Man reikia,
Kad pasaulyje dalia,
Kaip ši - nekisdama išliktų:
“Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė. “
Aš trokštu, Viljamai Šekspyrai,
Net pokyliuose būti su mintim,
Kai noris, išbučiavus žodį,
Kaip poterį prasmingai jį kartoti
Ir nemanyti, kad kažkas ne taip.
Manęs dar čia nebuvo, kai kiti,
Paarę lauką, rodė į tave.
Taip sužinojau, kaip sunokti širdimi,
Net ir pasaulį piešti pagal ją,
Nepaisant, kaip atrodo galvai.
Aš pritariu cituotai čia
Tavo dviejų eilučių kalbai
Ir knieti ūbtelėti bent per savo kaimą,
Jog iki šiol dar esame nesuvokti
Ir Dievas nesupranta, ką sukūręs,
Adomą pavadinęs žmogumi.
Ar ne todėl, jo dukterys ir sūnūs,
Savo teise maištaujame prieš jį?
Dangus seniai po sielą vaikščioja kaip rojų
Ir netiesa, kad metuose pasenstam ten -
Žmogaus aukštybėse
Jo sieloj spiečiasi žvaigždynai,
Bet jeigu norite, tai net ne aš -
Adomas ten bučiuojas su Ieva.
O man su ta aritmija kartais tik dar žaviau pasirodo. :) Juk svarbiausia visai kelio nepamesti, o pasižvalgymai pakelėse tik prideda gėrio, ne atima. Poezija niekur neskuba.
Dėl Šekspyro neverta diskutuoti. Diskusija, deja, vėl apie tai, ar apskritai įmanoma versti poeziją. Sena diskusija, kurioje išvada paprastai būna viena - neįmanoma, bet verskim :))
Taip, drieže, ritmą aš gerbiu, bet pastebėki, kad mano posmai neaplaižyti, o aptašyti. Tai sąmoningas veiksmas ir šia prasme man lengviau tvarkytis su mintimi, kurias dar labiau gerbiu.
Dėkui.
Absoliuti dauguma lietuvių žino Šekspyrą tik iš vertimų. Kitus irgi. Tai maža bėda, kai kalba eina apie prozą, ir tarkim T.Manas yra mūsų visai pilnatviškai. Šekspyro dramos irgi. O tie sonetai - niuansuoti, keblūs, parašyti sunkiai atkoduojama, vingria kalba, ne kiekvienam anglakalbiui įkandama - va su sonetais mus tiesiog išdūrė.
Pykti reikia, kai neįžlibinant teksto prirašinėjama nešvankybių. Arba kai tekstą puikiai matant prirašinėjama šmeižikiškų nesąmonių. Dabar nepykstu. Sėkmės jums ten, akinius susiraskit.
Mes net ir banalumą suprantame pagal išsilavimą. Bet argi reikia pykti, jeigu ne visi visą gyvenimą po mokslus? Bet dabar atsiprašau, man reikia dingti. Vakar pamečiau akinius, tad vos įžlibinu tekstus. O ypatingai, kai reikia parašyti.
Iki ir būk!
O diskusiją verta velt dėl to, kad Šekspyro sonetai, kokius juos mes lietuviškai skaitom, yra A.Churgino klastotė. Ir kai rašykas paskaito ir galvoja "kuolas", o mokykloj turi rašyt rašinį - tai absurdiška situacija. Ir jis pasimeta. Kas atsitiko? Kodėl toks didis autorius taip blogai rašė? Gal jis joks ne didis, o seniena? Bet tada vaikas paskaito Hamletą ir mato - jo, didis autorius. Tai kas čia per sonetai jo? Balabaikos. O pasirodo ne. Čia tik mums, lietuvių skaitytojams, tokius rodo.
O originale gėlės distiliuotos, jos tapo skysčiu. Kvepalais. Ir sakoma paskutinėse dviejose eilutėse: nors taip jos su žiema susitiko, bet prarado tik pavidalą, o esmė išliko saldi. Sako, essence. Ir reik vulgariai traktuot šitą žodį. Esencija. Išdistiliuota. Perdirbtos gėlės. Pasakyta tas pats, bet be... banalumo?
Taip, Emili, vertimas A. Churgino. Ir tai jo penktasis. Aš pradėjau nuo pirmojo ir neskubėdamas atsiyriau iki čia. Tai jau penkioliktasis iš "Su Šekspyru".