Išsidavė

Pasenęs parkas rudeniškais bruožais
Laiptus, užmiegančius žiemos miegu, užklojo
Prisiminimų, lapų ruožais.
Drėgme kvėpavo. Vėju grojo.

Subrendusio rudens takais raukšlėtais
Nedrąsios durys atsivėrė labirintiškai keistai.
Žaviai tiesi ir kalbanti iš lėto,
Išsidavė jautriom pečių duobutėm nelauktai.

Lyg nespalvoto vaizdo. Sulaikyta.
Pavojingumą slaptą nešanti delnuos.
Vysockio garbei lyg paminklas pastatyta
Gyva, tebegyvenančių namuos.

Tačiau rami iš meilės. Atsidavus.
Ir mažai patalpai per daug sodri
Kvapnia ir rusiška aistra alsavo
Maloniai skaudžiai – Juo...
                        ...ir savimi.






2003-10-17(18) po vakaro V.Vysockio garbei.
              Skiriu Mortai.