Mes
Sėdėjom
Ant
Pasaulio
Krašto.
Aš
Ir
Dievas.
Paskutinę
Dieną.
Septintąją.
Tu
Esi
Grafomanas.
Gyvenimo.
Nes
Gyveni
Tam,
Kad
Gyventum.
Beliko
Atsidusti.
Dievas
Pasirodė
Esąs
Teisus
Ir
Tiesus.
jee, unreal :) tikrai labai gerai. galbūt todėl, kad labai tiksliai įsivaizduoju šito eiliko peizažą. tą pasaulio kraštą. nes pati kažkada jį vaizdavau savo eil. geriausi literatūros kūriniai tie, kurių jau vien pradžios paskaitymas sukelia nekintančios aplinkos iliuziją. šaunu. :)
aš.
kodel po viena zodi.idomi struktura, bet kazkaip nelabai ziurisi.kai kur galimja po du zodzius rasyti, kurie ne tokie svarbus ir geriau ziuresis ir tada bus visai kitoks poziuris i vertinima.o prie ko cia tas tiesumas, aisku, gal ir nieko, bet kazkaip tas dievas ir grafomanas nesirisa, ta dieva jau taip visi visur vartoja.kad kokia medzio atplaisa ir grafomanas sedetu ar papirusas tai visgi idomiau butu(cia tik mano nuomone)