Pelenų dienos

po akmeninį sluoksnį kas diena apeina siela
nebepasikeliu, dar būna, kad žadu sau - kelsiuos
tačiau paskui jau nemeluoju sau.
žinai, jokia šviesa to neištvertų,
ir supranti, ribas ir savo kainą turi netgi dievas.
prisiekt galėčiau, kad už pilko lango
ne sniegu sninga - pelenais ir auga
pilkumas veidrodžiuos kas rytą kai šukuojuos plaukus
imu bijot ir vis dažniau vaidenas kad juose,
trijuose veidrodžiuose mergina prie kaklo prisiglaudus peilį
o peleninės ostijos neišpažinus nuodėmių tyliai nusileidžia
man į akis, į plaukus ir aš pati pilkėju
jaučiu, tarsi kažkas per kūną man kėsintųsi į sielą
ir gal toliau nei siela liesdami žvilgsniu,
akimirksniu beiškapojančiu tuščiavidurius kaulus
pilkumą ežeruos ir pilką dangų mano galvoje--
septynios ryto, vėl lieku gulėt ir spengia
sudėtais plieno ginklais virstanti šviesa.