų ir įkvėptų. Žinot, indai jį naudoja kaip ypatingą prieskonį. Apie jį yra sukurtos legendos.
JI: Mano prieskonis ne cinamonas.  Gal jis ir sušildo, cinamoninių bandelių niekuomet nevalgiau. Vaikystėje pasičiupdavome mėtų lašų, varvinome juos ant gabalinio cukraus ir čiulpdavome kaip saldainius. Daugiau lašų man sukeldavo čiaudulį, tačiau už jas nebuvo nieko skaniau. Dar dabar jaučiu nostalgiją mėtiniams saldainiams. Šokoladui su mėtomis.
JIS: Deja, šokolado su mėtomis neturiu. Pavaišinčiau. Vien už tai, kad priminėt ir man. Nebent kitą kartą, šalia yra parduotuvė, teks užbėgt.
JI: Atrodo taip neseniai dar tai buvo, o kaip viskas keičiasi, tiesa?..
JIS: Laikas nestovi.
JI: Vienas dešimtmetis ir... Vietoj indiškos tirpios kavos renkamės galybę rūšių, pamirštam mėtų lašų skonį (juokiasi), gazuoto vandens iš gatvės automato už kelias kapeikas, kartais net vaisių skonio ir iš tos pačios stiklinės. Kava tikrai skani...
JIS: O ką jums sakiau?  Netikėjot.
JI: Taip, keičiasi viskas: žiemos, veido bruožai  veidrodyje, kavos skonis. Pardavėjai tampa malonesni. Antikvariatas jūsų?
JIS: Taip, matot, karaliauju sau vienišas, gelbėju ant laiptų paslystančias keleives ir vaišinu kava kaip koks gerasis samarietis. Kažin ar tik darbuotojas galėtų sau tai leisti. Bijotų, kad iš už kampo neišlįstų jo bosas ir neišvytų su visa kava von. 
JI: (šypsos) Ir dažną taip vaišinate?..
JIS: Tik tas, kurios nemėgsta cinamono ir kurių istoriją  primena retro miestas (juokiasi).
JI: Retro miestas čia, jūsų erdvėje. Joje telpa visa istorija.
JIS: Tai tik mano darbas, tai, kas  už jos sienų, su mano istorija neturi nieko bendro. Ji tokia pat viena, kaip ir jūsų, ar kaip daugelio kitų einančių senamiesčio gatvėm. Gal todėl ir sėdžiu čia tokią dieną vienas, vis tiek turbūt niekas nieko šiandien  jau nenupirks.
JI: Atleiskit...
JIS: Neatsiprašinėkit, nieko tokio nepasakėt. Ne retro, tai ne retro... Na, aš truputėlį menininkas, o menininkas, sako, jau diagnozė, tai ką čia amžint manęs pykti.
JI: Nepykstu. Ačiū už kavą.
JIS: Į sveikatą.
JI: Man metas.
JIS: Paeisit?
JI: Taip, beveik nebeskauda. Aš ne tokia lepi. Be to jus trukdau.
JIS: Tada visada prašom grįžti. Klientų niekada nebus per daug.
JI: Dar kartą ačiū už kavą.
JIS: Dėkojate už ją tiek, lyg tai būtų kažkas nepaprasto.
Vyras atidaro duris, moteris žengia lauk.
JIS: Tiesa, palaukit. (jis žengia šalin, grįžta su skėčiu) Jo jums labiau reikia. Nepaslyskit.
JI: Ne, ką jūs?..
JIS: Man jo nereikia, grįšiu su mašina. Be to jau senas. Kur pakeliui išmesit. Sako, kas išgelbėja gyvybę, lieka visą laiką atsakingas. Tai va, rūpinuos...
JI: Ačiū (žengia šalin).
JIS: Bjaurus oras... (uždaro duris, užsidega dar vieną cigaretę, besijuokdamas nuneša kėdę).

II scena

Tas pats antikvariatas. Vakaras.  Prie vieno iš paveikslų stovi moteris, jis įeina vidun.
JIS: Dovana draugei patiko?
JI: Dovana? Ne...  Norėjau pasakyti, ji dar jos negavo.
JIS: Ak taip, tiesa... Kalėdoms... Pamiršau... 
JI: Pamaniau, viską taip palikti nebus gražu...
JIS:  O kaip viską paliekam?
JI: Štai taip išeiti...
JIS: Gyvenam visuomenėje, kurioje vyksta kova už būvį, šiltesnę vietą, didesnį kąsnį, niekas nenusistebės, kad kažkur dings vienas senas niekam nereikalingas skėtis. Nebent, pasiilgai kavos su cinamonu, kurią praeitą kartą taip bandei išpeikti, bet nepavyko.
JI: Pasiilgau.  Kai paskutinį kartą ją čia gėrėme, buvai tylus. Pamaniau, gal man daugiau čia nebeateiti...  Pamaniau, kad daugiau jos neragausiu, nepajusiu to ne visai patinkančio kvapo ir pasidarė kažin kaip ilgu. Keista, kad taip greitai galima priprasti prie nemėgstamų dalykų.
JIS: Nepastebėjau. Matyt turėjau rūpesčių.
JI: Nenoriu tokį vakarą viena būti namuose. Jau prasidėjusi pirkimų karštinė. Visi lekia, renkasi dovanas, vitrinose tiek daug ryškių spalvų, kad atrodo, jog ir miestas apsivilko kalėdinį rūbą. Visi neša eglutes, pakuoja dovanas, renkasi žaisliukus, o paskui visa tai išmeta lauk. Miestas būna pilnas nuplikusių eglių ir nuplyšusių girliandų... Atrodo, kaip po ką tik praūžusio karo, kuris nusineša visą blizgesį.
JIS: Tau tai nepatinka?
JI: Miestas liks nuogas ir pilkas kai viskas baigsis, o tada pasirodys, kad nepasikeitė niekas.
JIS: Šiandien tu pati keista. Tavo nuotaika tokia pat pilka, kaip ir miestas po praėjusių švenčių.
JI: Aš noriu, kad jos baigtųsi. Tada jis taps panašus į šitą erdvę. Tas pats pilkumas, peraugantis į ūžesį. Skubantys pilki žmonės. Pilkos gatvės, pritvinkusios dulkių. Visos kaukės bus išvežtos į sąvartyną.
JIS: Todėl taip nemėgsti švenčių?
JI: Man nepatinka  išpūsta pompastika. Draugai, kurių iš tikrųjų nėra, bevertės dovanos, kurių neturi kur padėti, vienatvė, kuri alsuoja į nugarą, netikros šypsenos, nuo kurių sutraukia tikas. Argi dar kada taip jaučiamasi, kaip per Kalėdas?
JIS: O tavo draugė?
JI: Viskas laikina. Draugė išvyksta su draugu į užsienį, kaimynai eina pas kitus kaimynus, pas juos  prisirenka girto jaunimo, leidžia trankią muziką... Jau dabar atrodo, kad viskas kraustosi iš proto.
JIS: Aišku...
JI: Nepyk...  Stebėdavau tave iš kitos gatvės pusės...
JIS: Gerai, kad nepražiūrėjai skylės nugaroj...
JI: Man patinka tai daryti. Jau sakiau, kad čia viskas atrodo kitaip. Tik ši vieta atrodo rami. Atrodo, kad laikas čia sustojęs, kaip šitam paveiksle.
JIS: Žiūri į moterį gatvėje?
JI: Keista, jokių spalvų... Jokių kalėdinių rūbų, o viskas alsuoja ramybe. Jei galėčiau, pati sustabdyčiau šią akimirką tarp šitų senienų ir tavęs, nužengusio iš kito laikmečio. Gal todėl taip gerą stebėti tave iš tolo. Tarp šitos pilkumos tu įgauni kitą atspalvį. Tu  pats pilkas visoje pilkumoje, tu kitoks ir atrodo, kad visas pasaulis supranta tavo pilkumo muziką.
JIS: Galvojau, gal reiktų šį paveikslą  restauruoti, bet juk tada jis netektų visos savo reikšmės, tiesa?
JI: Tokių daiktų nereikia restauruoti, jie turi savo karmą ir jos nereikia keisti.
JIS: Kaip tavęs?
JI: Ne, aš norėjau pasislėpti, tačiau man neišeina. Mano vienuma randa mane visur, o čia aš galiu paslėpti vienumą.  Ji ištirpsta ant šitų pilkų sienų ir jos nebematyti. Ji pakvimpa cinamonine kava ir aš negaliu jos atsisakyti.
JIS: Kalėdos greitai praeis, nereikės niekur slėptis. Gersi kavos? Su cinamonu?
JI: Tu nesupranti. Aš norėjau pasislėpti nuo tavęs, bet neišdrįsau palikti...  Vakarais čia taip ramu, ypač prieš uždarymą, kada jau nebėra lankytojų. Nežinau, gal tamsoje ši vieta jiems sukelia šiurpulį... O man ji pavirsta prieglobsčiu, ypač, už tavo nugaros.
JIS: Tau slėptis nereikia. Tegu ji lieka tam negyvam paveiksle, o tu turi dar laiko. Be to jau nesi viena, jokių problemų nematau. Šiek tiek dažų, laiko sau, nagų lako ir nereikės žvelgti į niūrius paveikslus kaip į atvaizdą veidrodyje.
JI: Anaiptol, ji tokia rami... Jokio skubėjimo... Šitam paveiksle yra kažin kas tokio.
Vyras išeina atnešti kavos. Moteris tebelieka prie paveikslo. Kalba garsiau.
JI: Pameni, kaip būdavo?..  Ledai iš vežimaičio? Arba eidavai gatve, o šalikelėje prie autobusų stoties stovėdavo gazuoto vandens automatas. Įmesdavai kapeikas ir tau pripildavo gazuoto vandens stiklinę. Jo būdavo ir su sirupu, tik kainuodavo kiek brangiau, deja, jau beveik pamiršau jo skonį. Visi gerdavo iš tos pačios stiklinės, tik pirma ją tekdavo patiems išplauti po vandens fontanėliu, Sako, Grūte dar yra toksai automatas, nežinau tik, ar jis veikia. Įsivaizduoji, viena stiklinė ir niekas jos nepavagia...  Ja, matyt, naudodavosi ir stoties elgetos, ir tie, kas nusitarę slėpdavosi kur išgerti. O balandžiai?.. Pulkai balandžių miesto gatvėse, visai nebaigštūs, praeidavai pro juos veik neužmindamas. Jie būriuodavosi visur, prie stoties, nutūpdavo laikrodžių bokštus, senamiesčio namų stogus, būriuodavosi alėjose, kur juos čia pat lesindavo moterys. O ant suolelio miesto centre armonikuojantis elgeta? Trypdavo koja, burnoje turėdavo švilpuką ir grieždavo visada taip, lyg griežtų paskutinį kartą. Kažkodėl žmonės jo vengdavo. Apeidavo ratu, dabar nepamenu kodėl. Vėliau jis dingo... Įdomu, kada kas pastebėjo, kad jo nėra?..  O kaspinai ant mergaičių galvų, kuo daugiau priraukti, tuo gražesni. Įsisiūdavome gumeles nuo dviračių kamerų, kad lengviau būtų susegti plaukus, o kaspinų galus nudegindavome degtukais, kitaip brigzdavo. .. Visų suknelės vienodos, margintos smulkiais žirniukais, baltos krakmolingos apykaklės, centimetro pakulnės basutės, gerai, jei puoštos odinėmis gėlytėmis... Eidavome štai tokia pat gatve, skanaudavome cukraus vatą, o ja, atrodo, kvepėdavo visa gatvė. Nesvarbu, kad aplink sukdavosi širšės, kad net parduotuvėse būdavo nukabinėti musėgaudžiai ir jokie higienos centrai nedrausdavo tai daryti. Atrodo, niekas nuo to ir nesusirgo. Apšokinėdavome pieno balutes parduotuvėse, pasiimdavome mažiausiai leidžiantį trikampį pakelį, bandelių už tris kapeikas, beje, ne maišeliuose, o ne kartą apčiupinėtų rankomis tikrinant, ar dar šviežios, ir nerdavome į lauką, o tada suspausdavome kaip monetas ir valgydavome čia pat ant medinių suolelių... Tokia buvo ta vaikystė ... Žaisdavome nuo aušrų lig sutemų, mūsų niekas nesugaudė mobiliaisiais telefonais, o mes niekur ir nedingdavome. Grįždavome sveiki, na, gal nubalnotais keliais, pervargę, tačiau išbuvę gryname ore, prisivažinėję vienu ir tuo pačiu dviračiu, ne kartą nuo jo kritę, tada žaidę gydytojais, tiesa, pirma tekdavo nudžiauti senelių buteliukų nuo širdies lašų ar valerijonų. Jokių apsauginių kamštelių nebuvo, bet ir nuo to nepražuvom. Likom gyvi. Išmokę bendrauti vieni su kitais... Laikai keičiasi, vaikų žaidimus pakeičia kompiuteris... Virtuali erdvė, jie netgi nežino, ką turi kieme, nereikia bijoti sušlapti, yra skiepai nuo gripo... Tik kur sušlapti, sėdint prie televizoriaus? Pamenu, mama pasakojo, kaip jų gatvėje atsirado pirmasis televizorius...  Visi gatvės vaikai susirinkdavo pažiūrėti baleto, o tada laukdavo, kol atitrauks užuolaidas... dabar tokias pauzes užpildo reklama... O karininkų žmonos su naktiniais gatvėse... Girdėjai apie tai? Tik žinai, nieko nenorėčiau keisti. Džiaugiuosi, kad tai mačiau. Tarytum ant slenksčio – viena koja čia – kita ten. Dabar vaikystės visiškai kitokios. Bet ta pilkuma vakarais lieka tokia pati, nors gatvės kitokios.
JIS: Nėra gabalinio cukraus su mėtomis, mano retro moterie?
JI: (juokiasi) Nėra. Bet tikrai, nieko keisti nenoriu. O tu ką pakeistum?
Vyras paduoda kavą, pats užsidega cigaretę.
JIS: Nebent šį tą, kas prasklaidytų vienatvę?
JI: Aš bijau, kad tai laikina, kaip ir tie etapai, kuriuos mes pragyvename: vaikystė su prirauktais kaspinais, paauglystė ryšant kaklaraištį, tada jaunystė...
JIS: Kupina vėjavaikiško žavesio?
JI: Kaip tas vėjas ji greitai ir lekia... Deja....
JIS: Na jau... Esi vis dar labai žavi (pabučiuoja petį).
JI: Ir pilka, kaip tas miestas.
JIS: Žinai, gal šitos Kalėdos ką nors pakeis, m? Matai, sako, Kalėdos – stebuklų metas. Šiek tiek spalvų, šiek tiek tavo nemėgstamos pompastikos... Ką manai?
JI: Kalėdos kartu?
JIS: O kodėl ne? Pati sakei, draugė išvyksta, kaimynai  geria... Gal bijai manęs? O taip, aš vilkas, aš tave suėsiu po gabalėlį ir pradėsiu va nuo šito peties.
JI: Ne, ką tu, juokauji?.. 
JIS: O turėtum. (Vėl pabučiuoja petį, tik kitą) Kai ką, pažadu, tikrai prarasi...
JI: Ei, prašyčiau (juokiasi)!
JIS: Kalbu apie tavo vienatvę per šventes. Sutik. Kitaip nežinosi ką praradai (juokiasi).
JI: (Gurkštelta kavos) Nežinau.
JIS: Tada nesuprantu, ko tu nori.
JI: Nežinau.
JIS: Ir nesuprantu, ko vis čia ateini.
JI: Aš bijau čia neateiti. Bijau, kad šitie vakarai baigsis.
JIS: Atimsiu iš tavęs šitą baimę (juokiasi).
JI: Aš rimtai. Nesijuok.
JIS: Nori likti viena kaip ta moteris paveiksle? Tada čia nevaikščiok. Aš tau padėsiu pabėgti.
JI: Ateinu čia sušilti.
JIS: Sušilti galima prie radiatoriaus! Bijai prisirišti, o ateini čia kaskart ko?
JI:  (Atideda puodelį) Nebeateisiu.
JIS: Eik, jei nori. Ir negrįžk. Aš neturiu, ko tau duoti. 
Jis atidaro jai duris.
JI: Ačiū už kavą su cinamonu. Neišmokau tokios virti, visada įdedu per daug. Bet aš lauksiu... kito mūsų susitikimo. Tikiu, jis kvepės cinamonu.
JIS: Eik eik!
JI: Sudie.
JIS: Ir nestebėk manęs iš anapus gatvės, sakau, skylę pražiūrėsi! Prietranka.
Moteris išeina, vyras trenkia durimis, gesina cigaretę, išneša puodelį.
JIS: Na prietranka!

III scena

Pritamsintas kambarys, ant sienų nuotraukos iš antikvariato, restauruoti baldai, minimalizmas. Jis sėdi atsisukęs į priekį, bemarškinis, moteris nusisukusi, parimusį į jį nugara. Veido nesimato.
JIS: Patys prisikuriame sau moralės normų, tada sukame galvas, kaip jas sulaužyti, o sulaužę graužiamės, lyg būtume padarę ką negero. Nesąmonė. Jaučiuosi puikiai... Seniai taip puikiai  besijaučiau.
JI: Aš irgi...
JIS: Aš kvėpuoju tavim. Kaip paauglystėj, kai kaskart pamesdavau galvą dėl kiekvienos naujos meilės... Tada vadindavau jas meilėm. Keista, kiek kartų žmogus gali mylėti,  dabar juk mylėti banalų, meilių buvo pilna.
JI: O šitas  kambarys sirpsta tavim.. Net ant sienų tu.  Kas, kad banali.
JIS: Nesakiau tau, kad esu truputėlį menininkas?
JI: Sakei, kad menininkas – diagnozė.
JIS: Pasižymėjau teritoriją kaip gyvulys. Kur ėjau, ten padrėbiau.
JI: Čia taip pat kaip tavo antikvariate. Abu ištirpstame ant sienų kaip atskiros pilkos purvo dėmės, o tada, įsiskverbus šviesai, susiliejame į vieną didelę, kuri užgožia kambarį.
JIS: Ramiau. (Suima jos rankas už savęs). Nereikia bijoti, kad susivėlinęs klientas sumąstys užeiti vidun. Galiu laisvai tavęs įkvėpti iki pat alveolių galiukų.
JI: Nenoriu, kad kas pasikeistų.
JIS: Negaliu nieko žadėti, pati žinai. Nuo mūsų niekas nepriklauso. Bet ši diena mūsų. Aš nenoriu gyventi rytojumi.
JI: O tu? Norėtum ką nors keisti?
JIS: Ne, žmonos nėra, aš nieko nenoriu keisti.
JI: Tik todėl?
JIS: Neturiu laiko sau, viską atima antikvariatas, pati žinai, beveik visą laiką praleidžiu ten, čia tik ateinu permiegoti.
JI: O man? Man laiko turi?
JIS: Tau?..  Tu jo dalis. Nėra laiko be tavęs.
JI: Kaip dar vienas pamirštas restauruoti  paveikslas ant sienos? Vadinasi ne. Neturėjau sutikti... (keliasi).
JIS: Neišeik. Pabūk su manim. Šiandien aš niekur neisiu.
JI: Kam tau to reikia?
JIS:  Nei vienas gyvulys negali būti vienas be savo patelės. Jį išmeta iš kaimenės arba jam pavažiuoja stogas.
JI: Ar gerai skiri save nuo jo? Kad nebūtų nuobodu, gali jam duoti vardą. Vyrai tai daro. Pasikalbėk su juo.
JIS: Kol čia tu, aš turiu kuo užsiimti.
JI: O kai manęs nebus?  Didžiuosies leidęs jam pasiganyti? Stebėsi jį? Kokiu vardu vadinsi? Vyrišku ar moterišku? Gal manuoju? (Juokiasi pati iš savęs) Ne, kur tau, moteriškas vardas juk netinka. Kažkokia nesąmonė. Vyriškam pasididžiavimui moteriškas vardas... (Apsiverčia ant pilvo) Kaip jį vadini? Pasakyk man jį. Man smalsu. Ką jam sakei, kai manęs nebuvo? Jis buvo vienišas, o gal jam padėjai? Na? Tai kaip?
JIS: Ką?
JI: Ar tu manęs klausai?
JIS: Tu kalbi nesąmones.
JI: Tu norėtum, kad ir aš būčiau nesąmonė? Laikina nesąmonė ir dingčiau tau vos panorėjus? O tu liktum su savo draugu. Kažkada jis tave paves. Pačiu netinkamiausiu laiku. Baisiau nei moteris. Vis tik norėtum, kad dingčiau...
JIS: Taip, aš to norėčiau. Juk sakiau, meilių buvo daug, o iš visumos gavosi pišššas.
JI: Kodėl tada mane čia atsivedei? Kodėl neleidai išeit?
JIS: Aš turiu tau staigmeną. Nenoriu, kad mano pastangos būtų buvę veltui.
JI: Sugalvojai jam vardą? (Juokiasi). Vis tik jam jį sugalvojai Štai, geriausias žmogaus draugas. Po to tik moteris. 
JIS: Ne. Ne vardą. Palauk manęs čia. (Pakyla).
JI: Kur tu eini? Nepalik manęs. Bėgi?.. Maniau, bėgti turiu aš?
JIS: Palauk manęs čia.
JI: O kur dar man tavęs laukti?.. Gatvėje žvarbu kaip Aliaskoj. (Peržvelgia nuotraukas ant sienų) Išeini...  Pats jas atrinkai? Įdomios... Kodėl jose visose moterys?!
JIS: (Iš kito kambario) Tau nepatinka?! Čia geriausi žmogaus draugų draugai. Pati taip nusprendei, aš tam neprieštarausiu.
JI: Man tik smalsu.  Nepyk. Kartais kalbu nesąmones.
JIS: (Grįžta į kambarį su lėkštele ir buteliuku). Juk sakiau, kad aš šiek tiek menininkas. Jaunystėje net eiles rašiau (juokias). Gerai, kad niekas jų neskaitė. O moterys.... tai tik veidai iš seno albumo. Išblukę, nepažįstami, pamiršti. Niekam nereikalingi. Nebent, senai sienai papuošti. Galiausiai visų foto  kažkada tiks tik tam.
JI: Ką čia atsinešei?
JIS: Spėk.
JI: Nežinau. Pasakyk.
JIS: (Įsitaiso greta) Tavo bruožai... Tu graži. Norėčiau tave nufotografuoti. Velniop, sujaukčiau tą tvarką ant sienos, bet tavo nuotrauką pakabinčiau.
JI: Nuotraukose atrodau daug vyresnė. Nemėgstu fotografuotis. Ir tavo draugo drauge būti nenoriu. Aplamai nenoriu čia būti.
JIS: Tu kaip indėnė, gal tiki, kad atimsiu tavo sielą?
JI: Tu ją jau atėmei... Aš jos nebeturiu. Esu plika ir pažeidžiama kaip ežys, apsivertęs ant nugaros.
JIS: Tada man daugiau nereikia stengtis. Užsimerk.
JI: Kam?
JIS: Pamatysi. Užsimerk.
JI: Per daug nurodymų šiandien, tik dienai prasidėjus.
JIS: Na, jei nenori...
Moteris užmerkia akis, vyras užvarvina ant gabalinio cukraus kubelio lašą mėtų lašų, perbraukia jos lūpas, tada įdeda į burną.
JI: M... m, kas čia? (taikosi išsiimti, jis sulaiko jos ranką).
JIS: Pameni?
JI: Cukrus su mėtomis!?
JIS: Tau patinka? Matau, kad patinka. Nori dar?
JI: Jėzau, iš kur gavai?!
JIS: Nesvarbu, iš kur gavau, svarbu, kad patinka. Nori dar? (Vėl užlašina lašą)
JI: M... Palauk, leisk pabaigti. Stipru. Tikrai, per daug mėtų.
JIS: Matai, visai nesvarbu, kiek laiko praėjo, reikia tik gerai paieškoti, niekas nepasikeitė, tik gal nebematome taip gerai, kai akys mirga nuo visko. Kas besugalvos ieškoti gabalinio cukraus, kad galėtų ant jo užvarvinti mėtų lašų?..
JI: Tik menininkai.
JIS: (Paduoda jai dar gabalėlį) Tai leisi man tave nufotografuoti?
JI: Apsidrabsčiusią cukrumi? Dar ko?!
JIS: Būtent tokią.
JI: Specialiai mane papirkai! Žinojai, kad po šito  gal ir neatsisakysiu.
JIS: Žinojau. Juk aš gyvulys. Turiu gyvuliškus instinktus. Juslėm jaučiu ko tau reikia.
JI: Leisk man apsirengt.
JIS: Ne ne, palik taip. Nieko nedaryk.
JI: Aš nenoriu fotografuotis nuoga.
JIS: Tik truputį atsidengus. Tai nėra nepadoru. Priešingai. Palieki neįmintą savo paslaptį. (Vyras atsineša foto aparatą).
JI: (Šiek tiek prisidengia) Gerai? Daugiau nereikia.
JIS: Et, gadini viską... (Fotografuoja) Ką parodysi, ko nemačiau? Atidenk petį.
JI: Sunkiai paminiau jų skonį.
JIS: Duosi gabalėlį man? (Paima iš jos pirštų)
JI: Ei, specialiai padauginai! Vaikystėje visada užpildavau jų daugiau, nei reikia. Slapta nugvelbdavome cukraus ir mėtų, tada nerdavome lauk. Būdavo tikra puota. Skanaudavome visas kiemas, kaip kokią indėnišką taikos pypkę. Kiekvienas tvarkingai laukdavome savo eilės, o tada įsidėdavome į burną visą gabaliuką ir sučiulpdavome, stipru būdavo ar ne.
JIS: (Fotografuoja) Aš dienas leisdavau žvejodamas. Buvo kūdra, dabar ta vieta nusausinta ir užstatyta namais, o tada vaikai varliauninkai rytą išeidavom, vakare grįždavom. Pylos gaudavom, nors užsikauk, bet rytą vėl tas pats. Kažkada, pamenu, kieme buvo viena mergaitė be meškerės. Pakvietėm ją kartu, o prie karklo šakos ant šniūro pririšom sąvaržėlę.
JI:  Ir ką pagavot?
JIS: Tai, kad kiek pamenu, mes aplamai niekada nieko nepagaudavom. Esmė buvo draugai. Mokėmės įsitvirtinti, įgauti autoritetą, už kokį sumautą karosiuką tada būtume atidavę bet ką.
JI: Net cukrų su mėtomis? (Juokiasi)
JIS: Šito nedarėm. Valerijonų lašus katinui lašinom.
JI: Aš... Galvojau apie Kalėdas...
JIS: (Atideda foto aparatą. Pauzė.) Kalėdos bus vienišos?
JI:  Ne. Gal šios Kalėdos bus kitokios...
JIS: Vadinasi, apsigalvojai? Jau nebijai?
JI: Mano baimė auga kasdien. Ji plečiasi kaip bala tirpstant sniegui.
JIS: (Ironiškai) Mutantė!
JI: Nesijuok!
JIS: Kokia ta tavo baimė?
JI: Nežinau.
JIS Nežinai, ko bijai?
JI: Bijau, jog žinau, kad tai laikina.
JIS: Viskas gyvenime laikinas. Ši diena irgi laikina. Gyvenimas susideda iš laikinų smulkmenų.
JI: Kai nebespėji į savo traukinį, viską imi matyti kaip gatvėje pamirštas šalčio užgrūdintas keleivis. Vaizdai lekia pro akis, bet gyvenimas vyksta ten, viduje, kur tavęs niekas nepriėmė.  Ar kada taip jauteisi? Vienas likęs stotelėje?
JIS: Tebesijaučiu.
JI:  Tau išmestus likučius kaip elgeta imi rinkti ir saugoti, o tada tau pasiūlo dar vieną traukinį, į kurį nespėji vėl... Galop savo šiukšlių krūvos palikti nebenori, nes jei įšoktum vidun, kažin, ar tas gyvenimas tau patiktų labiau. Ar jis būtų tavo, ar tavęs vėl neišmestų artimiausioje stotelėje, o imtum rinkti viską iš pradžių?
JIS: Tokia ta tavo baimė? Bijai, jog tave pamesiu? Geriausias būdas neprarasti, tai nieko ir neturėti? O tai, kas vyksta?  Gruodžio sapnas?
JI: Sakiau, jog nenoriu čia būti.
JIS: Tu pati čia atėjai.
JI: Aš norėjau. Juk sakiau, kad aš lauksiu.... turbūt tol, kol ji ištirps mūsų cigarečių dūmuose.
JIS: Tavo baimė keista.
JI: Bet šiandien ji dar kvepia. Mėtom.
JIS: Ir tegu ji kvepia mėtom! (Vėl fotografuoja) Tegu jaučia kaimynai! (Fotografuoja) Tegu užsičiaudi tie, kam nuo jų alergija! (Fotografuoja) Man nusišikt! Aš turiu šią dieną, rytojus man nerūpi. Tegu jis būna pilkas kaip tu, man nesvarbu.
JI: (Juokiasi) Tyliau.
JIS: Bijai, kad kas nors išgirs? Tegu girdi! Lai žino, kad šiemet gruodis kvepia mėtomis!
JI: Tu beprotis!
JIS: Aš gyvulys! Pasakyk: „Mėtomis kvepia mano gruodis! “, nagi...
JI: Liaukis...
JIS: Nagi, tik pasakyk: „Mėtomis kvepia gruodis! “
JI: Na, kvepia...
JIS: Pasakyk: „Mėtomis kvepia gruodis! “
Kartu: „Mėtomis kvepia gruodis! “

IV scena

Tas pats kambarys. Prietema. Vyras minkštasuoly, šalia stiklas ir grafinas. Ant sienų apšviečiamos ik didelės retro nuotraukos.
JI: Ieškojau tavęs antikvariate.
JIS: Ir?
JI: Tu žinai. Jis buvo uždarytas.
JIS: Žinau, šiandien jis nedirbo. Ieškojau dovanų Kalėdoms. Laikas greitai bėga.
JI: Sakiau, jog ten ateisiu...
JIS: Sakei? Aš pamiršau. Visur kalėdinė karštinė, esu išsiblaškęs. Atleisk.
JI: Lauke šalta...
JIS: Žinau, sakiau, kad buvau. Ieškojau dovanų Kalėdoms.
JI: Ir tave jau įsuko kalėdinė karštinė?..
JIS: Taip reikėjo.
JI: Ir tu šiandien atšiaurus kaip tas šaltas oras lauke. Net čia dvelkia šaltumu. Kas atsitiko?
JIS: Nieko. Kaip toj elegijoj. Nieko tokio.
JI: Aš tavęs pasiilgau. Maniausi, rasianti tave antikvariate ir keistai supanikavau, kai durys buvo užvertos. Aplankė keistas jausmas, kaip pamačius juodą juodvarnį žvelgiantį į langus. Motina sakydavo, kad jie atneša blogą žinią. Aš nelaukiu blogos žinios. Labai nelaukiu.
JIS: Aš verta tikėti prietarais? Prietarai - pagonių išmonė. Karksi kaip juoda varna ir pati tuo netiki.
JI: Nežinau. Tik aš jais visada tikėjau. Ir tikiu. Motina taip išmokė. 
JIS: Ar kas man galėtų nutikti? Tik aš nelaukiau tavęs čia, nežinojau, kad ateisi. Tu visada pasirodai tada, kada aš mažiausiai tikiuosi ir tada, kai tau labiausiai manęs reikia. O šįkart tiesiog pamiršau...
JI: Ar aš per daug prašau?
JIS: Galbūt. Aš nežinau, ką dar galiu tau duoti.
JI: Ką galėjai, aš jau pasiėmiau. Man reikia tavęs, kad pastoviai palaikyčiau savo gyvastį. Šalia tavęs jaučiu, kad gyvenu. Šalia šaltas miestas man atrodo šiltesnis. Cinamonas, kava, gruodis kvepia mėtomis... Tas slogus antikvariato kvapas, vakaras, paskendęs cigaretės dūmuose... Viskas atrodo taip laikina, tik laikina trapi akimirka  paveiksle, jei šalia nejaučiu tavęs. Su tavim man atrodo, kad  paveikslas atgyja. Ima pulsuoti. Kartu gyvenu ir aš. Laikiną retro spalvų pritvinkusį gyvenimą!
JIS: O ką darysi, kai šalia manęs nebeliks?
JI: Nebeliks?..
JIS: Taip. Sakai, jog viskas laikina. Pati taip sakai, jauti? Tai kas bus? Kai tau liksiu tik mėtomis pakvipęs gruodis, tik kava su cinamonu?
JI: Ar taip galėtų būti?
JIS: Tu manimi tiki?
JI: Jau tikiu...
JIS: Tada žinai, kad taip nutikti gali. Ir greitai. Mintys linkę įgauti pavidalą. Tuo tu irgi tiki.
JI: Aš nenoriu, kad taip nutiktų. Mano baimė auga kaip vėžys kūne. tik jaučiu... Jaučiu, kad taip bus, bet noriu tikėti, kad ta diena ateis dar negreitai, o kol kas aš mokausi meluoti pati sau. Meluoti, kad ir šis laikinumas laikinas, kad jis praeis, o tu versi pulsuoti gyvenimą. Taip galėtų būti...
JIS: Tu manęs šito prašai?
JI: Aš nebenoriu būti viena per Kalėdas...
JIS: Juk tau nepatinka šurmulys, netikros šypsenos, į blizgučius įvyniotos banalios dovanėlės. Ir mūsų draugystė panaši į cukrum apibarstytą jauką.
JI: Gal todėl, kad niekada to neturėjau... 
JIS: Ir jau nebeisi sveikinti savo draugės?
JI: Draugės? Jos nėra... Išgalvojau ją, kad galėčiau užeiti į vidų ir rasti, ką tau pasakyti. Ilgai stebėdavau tave iš kitos gatvės pusės esančios kavinės. Stovėdavau toje pačioje vietoje prie lango ir laukdavau, kada tu pasirodysi. Žinau... Tai skamba kaip kvailas maldavimas... terūpintis man vienai, žinau, bet čia aš kitokia. Šiandien aš kitokia! Aš nebenoriu grįžti atgal į tuščią kambarį, nebenoriu tau būti pilkas paveikslas ant sienos! Nenoriu  klausytis tų tylių žeminančių motinos žodžių...
JIS: Apie ją tu niekada nekalbėjai.
JI: Ji mirus, bet tebegirdžiu, kaip ji kartoja savo priekaištus. Visada buvau jai akmuo po kaklu. 
„Pažiūrėk, kokia tavo suknelė! Nuleisk akis! Niekur neisi! Padorios moterys vakarus leidžia namuose! “ Kala, ir kala, ir kala! Nebegaliu jos klausytis!
JIS: Nusiramink!
JI: Visą gyvenimą klausiau motinos. Jaučiau, kad buvau jai kažkoks kartėlis. Gal be manęs ji būtų gyvenusi kitaip. Visą gyvenimą pašventė man, o savo ruožtu siurbė iš manęs visą gyvastį. Net oro gurkšnis buvo persunktas jos. Slaugiau neatsitraukdama, kai ji sirgo, kai gulėjo ant patalo. Mano Kalėdos buvo prie klaikiais žaisliukos puoštos eglutės, o kambarys kvepėjo ne skujomis, o vaistais. Ji visada palikdavo po ja naują porą megztų vilnonių kojinių, kurių taip niekada ir neužsimaudavau, nes vilna klaikiai grauždavo kojas! (Užsirūko, rankos dreba). Galvoju, kad tai darydavo tyčia. Keista, kaip kartais tėvai nepakenčia savo vaikų...  Tokios būdavo mano Kalėdos... Negalėdavau jos palikti. Mano vakarai būdavo prasisunkę vaistų kvapo, jausdavau kaip net visa mano oda pulsuoja jais. Norėdavau ją nusiplėšti! Sėdėdavome dvi perbalę ir gerdavome arbatą su uogiene. Ji kalbėdavo, kad visas šventes reikia švęsti šeimoje, su artimaisiais. Giminių ji neturėjo, artimieji būdavome aš ir ji. Ji visais nagais kabinosi į gyvenimą ir laikė mane nepaleisdama taip, lyg būčiau menkai prijaukintas jos žvėrelis, ketinantis pabėgti į laisvę. Būčiau bėgus... Bet, matyt, ji taip giliai įrėžė į sąžinę savo žodžius, jog negalėjau pajudėti, kojos įaugo toje skylėje kaip kokiam degute. Kaip klipata likdavau namie, kai visi rinkdavosi švęsti, sveikinti, džiaugtis... Po to atėjo metas, kai visa to man nebereikėjo, užsidariau savo mažam vaistais iš buteliukų prasmilkusiam pasauly toli nuo blizgučių, šurmulio, karštinės. Ir net mirus motinai Kalėdas įsivaizdavau prie pamerktos eglės šakos su puodeliu arbatos iš kvepiančios braškių uogienės.  Kai kurie dalykai liko mieli... Net nepaisant to, kad man sunku miegoti, rodos, dar girdžiu jos šaukšto beldimą į tuščią stiklinę. Taip mane šaukdavo naktį... Mano pasaulis buvo ji, tas klaikiai čaižus skambesys, vilnonės kojinės ir kvapas... Nedaug kas pasikeitė! Aš nebenoriu daugiau tos pilkumos, nebenoriu slėptis už nugaros!
JIS: O tėvas?
JI: (Vėl užsirūko, ilgai išpučia dūmą) Anot motinos, visi vyriškiai buvo vienodi, visi siekė vieno ir to paties ir nuo visų reikėjo saugotis ir saugoti mane. Iš dalies ji buvo teisi. Nemanai? Tu irgi nuo jų niekuo nesiskiri. Esi vienas iš daugelio milijonų.
JIS: Kalbi apie savo tėvą, kurio nepažinojai?
JI: Ne. Kalbu apie tave. Nemanai?
JIS: Ko tu sieki?
JI: Tu gerai žinai, ko...
JIS: Bet tu juk netiki manim. Kaip galiu tau ką duoti?
JI: Tikėjimas sakai? Tikėjau, kai buvau vaikas. Tikėjau, kad sniegas baltas, o sužinojau, kad jis skaidrus, tik jį nudažo saulė. Tikėjau, kad vaivorykštę galima prieiti, o išaiškėjo, kad ji iliuzija. Šiandien aš nebetikiu niekuo... Net tavimi!
JIS: Ar negalime būti kartu ir be tikėjimo vienas kitu? 
JI: Aš dar čia...
JIS: Tada ko vis sugrįžti?
JI: Tu neišpildei pažado... Tebesu pilka dėmė ant sienos.
JIS: Tu nori per daug. Aš iškart tau nieko nežadėjau  ir tau pakako!
JI: (Apsiveja kaklą) pakeiskim viską. Pažiūrėk, viskas jau keičiasi, reikia labai nedaug. Tik trupučio. Po žingsnį...
JIS: Aš pavargau su tavim... (Išsimuisto) Ta vaistų smarvė matyt neišblės niekada...
JI: O gruodis?! Mūsų mėtomis kvepiantis gruodis?! Cukrus ant lūpų? Pameni?!
JIS: Tu nepasikeisi. Cukrus pasaldina akimirkas. Daugiau nieko...
JI: Mūsų akimirka gruodis! Gruodis... Visas gruodis! Su šviesomis, fejerverkais, bengališkom ugnelėm! Miesto aikšte! Su šurmuliu, kurį man žadėjai!
JIS: Aš neturiu to tau.
JI: Aš tai mums gausiu. Važiuokim! Nagi, aš tau įrodysiu!
JIS: Nešauk.
JI: Važiuojam su manim. Dar bent kartą! (Įsikimba į atlapus) Aš prašau! Bent kartą! Aš ištrinsiu tą pilką dėmę tau iš galvos, gal jos dings ir nuo šitų sienų! Aš nenoriu ten būti viena, nenoriu dingti minioj! Tu matysi mane! Matysi kaip niekada ryškią, netiki?! Važiuojam su manimi, aš tau pažadu! Parodysiu! Pažadu!
JIS: Tik kartą.
JI: Tik kartą. Taip, kartą. Pamatysi, kaip viskas gali pasikeiti! Kaip viskas gali būti kitaip. Virsti kitaip.  Aš nebūsiu tau pilka dėmė už nugaros! Jokios pilkumos, mielas! Jokių retro vizijų iš praeities, tik mudu!
JIS: Aš apsivilksiu (išeina iš kambario).
JI: Tik kartą. Taip, kartą. Pamatysi, kaip viskas gali pasikeiti! Aš noriu, aš galiu būti kitokia! Kokią nori matyti, kokią nori užuosti, mielas! Ne vaistus, ne pelėsį, mielas (nuplėšia nuo sienų savo nuotraukas, tada išplėšia iš rėmelių, drasko)! Mūsų gruodis kvepia mėtomis! Cukrine vata, mielas! Nebenoriu visko šitaip palikti! Nenoriu tavęs paleisti! Ir netikiu tavim! Netikiu, kad tau manęs nereikia! Gal, gal tokios, kuri stovi kitoje gatvės pusėje ir ketina įžiūrėti skylę nugaroj, tokios gal ne! Gal ne tokios, kuri ateina sušilti į tavo parduotuvę kai nėra lankytojų?! Tokios ne! Ir ne tokios, kuri tau primena moterį iš seno retro paveikslo! Bet aš galiu būti kitokia! Aš noriu! Aš galiu priimti tavo pasaulį ir apsigyventi jame! Galiu pamilti Kalėdas! Su blizgesiu! Su dovanom! Velniop netikras drauges! Jos niekada nebuvo. Mielas, girdi, išgalvojau ją, kad turėčiau priežastį pas tave užeiti! (Sumeta skutus į krūvą, apipila skysčiu iš grafino, tada padega, dar įpučia). Aš noriu šviesos! Šilumos noriu! Nebenoriu tau būti pilka moteris! Viena iš tų, kurios ant sienų!
JIS: Kas per?!. (Pasirodo tarpdury) Ką tu darai?! (Atplėšia nuo ugnies, moteris priešinasi, užstoja jį, kad jos neužgesintų) Iš proto kraustais?! Leisk!
JI: Ne! (Juokiasi) Aš kaip niekada žinau, ko noriu! Tegu dega! Tegu ugnis jomis paspringsta! Aš niekada nebebusiu kaip ta moteris nuotraukoj! Daugiau niekad! Niekad!  Nenoriu, kad į mane tokią žiūrėtum! Žiūrėk! Žiūrėk, ar nematai, aš nusipirkau naują šalį! Raudoną! Juk tau patinka raudona?! Ir laukai... pameni, sakei susitvarkyti plaukus? Štai jie (Išsileidžia). Žiūrėk, mielas! Padariau tai tau! Šitam kartui! Juk einam?
JIS: Leisk mane! (Trypia ugnį, moteris stengiasi jį atplėšti iš už nugaros) Sugalvok tu man! Viešpatie!
JI: Lai dega! Pasižiūrėk kaip tai nyksta, mielas! Lai sudega viskas! Aš tie laukiau! Gana! Tegu pleška velniop! Aš to noriu!
JIS: Tu beprotė! (Užgesina ugnį tik užmetęs ant jos paltą). Ar žinai, ką darai?!
JI: Kaip niekada, mielas... (Juokiasi) Kaip niekada...

V scena

Senamiesčio panorama. Naktis. Nuo jos matosi, kaip miestas skęsta šventinėse šviesose. Sninga. Ji užsitempia jį į patį viršų.
JI: Pasižiūrėk, viskas čia šiąnakt mūsų! (Juokiasi) oazė šaltų šviesų, o aš nebijau, kad sušalsiu, kai šalia tu! Mes kaip du vaikai šiąnakt. Pasiklydę tarp to spindesio ir tokie patys ryškūs, nemanai? Aš ir tu! (vėl juokiasi) Jaučiuos kaip paauglė ištrūkusi iš namų. Taip galėjo būti jau seniai. (Giliai įkvepia) Rodos, net kvėpuoti galiu lengviau. Ir čia oras kitoks.
JIS: Atrodo daug kas pasikeitė (laikosi atstumo) Keista... Tau nereikėjo stengtis. 
JI: Ne, juk dabar gali mane atskirti net naktį. Nežinau, kiek tai truks, bet norėčiau, kad nesibaigtų niekad. Dabar galiu kvėpuoti tavimi ir man nereikia slėptis už nugaros, kad tai parodyčiau.
JIS: Ir vis tik tau nereikėjo stengtis. Pati atėjai į mano pilką antikvariatą atnešdama į jį gyvybės. Čia aš buvau pilkas. Dabar aš esu tu...
JI:  Ir mumyse yra gyvybės....
JIS: Bet stengtis...
JI: (Pridengia jam burną) Pažiūrėk... sniegas prieš žibintus atrodo šoka vėjyje. Niekada nestebėjau iš čia miesto, parimus į kažkieno nugarą.
JIS: Vėjo akys pavargę, vargu ar jis gali pamatyti tą jų šokį. Matyt, jis ilgai ieškojo tarp jų tos vienintelės ir labai išseko.
JI: Aš pamatysiu už mus abu. Ir papasakosiu tau. Kada tik tau to reikės. Ar kasnakt prieš miegą. Nes pasiimsiu tai su savimi. Turbūt todėl man šiandien taip gera ir tuščia. Kaip tyloj prieš audrą. Ir manyje telpa tiek daug. Visi tie žibintai kuriems lenkiasi snaigės, sniegu užklotos gatvės, muzika ir tamsaus skersgatvio. Miesto upė su joje žaidžiančiais atspindžiais. Iki tol pati jutaus tik atspindys. Aš pasiimsiu ir šitą upę.  Ir ji bus mūsų. Ir apsnigti suoleliai alėjoje.
JIS: Juk šiąnakt viskas mūsų, mano naktine plaštake.
JI: Nieko nesakyk. (Vėl pridengia lūpas) Nereikia... (Pauzė) Drugeliai tokie laikini...
JIS: Mūsų laikas laikinas.
JI: Ir jame nebėra moterų ir retro paveikslų. Nebėra ledų vežimaičių ir cukraus vatos, bet aš turiu visą šitą miestą ir priklauso mums. Sniegas, dengiantis jo gatves, ir tas, kuris dar šoka vėjui, jo šventinės šviesos, eglė miesto centre, šviesos šokančios tau ant veido. Jis mano, nes ir tu priklausai šitam miestui. Atrodo ... žibintai lenkiasi. Turbūt visą naktį snigs. Kiek daug snaigių su savo svajonėmis... ko gero jos pasijustų vienišos, jei vėjas jas paliktų...
JIS: (Apkabina iš nugaros) O gal tai vėjas bijo jas įskaudinti? Juk jis toks nepastovus.
JI: Jos džiaugiasi vien todėl, kad nėra pamirštos. Ar tikiu, kad mūsų laikas jau atėjo.
JIS: Galbūt...
JI: Nori, aš šoksiu mūsų miestui, nes mano akys yra pilnos tavęs, o laukimas prisipildęs sniego?! Aš surakinsiu tavo lūpas tyla, lai vėjas nusineš žodžius ir sudaužys juos į ledo sieną. Padarysiu laiką mumis, tegu ir jam nebūna liūdna!
JIS: Atleisk. Kalėdas švęsiu su žmona... Ryt pasiimsiu ją iš oro uosto, šiandien ieškojau  dovanų.
JI: (pauzė) Ne!

VI scena


Slogus tamsus kambarys, jame spinta, apskritas stalas, dengtas nerta staltiese. Ji traukia iš spintos senas sukneles, kai kurias matuojasi, tada sumeta ant stalo. Ant sienos moters portretas, labai panašus į ją. Tarpduryje stoja jis.
JI: Vis tik atėjai. Negali manęs pamiršti?
JIS: Atėjau, kad paliktum mane ramybėje.
JI: (Apsivilkus sena suknele, užsideda plačiabrylę skrybėlę) Gal manę pamiršti? Tokią? (Juokiasi) Aš tau neleisiu.
JIS: Ką čia darai?
JI: Jos buvo mano motinos. Dailios, ar ne? (Staiposi) Juk man tinka?
JIS: (Nužvelgia paveikslą ant sienos) Tu labai panaši į ją.
JI: Aš esu ji. Vienaip ar kitaip esu ji.  Net mūsų linijos delnuose buvo panašios.
JIS: Jei užsivilksi šitą idiotišką suknelę, dar panašesnė į ją netapsi. Gana tau save lyginti ir man priekaištauti. Čia ji visų nekentė ir, atrodo, tu tai iš jos paveldėjai. Abi vienodai pamišot.
JI: Man nereikia stengtis (nutrenkia skrybėlę) Aš ir esu ji. Ji buvo pasmerkta vienatvei, aš irgi.
JIS: Aš nieko tau nežadėjau. Sakiau, kad nėra žmonos, bet nesakiau, kad nesu vedęs. Tu supratai taip, kaip pati to norėjai, o toliau nebeklausai.
JI: Tu nepaliksi manęs. Nenoriu, būti kaip ji. Ji savo dienas baigė viena, prikaustyta prie lovos. Pati pasirinko tokį kelią. Pati nusprendė,  po to vilko tai kaip kryžių ant nugaros.
JIS: Ji buvo labai daili moteris.
JI: Ir gyveno, kaip vienišas šuo, atsidavęs vienam šeimininkui. Geri šunys nesirodo šeimininkui, kai dvesia, arba dvesia prie jo kapo.
JIS: Keista...
JI: jei ne aš, ją ko gero būtų radę tada, kai kas nors iš kaimynų būtų užuodęs lavono smarvę. Kas buvo kaltas? .. Turiu jos lūpas. Jos akis... Plaukus...
JIS: Taip, juose galima būtų paskęsti. Jie kaip rugių laukas...
JI: Kodėl sakai, kad aš graži, jei išeini? Dėl kitos moters?
JIS: Mūsų žiema baigsis. Liks tik neoninės šviesos. Viskas baigiasi.
JI: Ji to irgi negalėjo leisti...
JIS: Ji nieko nepakeitė.
JIS: Nenoriu, kad man liktų tik gatvių neonas! Negali šitaip ateiti ir išeiti, kada nori! Aš sutraukysiu šituos marionetės siūlus!
JIS: Kiek porų dabar gyvena taip?.. Išsiskiria ir vėl sugrįžta, kai laikas baigiasi. Vienas lieka čia, kitas dirba užsieny. Bet tai laikina. Taip, laikina, kaip tie drugeliai, skrendantys į šviesą.
JI:  O mūsų žiema kartu, mūsų mėtinės Kalėdos? Tu pamiršai?
JIS: Mūsų žiema ankščiau ar vėliau ištirps (išsilaisvina).
JI: Manei, padulkinsi, patampysi ir viskas baigsis?! Pažiūrėk! Tau reikėjo rugių žiemą! Jie yra! Reikėjo aguonų vaiskumo lūpų! Ko joms trūksta?! Tavęs?!
JIS: Tu tokia pat pilka, kaip tavo motinos paveikslas ant sienos. Patarimas: išmesk šitas idiotiškas sukneles (išeina).
JI: idiotiškas sukneles?! Ji jas nešiojo! Jos plaukai buvo plaukų spalvos, juose žiemą vasarą žaisdavo vėjas! Lūpos žydėjo kaip aguonos rugienose! Neliesk mano motinos! Kaip ir jis! Kuris paliko besilaukiančią! (suplėšo sukneles) Aš neleisiu! Neleisiu, mama, taip, kaip tu neleidai! Tiesa, mudvi panašios!

VII scena

Vėlus vakaras. Tuščia laivų prieplauka, Upės pakraščiai užšalę, lengvai sninga. Jis laukia rūkydamas. Pasirodo ji, plaukai palaidi, paltas prasagstytas, šalikas netvarkingai permestas per pečius.
JIS: (nerimastingai numeta cigaretę) Tu vėluoji!
JI: Norėjau, kad manęs dar kartą lauktum. Stebėjau tave iš prieplaukos kavinės kaip kažkada, grojo lengva muzika. Pameni? Tada irgi stovėdavau prie lango priešais tavo antikvariatą ir stebėdavau tave kaip kokia niolikinė kvaiša. Laikas sustodavo ir aš pusmetį gyvendavau tavimi. Norėjau, kad šiandien tu bent kažkiek nerimautum.
JIS: Kodėl mums skambini?! Man nebeįdomūs tavo žaidimai. At tave pamiršau. Noriu, kad paliktum mus ramybėje.
JI: negalėjai to pasakyt telefonu, nes šalia buvo ji? O gal norėjai dar kartą susitikti, todėl mane pakvietei?
JIS: Tam, kad mūsų susitikimas būtų paskutinis.
JI: Jis ir bus paskutinis. Mes daugiau nesimatysim. Aš tau pažadu.
JIS: Ko tu nori? Pinigų? Kelionės?
JI: Nenori, kad ji sužinotų? Laikotės tradicijų – iš pažiūros darnios tradiciškos šeimos.  Net vemti verčia. Tokia šiandiena.
JIS: Tu gerai žinai, ko aš noriu!
JI: Nesužinos. Jei nėra reikalo galvoti apie mudu. Juk tai tebuvo trumpas mūsų mėtinis žaidimas. Juk jai nepatiktų klausytis apie mūsų žaidimus prie cinamoninės kavos puodelio, klausytis, kaip tu laižai mėtų lašus nuo mano kūno.
JIS: (Vėl užsirūko) Aš nupirksiu tau kelionę. Išvažiuok. Čia bus mano dovana tau.
JI: O kam? Mano miestas čia. Čia mano užsnigtos gatvės, mano žibintai, po jais šokančios neoninės snaigės.  Viskas kaip magnetas. Jei įtrauks, atgal neištrauksi. Kaip šita apledėjusi upė. Ledas atrodo tvirtas, o iš tiesų kaip angis tyko iš pasalų. Jei kas įkristų, priimtų po savimi...
JIS: Juk nemąstai?..
JI: Matyt liksiu viena ir pilka, kaip tu sakei: „kaip mano motina paveiksle“. Prisidengsiu vakarine tamsa ir gyvensiu kartu su savo fantomais priplėkusiam bute.
JIS: Nesąmonė. Ir ačiū. (Žengia šalin).
JI: Niekada tau nepasakojau.
Vyras stabteli.
JI: Mano tėvas niekada taip mūsų ir nepaliko. Jį pasiglemžė tokia pat ledinė upė, kai aš dar buvau motinos įsčiose. Kūnas paniro po ledu ir nebeiškilo. Upė, matyt, nusprendė jo neatiduoti. Jį pagavo srovė ir... vargšė ledinė mirtis... mąstau, apie ką tada jis galėjo galvoti?.. Sako, prieš mirštant, pro akis prabėga visas  gyvenimas. Įdomu, ar jis suprato, kodėl jis miršta?.. Jį rado tik pavasarį už keliasdešimties kilometrų įstrigusį tarp šakų. Atpažinti buvo neįmanoma, bet mano motina visada žinojo, kad tai jis. Pas kitą moterį jis taip ir neišėjo, realiai, liko mano motinai, o ji gyveno mintimi, jog nėra viena ir palikta. Moterys nemoka būti paliktos...
JIS: Tai nieko nekeičia.
JI: Nepasiūlysi man cigaretės?
Vyras pasiūlo cigaretę, tada pridega.
JI: (Užsirūko) Ta diena turbūt buvo panaši į šią, nemanai?
Jis neatsako.
JI: Keista, kaip viskas skirtinga, o gyvenimas juda spirale. Net po tiek metų negalima laisvai įkvėpti... mano tėvas buvo krautuvininko sūnus, krautuvininkai  gerai gyveno. Jam netiko paprasta mergiotė, tokia, kaip mano motina. (Ilgai išpučia dūmą). Buvo per prasta, per pilka... (Nukrato cigaretę) Tėvai moterį jam parinko patys, tokią, kokia, jų manymu, turėjo tikti. Be jokios teisės spręsti.  Mano motina tada jau laukėsi ir jie tai puikiai žinojo... (Vėl ilgai pučia dūmą). O tada jį rado upėje, jis taip ir nesusituokė.  Motina man pasakodavo, kad vis sapnuodavo jį iškylantį iš upės dugno ir pamėlusiais pirštais kimbantį į ledo paviršių. Tada jis vėl kaip akmuo panirdavo po skaidriu ledu, šmėsteldavo jo veidas, it kokia šmėkla, kažką sakydavo, jį pagaudavo srovė ir vilkdavo tolyn, kol visiškai ištrindavo po savim. Kol ji galėjo, visada ateidavo čia prie upės tikėdama, kad  čia yra jis. Kiekvienas akmuo upėje jai buvo sakralus. Tu irgi... Poros skiriasi dėl gyvenimo atskirai, vienų čia, kitų užsienį. Tu pasidarei jį gerą čia, o mane pamiršai. O juk sakiau, kad viskas laikina, kaip tie naktiniai drugeliai. Viena šviesi gyvenimo akimirka skrendant į viliojančią  šviesą, o toliau mirtis. Akmeniu į dugną.
JIS: Tu nebuvai man tik laikinas žiemos snaigių šokis.
JI: Nekalbėk. Įrodyk tai.
JIS: Ši žiema visada bus mūsų, mano naktine plaštake (palinksta jos lūpų).
JI: (Užlaiko lūpas, stiprus stumtelėjimas į vandenį) Tu melagis, bet  niekada tavęs nepaliksiu. Čia akmenim nebūna liūdna...
Moteris numeta nuorūką į vandenį, kurį laiką stovi žvelgdama į upę. Snaigės baltai nukloja pečius, šviesos lėtai užgęsta.

VIII scena

Prietema. Prožektoriaus spindulys išryškina tik kai kuriuos senamiesčio antikvariato akcentus: moters paveikslą ant sienos, stalelį su dviem puodeliais, rūkstančią cigaretę, netvarkingai pastumtą kėdę. Girdisi tik balsai ir šurmulys iš gatvės.
JI: Atsiprašau, maniau jau niekas neateis. Paprastai čia nerūkau. Lauke oras toks, kad gatvės beveik tuščios. Pauzę reikia kažkaip užpildyti.
JIS: Taip, tokiu oru žmonės paprastai sėdi namuose priešais televizorių, geria arbatą ir užmiršta, kad kažkas trankosi gatvėmis, kurios panašios į stiklą.
JI: Ir jų egzistencija monotoniškai neįdomi. 
JIS: Atsimenu kitokias žiemas. Kaip šitam paveiksle. Į mokyklą brisdavom per sniegą, po pamokų traukdavom roges, leisdavomės nuo kalnų. Būdavom kiaurai šlapi, bet, atrodo, nesirgdavom. O dabar visi bijo gripo.
JI: Nemanau, laikai kiti. Žiemos  kitokios.
JIS: Taip, gatvė pavirtusi į tamsų paveikslą. Jei ne šviesos, ji būtų visai apmirusi.
JI: Šviesos vilioja  tik naktinius drugelius.
JIS: Taip. Trumpa ir mirtinga laimė. Turbūt net nespėja susivokti, kas nutiko. Nežinau, kieno tai žodžiai, gal kokios  sušalusios moters...
JI: Retro miestas čia, šitoje erdvėje. Joje telpa daugelio istorijos.
JIS: Tiesa. Ačiū už kavą...