vakare upės liaujasi ir suteka rytai į vakarus - sninga - vos pamatai, kaip bijo paukščiai. pėdomis ir plunksnomis paliečia violetinę paklodę, ima dingti, nykti
milijonai prisukamų žmonių palieka narvelius, pamiršta ką žinojo, nešasi ką saugojo - subyra sienos - ir ant tvoros sėdinčiajam sušlampa kojų pirštai švelniai
ateina velnias atsiimti to, kas niekada nebuvo mūsų. mes galėjome. mes nebegalime
Taip,tas švelnumas yra tai,ką gera atrasti čia. Ir kokie žmogiški tie paukščiai,man net nereikėjo antro posmo,kad patikėčiau jų žmogiškumu... Viskas gražu.
Man velniškai smalsu, kas sėdi "ant tvoros" su kojom? Turėtų būti žiauriai nepatogu ;).Praktiškas patarimas: nesisavinkit ne savo daiktų - neateis velnias atsiimti :). Jei nesnigtų pirmam posme - violetinę paklodę, kurią liečia išsigandę paukščiai,laikyčiau vykusia metafora. O šiaip - sėkmės! Yra gražių ir tikrai vykusių momentų!
Labai gražiai sudėliotos pauzės, tai pristabdo tėkmę (ginkdie ne sustabdo), o kūrinys kitu atvejų būtų labai sraunus. Man patinka, kaip pereinama nuo didelių dalykų iki "kojos pirštų", lyg intymesnis kontaktas tuo metu įvyksta. Nelabai aš pratusi apie techninius dalykus kalbėti, bet šįkart tai labai ir net itin labai puikiai pavyksta. Be kita ko, man visuomet nuostabu, kaip sugebama taip jausti žodžio derėjimą, kad būtent tas, o ne kitas sinonimas tinka būti, dėl visai visai menkučio prasminio akcento.
Atleiskite, jei tai pasirodys šališka, nes taip ir yra. Kitaip negali būti.