Apie siūbuojančius paukščius

paklaikusiomis širdimis siūbavo paukščiai medžiuose ligi pat ryto,
ir aš tenai buvau, lindėjau antklodėmis liauną kūną apsiklosčius,
su viesulais kalbėjaus patylom, tik gniužulas giliai gerklėj įstrigęs,
štai vėlei stoviu scenoje supintomis kasytėmis, salė sušvokščia,
o mano paikos mintys nuo kalnelių čiuožinėja ir į lempas dairos,
trečia eilė burnų sukosti, suvokiu, pamiršus pirmąją eilutę,
pamažėle nutirpsta pirštai, po panagėmis kristalų briaunos aižios,
staiga akimirksniu ryškėja raibuliai, dėliojas skiemenys sukrutę --
paklaikusiomis širdimis siūbavo paukščiai medžiuose ligi pat ryto,
ir aš tenai buvau, stebėjau, kaip tulžingai žaibas debesį purena,
regėjau lieknus beržus, lūžtančius pusiau, kurie tarytum smilgos krito
į mano delnus, pavasario žolė plyšius užtvindo, švelniai kutena