Romanas mūsų

Klausausi muzikos ir vėl jausmai sukyla,
Užmerkiu aš akis - Tave matau,
Vėl kūnu šiurpas nuvilnija,
Tavo vienintelio minčių bangom...
Žinau, daug visko prirašyta,
Apie tą meilę, romanus,
Nuo knygų šių, lentynos lūžti ima,
Jas žmonės  ryja naktimis.
Tik toks viduj žinojimas užtikrintas,
Staiga prasiveržia ir kužda man ausin:
„Romanas, Mūsų, - Juk jis toli gražu ne toks yr!... “
Nebuvo jis nei knygose rašytas, nei buvo grotas natomis...
Prisimenu... atrodo... Viską,
Gyvenimai prabėja mintimis...
Tiek visko buvo daug,
Tik Meilė liko!
Ji Ta Pati, rusena sieloj vis...
Matau tai, Tavo akys viską sako,
Nebuvo trumpas šis romanas niekados,
Pradžios nepamenu ir nematau tam galo,
Tik sraunios upės du krantus!