Jonukas ir Don Pedro

Vieną gražią dieną dešimtą bė klasę ištiko staigmena – pagal mainų programą jų tarpe atsirado jaunas ir gražus meksikietis berniukas. Beje, kas pagal tą pačią programą pradingo iš jų tarpo, niekas nė nepastebėjo. Tokia jau dešimtos bė dalia – čia retai kas nors ką nors pastebėdavo...
Tokia džiugia proga vienas iš 10 bė auklėtojų išdidžiai įžengė į klasę, lydėdamas Don Pedro ir liepė visiems pakelti akis nuo telefonų.
Tai padarę, kai kurie suprato besėdintys jau ne namie, o klasėje. Abu technomanai su nešiojamaisiais kompiuteriais susivokė besimokantys jau dešimtoje klasėje ir neišlaikę šūktelėjo iš džiaugsmo:  „oba, naujas levelis! ”
Jonukas irgi pakėlė akis nuo savo „Samsungo“, bet nelabai suprato, kur žiūrėti.
Tačiau merginos visos iki vienos suprato. Naša Keturglaza netgi pamiršo įsimylėjusi Roleką Boleką ir prarijo akimis meksikietį, kuris jai pasirodė gražus kaip dievas.
- Susipažinkite – tai jūsų naujas bendraklasis Aemilio Don Pedro!
- Prikolnai... – sumurmėjo Jonukas ir kaipmat viską pamiršo, nes tuo metu atėjo nauja žinutė.
- Aemilio nesupranta lietuviškai, kalba tik angliškai ir ispaniškai, todėl padėkite jam kaip galite, gerbkite ir mylėkite... – kalbėjo auklėtojas.
Merginos iš karto mintyse prisiekė mylėsiančios. Kelios prisiekė bet kuria kaina ištekėti, o viena netgi patyrė orgazmą.
Don Pedro stovėjo ir kvailai šypsojosi, nežinodamas, ką jam daryti. Galop jį pasodino šalia seniūnės Kristinos. Ši neapsakomai apsidžiaugė, o kelios merginos patyliukais prisiekė ją nudaigoti.

Nuo to laiko jį panašiai ir vadino – Don Pedro. Panašiai, nes dešimtoje bė nė vienas vardas neišlieka toks, koks buvo. Netrukus jį perkrikštijo į „Don Pydrilo“, nors merginos, kai norėdavo įsiteikti, vadino tik Aemilio. Pačiam Pedro jo naujasis vardas tiek patiko, kad jis nesikuklindamas pasivadino Aemilio Don Pedro De Pydrilo ir tuo netgi pasigyrė savo giminėms, kurie saugiai tupėjo kitame Žemės rutulio gale. Tie paplojo katučių ir pasiuntė daug linkėjimų šauniai dešimtai bė klasei. Tik viena dona Marsisita, kurios tolimos šaknys siekė Lietuvą ir kuri iš pareigos toms šaknims šiek tiek mokėjo lietuviškai, kaipmat perprato užslėptą vardo reikšmę ir spjovė juodą skreplį dešimtos bė pusėn, patyliukais palinkėdama jiems didelės bėdos.
Tačiau tuo metu Didelė Bėda siautė žemės drebėjimų nuniokotame Pekine, džiaugdamasi šimtais tūkstančių nelaimingųjų ir jai visai nerūpėjo kažkokia sauja mokinių. Dėl viso pikto Didelė Bėda pasižymėjo dienoraštyje, kad „kada nors“...

Jonuko šioje istorijoje visai nebūtų, nes jis nebuvo mergaitė ir jo berniukai nedomino.  Jo kol kas ir mergaitės tiek nedomino, nes po paskutinio nuotykio su Žoržeta jautėsi kiek aprimęs ir mąstė, kad verčiau draugauti su telefonu kurį laiką. Saugu ir greita...

Tuo tarpu dėl Don Pedro klasėje prasidėjo techninė revoliucija – merginos pamiršo telefonus, pradėjo puoštis, dažytis, rengtis iššaukiančiai ir labai seksualiai. O ypač visus ir visas apstulbino Naša Keturglaza, kuri susidėjo linzes, susišukavo, persidažė plaukus, iš apsmukusių džinsų peršoko į sijonėlį ir nelauktai tapo pačia pačiausia mergina. Kuomet kitą dieną pasirodė klasėje, drovusis Rolekas Bolekas iš pradžių jos nepažino, o pažinęs nukabino nosį, nes suprato, kodėl Naša taip išsipuošė. Beje, iš Našos Keturglazos ji kaipmat atvirto į Eglę ir dabar netgi merginos į ją kreipėsi „o žinai, Eglute... “, patyliukais grieždamos dantimis.
Rolekas Bolekas nulindo į tamsiausią kampą ir apraudojo savo dramą. O kiti berniukai, kurie „neteko“ savo merginų ir kurie nepasidavė telefono vilionėms, nejučia susibūrė į „smarkių ir kerštingų“ būrelį ir ėmė planuoti, ką tokio blogo padaryti Pydrilai, kad panos vėl būtų jų.

O padaryti nebuvo ko! Aemilio Don Pedro (De Pydrilo) visiškai nieko nedarė, kad merginos juo susidomėtų. Jis tik šypsojosi ir linkčiojo, kartais net nesuprasdamas, ką jam Krista nori pasakyti savo siaubinga anglų kalba. Tiesa, Eglę (ex Našą keturglazą) jis iš karto pastebėjo ir suprato, kad myli ją. Vėliau supras, kad negali be jos gyventi, o dar vėliau – kad tikriems vyrams moterų iš viso nereikia. Bet tai bus vėliau...
Kol kas jis tik šypsojosi ir net neįsivaizdavo, kokie frontai siaučia iš visų pusių. Būtų žinojęs, kad netrukus ims kristi bombos, būtų nėręs į apkasus. Galbūt tik iš akių matė, kad merginos jį dievina, pusė vaikinų jo nemėgsta, o kitai pusei nusišvilpt.
Todėl  „smarkių ir kerštingų“ būreliui neliko jokių vilčių. Jie tegalėjo svarstyti, kaip čia sužalojus dailų Pedro veidą, kad jis merginoms taptų ne toks patrauklus. Tačiau tokiam žingsniui reikėjo drąsos, o jos niekas neturėjo. Todėl  būrelio nariai galop nutarė, kad randai vyrą tik puošia ir išsiskirstė.

O bombos ėmė kristi jau kitą dieną. Kai klasėje pasirodė dar kelios, pasipuošusios „a la Naša“ stiliumi, atmosfera įkaito iki pragariškų temperatūrų ir sprogo išskėstais nagais tiesiai į pirmos aukos plaukus ir iškirptę.
Tai Alesia užpuolė seniūnę Kristiną. Neatlaikė polifoninių melodijų žinovės širdis, kuomet išvydo „padlą“, Aemilio skruostus beglostančią ir bučiniui besiruošiančią. Įsikibo viena ranka į plaukus, kita į suknelę ir nutempė ant žemės pamokyti „mandagumo“. Netrukus prisidėjo Eglė, Ailina ir dar kelios aktyvistės.
Bet čia dar ne viskas! Plyštant rūbams ir taršantis plaukams „smarkūs ir kerštingi“ taip pat nepraleido pro akis, kad Kristina buvo visai apžavėta Pedro. Vėl sukilo jų pyktis, bailumą pakeitė drąsa, o rankose sužibo aštrūs daiktai.

Pakvipus kriminalu, netgi toks nesusipratimas kaip Pedro pajuto, kad tuoj bus amba ir išsigandęs spruko pro duris. Neįprasta jam pasirodė, kad niekas iš suaugusiųjų neskuba gesinti armagedono. Kad visi suaugusieji rūko už durų ir laukia, kol armagedonas baigsis savaime.
Spruko jis kaip kiškis kur akys mato ir net nepajuto, kaip laiptinėje su Jonuku beveik kaktomuša susidūrė.

- Ai em sory! – pasakė Aemilio, kasydamasis kaktą.
- Ką? – nesuprato Jonukas.
Kadangi lietuviškas „Ką? “ buvo visai šalia ispaniškojo „Que? “, tai Aemilio kuo puikiausiai suprato Jonuką, bet nemokėjo paaiškinti. Kol jis kartojo „ai em sory“, Jonukas surado savo telefone savo numerį ir parodė jį Don Pedrui.
Šis kaipmat išsitraukė telefoną ir parašė žinutę, kad atsiprašo.
Ir Jonukas kaipmat suprato, ką reiškia “sorry“. Tai atrodė taip natūralu, beveik lietuviška.
„Tai nieko, man beveik neskaudėjo“ – atsakė jis.
„Man truputį“ – parašė Don Pedro. – „Bėgu namo, klasėje visi mušasi“.
„Ane? O kodėl mušasi? “
„Tiksliai nežinau, bet man atrodo, tai dėl manęs... “
„Oba, geras! Dėl manęs dar niekas nesimušė! ” – nuoširdžiai  nusistebėjo Jonukas.

Aemilio pirmą kartą galėjo su kažkuo normaliai pabendrauti, todėl nieko nuostabaus, kad netrukus jiedu matė tik telefonus. Jiedu nė patys nesuprato, kaip gali susikalbėti visokių trumpinių pagalba, bet dialogas vystėsi taip sklandžiai ir natūraliai, kad jiedu netrukus viską aplinkui pamiršo ir grįžo į klasę pasiimti kuprinių, kad galėtų pabėgti iš pamokų ir pratęsti kur nors saugioje vietoje. Aemilio Don Pedro (De Pydrilo) buvo įdomus kultūrinis subjektas, jo mintys tekėjo kiek kita vaga ir Jonukui nejučia tapo įdomu su juo kalbėtis. Tuo tarpu Pedro pajuto, kad kartais visai malonu pabėgti nuo realybės į tokias vietas, iš kurių be tokio gido, kaip Jonukas, sunku išeiti, kur niekas dėl tavęs nesimuša ir negrasina perpjauti venas.

Muštynių įkarštyje merginos ne iš karto pastebėjo sugrįžusį mylimąjį. O kai pastebėjo, taip ir sustingo su nutraukiotomis petnešėlėmis ir išrautais plaukais rankose. Sako, vyrams labai patinka pusiau apnuogintos moterys, bekariaujančios dėl TO vienintelio. Merginos tikėjosi to kažkuria savo sielos kertele, bet...
Aemilio kaip koks zombis pralingavo prie savo suolo ir pasilenkė paimti kuprinės. Jam iš paskos atšlepsėjo Jonukas, cypindamas sportbačiais.
Abiems į veidus švietė maži telefonų ekranai, o vos tik Jonukas sukikendavo, nusijuokdavo ir Aemilio. Lygiai taip pat pamažu jie ir išėjo, nepastebėdami nieko aplinkui.

- Man skauda akį...  – sudejavo Krista, prispausta prie grindų iš karto dviejų konkurenčių. Šios kaipmat pašoko ir padėjo jai atsistoti. Ailina ropojo grindimis, rinkdama išbarstytas sagas, Alesia stengėsi surišti plaukų likučius į „arklio uodegą“, o Eglutė nuskubėjo pas Roleką Boleką ir nušluostė šio ašaras.

Visos iki vienos pasąmoningai suprato, kad jau viskas – nebėra dėl ko muštis. Taip pat ir vyrukai paslėpė aštrius daikčiukus ir lengviau atsiduso – žaloti svetimą juk taip baisu! Ir jau nebėr dėl ko – meksikietis buvo nukenksmintas.

Nuo tos dienos Aemilio tapo geriausiu Jonuko draugu. Beje, susišnekėti su aplinkiniais jam darėsi vis sunkiau, galop netgi mokytojai pradėjo prašyti Jonuko, idant šis parašytų Aemilio žinutę. Jonukas tik džiaugdavosi tokiais prašymais ir niekados neatsisakydavo padėti. Netrukus jiedu abu perėjo prie to paties pokalbių plano ir jų žinutės tapo ypač pigios, o tai reiškė ką tik nori, bet ne gerus dalykus.

Štai taip šauniai prasisuko klasėje Didelė Bėda, grįžusi iš žemės drebėjimų nusiaubto Pekino. Jeigu dona Marsisita būtų žinojusi, ji daugiau niekada nesispaudytų juodais skrepliais.
Kaip sako liaudies patarlė – nerašyk kitam žinutės, nes vėliau pačiam reikės atsakyti...