Marihuanija

Seniai seniai, už devynių jūrų, devynių marių, penkiolikos ežerų ir dvylikos kalnų gyvavo karalystė. Kadangi ji buvo taip toli, niekas pavadinimo nežinojo... Gyveno ten princesės žvairakės ir slibinai pusgalviai, nusipenėjusios fėjos ir nykštukai bezdukai. Gyveno ir šiaip smagūs vietiniai gyventojai. Daugelis jų buvo iškrypėliai, tačiau linksmi, todėl niekas nekreipė į juos dėmesio.
Gyveno jie susispietę aplink pilį, kurios sienas puošė vėliavos ir skeletai, nors kai kur brovėsi ir šiuolaikiniai papuošimai, tokie kaip pūvantys lavonai. Aplink pilį, prasmirdusio vandens griovyje, plaukiojo piranijos. Kartais čia maudydavosi ir vietiniai žmonės, ypač kai karalius paskelbdavo akciją: „Gyventojų prieaugio kontrolė“. Giliu (15 metrų) karaliaus įsitikinimu, gyventojų skaičius negalėjo viršyti 100000 žmonių. Jei jų atsirasdavo daugiau, valdovas nebesužiūrėdavo kas kasa auksą, kas kerta medį, kas dirba fermose. Kai prieš kelis metus karalius prisigamino per daug darbininkų ir šiems pritrūko namų, teko pristatyti begalę lūšnelių aplink pilį.
Nors karalystėje viskas buvo nuostabiai suderinta, tačiau valdovas negalėjo nusiraminti. Štai jau pirmą naktį iš eilės jis sapnavo keistą sapną. Tas košmaras ir nedavė ramybės karaliui. Todėl karalius prastai miegojo. O kai jis prastai miegojo jam sapnavosi košmarai. O sapnavo jis...
Karalystėje staiga viskas užtemo. „Vėl tie subingalviai orkų magai daro eksperimentus su saulės užtemimais!“ – pagalvojo karalius. Tačiau danguje kažkas sužibo ir valdovas užvertęs galvą, išpūtęs pilvą, išsižiojęs ir garsiai pirsčiodamas pažvelgė aukštyn. Staiga tvykstelėjo akinantis spindulys ir lūšnų kvartalas pietvakarinės dalies šiaurės rytų pusėje užsiliepsnojo. „Hm... Panašu į joninę patranką...“ – pamanė karalius ir jau nusprendė keliauti į lovą, tačiau... Pamatė per laukus ateinančią armiją. Ją sudarė ketvirto lygio paladinai, lakstėsi keli burtininkai, turintys storas burtų knygas, troliai mosikuodami upgreidintom lazdom su metaliniais spygliais ir visokia panaši bjaurastis.
„Kažkas nešvariai žaidžia!“ – susiparino karalius. Jis skubiai pranešė barakams, kad greitai gamintų paladinus, nors ir suprato, jog nelaimės. Neliko nieko kito kaip siųsti darbininkų ir paprastų kareivių armiją į mūšį. Nusprendęs mirtį pasitikti garbingai, karalius užsilipo į aukščiausią pilies bokštą ir pradėjo gerti. Iš čia jis matė, kaip ten priešo armija žudė jo kareivius ir darbininkus. Neišpasakytai žiaurūs priešai, vargšams karaliaus žmonėms nukapodavo galvas, nutraukydavo galūnes išpešiodavo plaukus, nulakuodavo nagus ir t.t. Po to viską sukraudavo į statines, užkonservuodavo ir veždavo į savo pilį.
Karalius vis gėrė stebėdamas kaip niokojama jo karalystė. „Velnias, o aš tiek pinigų investavau į burtininkų gildijos statybą...“ – gailiai atsiduso valdovas. Priešai lakstė skersdami gyvuosius, o burtininkai užiminėjo pastatus ir skubiai pradėjo gamintis karius. Pagaliau visa armija susibūrė po pačiu aukščiausiu bokštu ir bandė įžiūrėti ar ten aukštybėse šiaip girtuoklis ar teisėtas šios karalystės karalius. O valdovas nusižvengė piktdžiugišku, bet geraširdišku juoku ir išsitraukęs savo į nieką nepanašų daiktą ėmė šlapintis ant priešų. Šie skendo ir lakstė klykdami. O karalius vis žvengė ir pylė ant priešų savo pūslės turinį. Galiausiai srovė paplovė bokšto pamatus ir šis ėmė virsti. Karalius nusikeikė, tačiau jau nieko nebegalėjo padaryti, nes rytinė erekcija jau buvo pasibaigusi... Ir su siaubingu trenksmu plojosi žemėn, išsitaškydamas į visas puses. Jo kraujas aptaškė viską šimto mylių spinduliu aplink, o žarnos užlipdė visų paladinų šalmus ir šie užduso. Burtininkai įjungė susinaikinimo mechanizmus ir viskas aplink pradėjo sproginėti viską taškydamas krauju ir pan.
Štai čia karalius ir nubudo. Jis suprato, jog ne tik iš lovos išdribo, bet ir tai, kad prisišlapino į lovą. Pagalvojęs ir pasikasęs užpakalį jis nusprendė eiti pas pilies raganą. Dažniausiai ji nieko nežinodavo, tačiau kartais duodavo karaliui spirito.
Kaip ir derėjo tikėtis ragana gyveno pačio aukščiausio bokšto, pro kurio langus atsiverdavo nuostabi karalystės panorama rūsyje. Ji, kaip ir kiekviena ragana propagavo katinų veisimą. Dėl šios priežasties pusėje pilies siautė žiurkės. Kitoje pusėje – katės. Gyventojų nepasitenkinimo laipsnis buvo išlaikytas ir ragana tuo didžiavosi.
Karalius įėjo vidun ir nemandagiai atsikosėjo. Ragana pašoko užmindama ant penkių katinų uodegų, kurios baubdamos nubėgo, o katinai ramiai liko gulėti. Ragana, sutramdžiusi savo besidaužančią širdį (ji jau senokai svajojo pamatyti karalių savo pridergtoje lovoje), atsisuko ir sušuko:
-Wassup!
-Daba klausyk manęs ir beklausydama nežiaukčiok.
Karalius papasakojo visą graudžią istoriją apie pilką vilką ir psichopatę Raudonkepuraitę. Pasiskundė, kad jau senokai nematė bėgiojant savo skaliko, kurio iškamšą turėjo prie židinio. Galiausiai užmiršo ko čia atėjo ir papasakojo savo sapną.
-Oi, - ragana palingavo karaliaus galvą, - kaip negerai, šis sapnas gali reikšti ką tik nenori. Tau reikės pagalbos, kurią tuoj iškviesiu pasinaudojusi stebuklinguoju rutuliu, kuriuo aš galiu susisiekti su dvasiomis, draugais, matyti kitas pasaulio šalis, praeitį, ateitį ir penkiolika pornografinių kanalų.
Ragana pasiėmė stebuklingąjį rutulį, kuris buvo stebuklingas. Pasidėjo jį ant stalo uždegė žvakę ir pradėjo burti:
-Liau, liau, liau! Abra kadarbra! Bu, bu, bu! Kokia nesąmonę aš kalbu?
Deja rutulys niekaip nereagavo. Ragana susinervino drėbė kelias baisius keiksmažodinius burtažodžius, nuo kurių pastipo dvi greta stovėjusios karvės ir čiupusi rutulį nubėgo prie laiptų.
-Prakeikimas, - sušuko ragana, - tas Rutul 2! Vis ryšio nėra...
-O aš naudojuosi Balandel, - tarė karalius, - tik dvidešimt kilogramų grūdų per mėnesį, o savo draugams ir giminėms, siųsti balandį galiu nemokamai.
Ragana vėl ėmė burti. Pagaliau rutulyje išryškėjo seno burtininko veidas. Jis piktai nužvelgė raganą. Šioji nusišypsojo ir pasisveikino:
-Labas! Atrodai kaip šiandien dar nebūtum čiulpęs!
-Pasižiūrėk į save, rūpuže tu stogine.
-Turim mes čia tokią problemą, prakiuro kanalizacija, gal prisimeni kur gyvena tas nykštukas, kur visa tai tvarko?
-Po velėna, - burbtelėjo burtininkas, - dar ko nors nori?
-Aha, - sulinksėjo galva ragana, - masažo, sekso, pinigų ir idėjos ką pasakyti tam myžniui karaliui, nes jis susapnavo...
-Žinau ką jis susapnavo, - nutraukė burtininkas, - jums reikės pagalbos. Aš jums suorganizuosiu padarų, kurie gali padėti, bet nepadės.
-Ką mums daryti?
-Laukti atvykstant gelbėtojų, Santaklauzo ir Jehovos liudytojų.
-Lauksim!!!
Karalius sėdėjo prie stalo ir šlamšdamas spragintus arbūzus kačių padaže skaitė „Marihuanijos vakarą“ besidžiaugdamas, jog pagaliau prisiminė savo karalystės pavadinimą.

(Negi jūs lauksite tęsinio... Juk viskas galėtų baigtis taip gerai?)