tas vaikiškas naivumas netikėtai prasivėręs
pilna krūtinė pogulio ligi aušrų pagairės
lekuoja jis tarsi stambaus laimikio įsitvėręs
o šitaip baidėsi nuo meilių, stabmeldiškai laikės
regiu ir nepažįstu, lygtai žmogui šimtas metų
virtinės moterų išdžiaustytos ir išpešiotos
pusiaukelėje suvirpėjęs, droviai pasimetęs
prisilietimas, turbūt pirmas taip ilgai nešiotas
Sitas darbas, neabejotinai, su dedikaciniu prieskoniu ir tai jam prideda tik dar daugiau intymumo. Kiekvienas skaitytojas jame gali surasti savaji zmogu:)
Suvokiama viskas , bet nelabai tas eilėraštis ...:) pirma eilutė - paprastai aiškiai , na - įvadas , toliau - pogulis, lekuoja ( ironija - tinginys/gyvulys :)) , stabmeldiškai - neįtikina, kartais stabmeldžiai oi kaip link meilių :) lygtai - nerekomenduojamas vartoti žodis , turi tikrą lietuvišką analogą "tarsi", tas šimtas metų ... hmm , šešta eilutė - gruboka ironija , ir paskutinės dvi - paprastos , lengvai jausmingos, joms pretenzijų nėra - toks būtų drovus požiūris į kūrinuką :), idėja ir prasmė yra, tad - 3