Tu

Tu esi šiurkštus ramybės krantas,
Smėlėtu žvyru nusėtas pajūrys
Ir toks uolus, grublėtas skardis,
Per amžius į tave nieks neįlips.

Tu esi didysis kanjonas,
Tik tai be upės ir lankytojų keistų.
Raudonu smėliu apibertas fonas,
Žiūrėti į tave akims skaudu.

Tu esi aukštų kalnų viršūnės,
Snieguotas smaigalys vaiskaus dangaus fone,
O iš papėdės nieko nematyti,
Atrodo žemė slypi pragare.

Tu esi stiprus vilties troškimas,
Kai nebereikia nieko reikia tik tavęs.
Ir tas kartus pasirinkimas—
Arba numirt arba iškęst.

Tu esi platusis vandenynas,
Savo gyvastį aš į tave merkiu.
Smėlėtoms rankoms viską atiduodu
Galbūt todėl tavim tikiu.