2010 12 25
Naktis,
Kai mažyčiai
Angelai perkopia
Dangaus bokštus...
Persilenkę per
Turėklus bučiuoja
Tau skruostus, kai
Pralenkia tavo
Šešėlis manąjį.
Nes ta akimirka –
Skaičiuojame visą
Pasaulio laiką...
Save
Visą visatos laiką
Mus...
Kaip potvynis
Šis regėjimas.
Kai iš atminties
Nykstančios kalnų
Kepurės po pirmo
Pasimatymo su
Žvilgsniu.
Žada, jog niekada jų
Nepaleisi. Bet vieną
Dieną atsivėrus delnų
Aerodromams
Pasitraukia, tada
Išsklendi atrasti naujų
Žvaigždynų ir niekas
Negali tavęs sulaikyti,
Nes kad ir kaip
Atrodytų viskas tobula,
Per milimetrą skiria
Nuo to, ko iš tikrųjų nori.