Žodžiai ir muzika, ir... (2 dalis)

Patruliai bei kriminalistai jau skirstėsi po rytinio susirinkimo, aptarinėdami savo rūpesčius. Robertas traukė prie durų, ketindamas kuo greičiau prisėsti prie kompiuterio patikrinti vakarykštės veiklos rezultatų, kai išgirdo savo pavardę.
Komisaras jam darsyk pamojo, ketindamas pasikalbėti akis į akį.
- Ateik čionai, Timošekai. Tu man įtartinas...
Komisaras nuolat ką nors įtardavo, tad niekas pernelyg nesistebėjo. Retsykiais jis koridoriuje susistabdydavo bet kurį komisariate likusį darbuotoją ir imdavo klausinėti šio bei to. Kartais domėdavosi darbu, kartais tik apie šeimą pasiteiraudavo. Labai retai, kai pats būdavo blogos nuotaikos, ką nors išbardavo, tam panaudodamas per pusmetį sukauptus konkretaus pašnekovo minusus. Pastarojo varianto visi bijojo labiausiai. Nors ir tie pokalbiai užsibaigdavo daugmaž draugiškai.
- Eime, - komisaras parodė į kitas duris, pro kurias į auditoriją įžengdavo tik jis vienas. – Palydėsi mane iki kabineto.
Susirinkęs aplankus, jis pasitaisė nedidelius akinukus ir žengė pirmas, kad atidarytų duris Robertui. Šis gi pajuto, kad pokalbis nebus pats maloniausias, jeigu jau jam patarnaujama.
- Vakar sklido kalbos, kad tau vaidenasi, - pradėjo komisaras pusbalsiu, jiems išėjus į pustuštį koridorių. – Kas vyksta, Timošekai? 
- Nieko... – sumurmėjo Robertas. Sutrikęs jis sugalvojo tik tiek, kad daugiau neplepės ko nereikia Audriui. Galbūt netgi jo pagalbos nebeprašys, jeigu jis po to nenulaiko liežuvio.
- Labiausiai nenorėčiau dviejų dalykų, - atsiduso komisaras. – Tai išvaryti savo darbuotojus dėl to, kad šie vartoja psichotropines medžiagas. Ir dar asmeniškai guldyti juos į lovą devintą vakaro, kad rytais jiems darbe nesivaidentų iš nuovargio. Atleisk, Robertai, tačiau dabar negaliu prarasti nė vieno. Mes ir taip neturime žmonių. Visi nori būti programuotojais, astronautais, bet ne policininkais. Juolab niekas nenori būti kriminalistu, nes kam mes iš viso reikalingi? Anot kai kurių proto bokštų, visuomenė susireguliuotų ir be mūsų. Galbūt ir susireguliuotų, kas juos žino... O gal susinaikintų besireguliuodama. Stebuklas, kad šioje konglomerato dalyje apskritai dar atsiranda žmonių, kurie prisimena mus. Rytoj prasideda mano vedamų paskaitų ciklas, kur bandysiu palenkti daugiau jaunimo prisidėti prie tvarkos palaikymo. Nenoriu, kad man išvykus čia vyktų blogi dalykai. Mudu suprantame vienas kitą, ar ne, Timošekai?
Sunki ranka nusileido ant kriminalisto peties, kad paliktų ten įspaudą.
- Pasakyk man teisybę – vartoji?
- Žinoma, ne! – beveik atšoko Robertas.  Buvo nuoširdžiai pasipiktinęs.
- Tada tegu taip ir lieka, - pasakė komisaras. – Iki sekančio gando. Jeigu vyrai ir toliau pasakos man panašius dalykus, nusiųsiu tau dailią paną kraujo mėginio paimti. O kol kas aš tikiu tavimi. Beje, kaip ten Matūzako reikalas? Kodėl tavo porininkas išvyko nebaigus tyrimo?
- Buvo iškvietimas netoliese, mes buvome beveik baigę. Prašė pagalbos sugaudyti kažkokius vaikigalius, besilaužiančius į parduotuvę.
- Aha... Vadinasi taip – kitą kartą po vieną nelakstote, aišku? Sutinku, kad mums trūksta žmonių, tačiau yra taisyklės.
- Klausau, - linktelėjo Robertas.
- Tai ir puiku, - atsiduso komisaras. Paplekšnojęs kriminalistui per petį, jis pravėrė savo kabineto duris. – Geros tada dienos, Timošekai. Ir eik anksčiau miegoti.
- Ir jums geros, komisare...

Mintyse nusikeikęs, jis akimirką pastoviniavo, svarstydamas, gal visgi vertėtų viską papasakoti komisarui. Kas žino – gal palaikytų pamišėliu, o gal duotų nurodymus kompiuteristams atkasti Rildrijos asmenybę?
Papurtęs galvą patraukė į savo darbo vietą.
Žinoma, neduotų. Nėra jokio realesnio pagrindo, nei merginos pokalbiai su Ion‘u, kuriuose ji pati paneigė kažką stebuklingo parašiusi, viską suversdama paties Jano kaltei. Apkaltino jį narkotikų vartojimu. To visai pakako, kad nė vienas teisėsaugininkas nesiimtų tyrimo. Viskas buvo daugiau nei aišku.
Tada ko jis čia nerimsta?..

Prisėdęs prie kompiuterio jis susisiekė su Stiklo Delta. Vakar buvo įkėlęs šiek tiek pataisytas savo eiles ir dabar jam buvo smalsu, kaip joms sekėsi viešumoje. Eilėraščiai nebuvo kažkuo ypatingi, tiesiog jo pirmieji.
„Hmmm-mmmm, kitą kartą įkelk po vieną, gerai? Patys eilėraščiai tai silpni. “ – parašė jam Rainskatins.
„Mėšlas“ – tiesiai šviesiai pareiškė Uzertopas.
„Sutinku su Uzer, nors keiktis ir negražu... “ – pritarė Ufo5.

Robertas atsilošė, jausdamas nemalonų prieskonį burnoje. Jam norėjosi pasiųsti trijulę kuo toliau. Dusyk tiesė ranką rašyti atsakymo, tačiau taip ir nesugalvojo, ką jiems atsakyti. Keiktis ir iškeikti jam niekada pernelyg nesisekė.
Vėl apsidairė cigarečių pakelio – šį kartą aiškiai pajuto, kad nori rūkyti. Būtų nutvėręs net ir svetimą. Tačiau tokių aplinkui nebuvo. Robertas atsiduso ir pakilęs nužirgliojo kavos. Susivertęs kažkieno paliktą ataušusį puodelio turinį į gerklę, pasitrynė smilkinius. Miegojo iš tiesų mažai. Svarstė, kaip prieiti prie Rildrijos pernelyg nesukeliant įtarimo, tačiau veltui – visi variantai buvo pernelyg skubūs ir drastiški. Mergina galėjo jo tiesiog išsigąsti ir nustoti iš viso lankytis Stiklo Deltoje. Arba pareikalauti administracijos, kad tie sunaikintų jos įrašus. Kai kurie taip elgdavosi, tiesa, dėl kitokių priežasčių.
Kol kas Robertas tegalėjo stebėti merginos veiklą svetainėje, sekti jos pokalbius su kitais žmonėmis. Ir laukti patogaus momento.
Kišenėje suvibravo telefonas.
- Kur tave velniai nešioja? – išgirdo irzlų porininko balsą. – Yra iškvietimas, leiskis į kiemą!

---

Sunkiai praplėšusi akis, Adrija nerišliai sužiuro į blankų žadintuvo ekraną. Rodė pusę dešimtos ir ji jau senokai vėlavo. Tačiau sudejuoti iš pykčio sau nebuvo jėgų – ji jautėsi išsunkta ir nutėkšta po ilgo savęs vartojimo. Nepadėjo net šešios valandos miego įsikandus piliulę. Visiškai nepadėjo. Dar akimirka...
Telefonas išspjovė rėksmingą melodiją, kurią ji kaskart žadėdavo keisti, tačiau taip niekada ir neprikišo nagų.
Adrija sugraibė prietaisą, mintyse kaupdama jėgas.
- Alio, - atsiliepė lygiu balsu, tikėdamasi, kad jame nebus nė kruopelės rytinio nuovargio. Jau buvo išmokusi žvaliai atsiliepti net pažadinta vidury nakties. Anksčiau tai buvo būtinybė, kai prireikdavo pasiteisinti prieš viršininką. Dabar gi – refleksas.
- Labas rytas, Adrija.
Žinoma, viršininkas. Mergina susyk atsipalaidavo, pasiruošdama lyg kempinė sugerti visas to vyro vaikystės bėdas, kuriomis jis tuojau pasidalins su ja.
- Labas rytas, Mari.
Viršininkas buvo latvių kilmės ir nepraleisdavo progos to pabrėžti. Netgi ofise, atidarytame Kauno centre, jis pasistengė surinkti komandą, kurioje didesnę dalį sudarė kalbantys rusiškai bei latviškai. Ir tas procentas buvo kruopščiai palaikomas.
- Kur tave velniai nešioja, mergužėle? – griebė jautį už ragų šefas.
- O kur jie mane turi nešioti?..
- Aš nenusiteikęs žaisti, - balsas aname ryšio gale tapo kiek atšiauresnis. – Susirinkimą pramiegojai. Aš jau darbus išdalinau, o tau liko... Ne, tau nieko neliko, Adrija. Net nuostabu, kaip žmonės dabar nori dirbti, kai sumauti liliputai iš Šanchajaus netoliese reklamos verslą įsuko...
- Ar ir „medijadivaizus“ kam nors atidavei? – nelaukė verdikto mergina, jau gerokai pabudusi iš rytinio snaudulio. Tyla, kurios sulaukė iš pašnekovo tik įrodė nedidelę pergalę jos naudai.
- „Baltic Media Devices“? – pasitikslino Maris. – Nori man pasakyti, kad tu dabar sėdi jų ofise ir žiūri, kaip jie pasirašinėja?
- Optimistas tu, Mari. Bet tęsk taip ir toliau. Būsiu darbe penktą valandą vakaro. Su „BMD“ pasirašyta sutartimi, arba sudaužyta ir raiša. Ir neatiduok niekam didžiojo stendo, antraip pats laikysi jų reklamą ant stogo dieną ir naktį.
- Jeigu čia tavo dar vienas...

Bet ji išjungė telefoną ir nusviedė jį ant kilimo, užmerkdama akis. Žinojo, kad padarė neįtikėtiną dalyką – prisižadėjo tiek, kiek dar neapžiojo nė vienas Mario žmogus.

„BMD“ dar neprigriebė joks reklamos vadybininkas. Niekada.  Firmos, kuri statė jau antrą mobiliųjų technologijų gamyklą, vadovas buvo pernelyg protingas pigiems reklamininkų triukams. Jam nereikėjo reklamos stendų, kad ir kiek platūs jie bebūtų. Internete veikė bent kelios svetainės visomis pasaulio kalbomis, reklamuojančios naujausius produktus, o jų lankomumas buvo neįtikėtinas. Kompanija rinkai tiekė daugybę pašalinių dalykų, kurių daugelis internete buvo nemokami. Pavyzdžiui, pagal užsakymus sukurti tinklo žaidimai, kuriuose murkdėsi galybė paauglių. Adrija žinojo, kad tokios auditorijos nesurastų net pasitelkusi visus Mario turimus resursus.
O ką jis turi? Tris interneto svetaines, kurias prižiūrėjo du nukeipę administratoriai, kasdien tenai sukraunantys paskutines naujienas. Šiais laikais naujienos buvo pasenęs reikalas. Skaitytojai nebenorėjo vien tik skaityti ir komentuoti. Jie troško patys tapti redaktoriais, įsitraukti į naujienų rinką, netgi uždirbti iš to. Sumanesni naujienų portalai tą ir siūlė, tačiau Maris tebestoviniavo ant tūkstantmečio slenksčio, rodydamas papuvusį dizainą ir stebėtinai konservatyvų stilių. Vos tik kuris administratorius parodydavo iniciatyvą ir siūlydavo keisti ką nors, jis kaipmat susiraukdavo kaip debesis ir visą dieną netardavo nė žodžio. Užtai kitą rytą nueidavo prie to darbuotojo stalo ir pareikšdavo: „aš pagalvojau. Žinai, mūsų dabartinis stilius idealus. “

Be tų trijų niekam nereikalingų portalų, jis dar buvo nusipirkęs tuziną pasenusių stendų, išbarstytų po visą senamiestį. Kai kurie jų matėsi visai neblogai. Kiti, apkaišioti mobiliojo ryšio antenomis, baigė visai pasislėpti už naujesnių stogų smailių, o keli surūdiję netgi ruošėsi nudardėti žemyn. Dėl tokios įrangos būklės Maris netgi gaudavo korespondenciją iš miesto savivaldybės, kur jam nuolat primindavo pasidaryti remontą. Gyventojai skundėsi, kad papūtus stipresniam vėjui jie negali užmigti dėl konstrukcijų tratėjimo.
Ir žinoma, kompanijos pasididžiavimas – didysis stendas. Už jį Maris suplojo tokią krūvą pinigų, kad dabar niurzgėjo lyg Skrudžas, aptikęs kiaurą kišenę. Stendas buvo, bet jis stovėjo tuščias. Visa laimė – jis gerai matėsi. Tačiau, kaip tokiais atvejais dažnai būna, koją į ratus kaišiojo Mario užgaida kuo greičiau atgauti investicijas. Reklamos kaina toje vietoje buvo milžiniška ir todėl niekam jos pernelyg nereikėjo.

O paskui dar atsikraustė kinai ir visai netoliese įkūrė savo reklamos agentūrą. Jie į stendus net nežvilgtelėjo – prisipirko smagių lietuviškų interneto domenų ir atidarė kelias pramogines svetaines, užpildę jas naujausiomis informacinėmis technologijomis ir beprotiškomis idėjomis. Pirmą mėnesį Maris apie juos kalbėjo tik šypsodamasis. Kiekvieno susirinkimo metu pabrėždavo, kad labai svarbu turėti įdirbį ir žinomumą, kokį turi jo „Maris ir Ko“. Reikia vertinti nekintančius dalykus, o ne kurti kažkokius „šūdportalius“.  Reikia nepaleisti savo klientų, siūlyti jiems daugiau už tą pačią kainą. Ir žinoma – reikia dirbti.

Po dviejų mėnesių Maris netikėtai pastebėjo, kad kinų valdomuose puslapiuose atsirado JO klientų reklama. Ramiam gyvenimui atėjo galas. Nors paniekinamu tonu tariamas „šūdportalis“ ir nepranyko iš vadovo lūpų, pirmiausiai permainas pajuto tie, kurie visą laiką kiurksojo labiausiai užmiršti – administratoriai. Antradienių rytais vykstantis vadybininkų smegenų plovimo ritualas nutęsė savo čiuptuvus ir iki jų.
„Kodėl mes netobulėjame? – retoriškai klausinėjo Maris, sustingęs kabineto viduryje. Į jį spoksantys adminai jau nebetarė nė žodžio, palaidoję viltis pagaliau imtis kokių nors permainų. – „Mes juk galime geriau nei mūsų konkurentai, ar ne? Štai, jie įdeda vieną straipsnį, o jūs įdėkite tris.  Jie įkelia naujieną – jūs suraskite tris naujienas. Naujienos nieko nekainuoja – jas visi kopijuoja vienas nuo kito! Vyrai, kur jūsų perspektyvus žvilgsnis? “
Vyras ir moteris žiūrėjo į viršininką užgesusiais žvilgsniais ir linksėjo. Adrijai buvo gaila jų, tačiau ji nieko negalėjo padaryti. Bėda buvo tame, kad „Šanchajaus“ portaluose naujienas talpino patys vartotojai. Daugybė jų. Šimtai, gal net tūkstančiai. O viršininkas teturėjo du nuvargusius administratorius.  „Maris ir Ko“ buvo sėkmingai savo sultyse užsimarinavusi kompanija, kurioje vyko atbulinis progresas. O pakeisti joje tereikėjo vieną kertinį varžtelį.

Adrija neabejojo, kad anksčiau ar vėliau kinai persivilios visus darbuotojus į savo „Šanchajų“. O tada šturmu paims ir „Baltic Media Devices“...

Ji pati nemėgo savo darbo dėl vienos priežasties – „Maris ir Ko“ nepardavinėjo jokio realaus dalyko. Reklamos metodai, kuriuos ji turėjo pasiūlyti potencialiems klientams, buvo beviltiškai pasenę. Įmonė laikėsi ant kojų tik todėl, kad vadybininkai tiesiog išvesdavo klientus iš kantrybės ir šie susimokėdavo, kad nebematytų įkyruolių dar vienerius metus.

Adrija iki šiol net neįsivaizdavo, ką turės padaryti, kad „BMD“ direktorius sutiktų reklamuotis didžiajame stende. Tačiau prisižadėjo.
Taigi, blogiausiu atveju pati įsitaisys sau mėlynę, nusibrozdins kelius ir apsimes, kad ją išmetė iš antro aukšto...
Ne, ne jos stilius. Klientai jai pasirašydavo ne už maldavimus, o už matematiškai tikslius argumentus. Adrija jautė pareigą neįkyrėti ir tuo pačiu pasiūlyti abiems optimalų sprendimą. Dažniausiai jai išdegdavo – štai kodėl Maris ją asmeniškai prižiūri ir skambina paryčiais. Tikrina, ar jo žąsis nepradėjo dėti auksinių kiaušų „Šanchajaus liliputams“. Viršininkui pastarosiomis savaitėmis buvo paranoja...

Nusimetusi antklodę išlipo iš lovos ir, niurzgėdama panosėje, patraukė į dušą. Reikėjo atgauti pusiausvyrą ir pasukti galvą. „BMD“ vadovauja ne idiotas, jam nepazysi, kad jis privalo pasidalinti dideliu pelnu su nevykėliais. Taip pat neįtikinsi, kad pasenę stendai – efektyvesni nei interaktyvūs portalai. Reklamininkų metodai čia bejėgiai. Štai dėl to ji ir atsisakė pati šturmuoti „BMD“, palikdama saldainiuką gerokai labiau patyrusioms vadybininkėms. Trūko logiškai pagrįstų argumentų.
Adrija ir nenustebo, kai po trijų bandymų vadybininkai paliko „BMD“ ramybėje.
- Aš pati idiotė, - sumurmėjo, jausdama karšto vandens sroves, banguojančias kūnu žemyn. – Dirbu su atsilikėliais...
Pažvelgė į aptaškytą veidrodį, kur kitoje pusėje stovėjo tokia pati Adrija, atsirėmusi į dušo sieną. Veidas sulysęs, lūpų spalva beveik išnykusi bendrame blyškume, tik akys dar vos žėrėjo iš po paplautų sruogų, praradusių pirminę spalvą. Į ką ji pavirto?..
„Ryškiai degantys greitai sudega“ – kartą pasakė jai motina, paskambinusi po dvyliktos. Žinojo, kad ras palinkusią prie savo užrašų, besistengiančią sulyginti kertinių skiemenų sąskambius, išgauti atitinkamus rezonansus...
- Jau beveik pabaiga, - sumurmėjo pati sau. – Beveik... Tada galėsi nusiraminti, Adrija.
Vanduo tekėjo į akis, tačiau ji stengėsi nemirksėti.

Išlindusi iš dušo kurį laiką stovėjo ant kilimo, varvindama ir drebėdama visu kūnu. Jautė, kad reikia nors kartą normaliai pavalgyti, atstatyti prarastus riebalus ir galop pačiai atsigauti. Kūnas jau gerokai padžiūvęs po bemiegių naktų, po įtemptų ir koncentruotų darbo valandų, kurių metu pamiršdavo viską – netgi maistą. Dar mėnuo tokiais tempais – ir odą ištemps skeletas...
Išsišluosčiusi plaukus, atgavusi jų natūralią spalvą, užsuko į virtuvę ir kruopščiai patikrino spinteles. Buvo likę senų sausų pusryčių ir truputis kondensuoto pieno. Praskiedus pastarąjį karštu vandeniu, pasigamino  kuklius priešpiečius ir neskubėdama pavalgė, jausdama silpnumą skrandyje.

Vadinasi, šturmuos „BMD“ direktoriaus kabinetą. Su kompanijos reklamos padaliniu nėra ko prasidėti – jie bet kuriuo atveju atsiklausia „viršaus“.
Telefono numerį dar prisiminė turinti – vadybininkai dažnokai pasidalindavo klientų, kurių nebuvo įmanoma lengvai „palaužti“, kontaktais. Nepasisekdavo vienam, bandydavo kitas.
Adrija įtarė, kad susitarti dėl susitikimo bus gana lengva. Galų gale ji mergina, o kompanijai vadovauja vyrukas. Kas kita – rasti jo silpną vietą.

Pavalgiusi prisėdo prie kompiuterio ir patikrino svarbiausius duomenis. Ion nesirodė Stiklo Deltoje jau trečią parą. Nepanašu į paprastą išeiginę. Paprastai vyrukas kiekvieną darbo dieną prisijungdavo apie 10: 00, panaršydavo iki dvyliktos, o tada sugrįždavo penktą vakaro ir prasėdėdavo iki vidurnakčio. Adrija jau buvo mintinai išmokusi jo dienotvarkę. Retsykiais jis nepasirodydavo rytais, tačiau tris dienas iš eilės – taip dar nebuvo.
Vadinasi, jis negyvas. Arba ligoninėje. Gali būti, kad išvykęs į kelionę, bet tai mažai tikėtina. Ion pats savo dienoraščiuose rašė, kad nemėgsta toli keliauti.
Adrija šyptelėjo, tikrindama jo artimiausių draugų pranešimus. Nebuvo nieko, už ko galėtų užsikabinti ir sužinoti Ion likimą. Nebuvo nė vieno ženklo, kad ir Rildrija kas nors domėtųsi.
- Vadinasi, veikia, - sumurmėjo ji sau, atsiversdama storą, įvairiausių trumpinių ir pastabų primargintą sąsiuvinį. Spragtelėjusi rašiklio dangtelį, brūkštelėjo varnelę virš vienos pastabos. Veikia...

Kurį laiką ji tiesiog sėdėjo ir mąstė, įsivaizduodama būsimą susitikimą su „BMD“ viršininku. Stengėsi iki smulkmenų nusipiešti mintyse kiekvieną veiksmą, kiekvieną galimą aukos atsakymą, jo motyvus. Ir savo kalbą, jos intonacijas – viską. Adrija kelioms akimirkoms pasinėrė į save, pamiršusi visą pasaulį. Sugebėjo tokioje mąstymo įtampoje išbūti tiek ilgai, kad kartais pabusdavo jau ant grindų, neprisimindama nieko – nei kaip suglebo, nei kaip nukrito.
Po kelių minučių pramerkusi akis paėmė popieriaus lapą ir ėmė rašyti pranešimą.

„ Afg a - aif gi – a. Afg a – aif agh - a. Afg em – aif as – a... “ – nusidriekė beprasmės raidžių ir skiemenų eilutės. Adrija vedžiojo rašiklį, pastiklėjusiomis akimis matydama ne beprasmybę, o kažką daug didesnio. Šis pranešimas buvo skirtas „BMD“ vadovui. Vyrukas neabejotinai jį priims, nors nieko nesupras. Tačiau jam ir nereikia suprasti.

---

Visą mielą dieną jiedu nieko daugiau neveikė, tik važinėjo iš vieno miesto galo į kitą, vaikomi bejausmio operatoriaus balso.
„Dvidešimt pirmas, gautas pranešimas apie įvykį „Amnemone“, Vilniaus ir Gruodžio gatvių sankirta... “
„Dvidešimt pirmas, pranešta apie šūvius Kęstučio 36. Jūs arčiausiai įvykio vietos... “
„Ėė... dvidešimt pirmas, pakeliui į Šančius paimkite iš namų mūsų tardytoją. Tai susiję su jos byla... “

Dvidešimt pirmas šen, dvidešimt pirmas ten...
- Nedaug betrūksta, kad iš kriminalisto virsčiau taksistu, - atsiduso Robertas, jiems sustojus prie vienos kavinės susiversti litro kavos. – Miestas išprotėjo, ne kitaip.
Matas trypčiojo nuo kojos ant kojos, susikišęs rankas į kišenes ir dairėsi tai į padavėją, tai į kolegą. Kavos aparatas gėrimo neskubėjo atiduoti. Civiliais rūbais apsivilkęs Robertas ramstėsi į barą, beveik pasiruošęs ten padėti galvą.
- Ką naktimis veiki? – nenustovėjo ramiai Matas.
- Ne tavo reikalas.
- Mergos užmigti neduoda?
- Aha, mergos...
Matas netikėdamas prisimerkė, tačiau po minutės pasakė visai ką kitą:
- Mano žmona šią savaitę turi gimdyti. Mergaitę.
Robertas kilstelėjo galvą, kiek sutrikęs pažvelgė į kolegą, nelabai suprasdamas, džiaugiasi Matas, ar tik abejingai konstatuoja faktą. Jis jau turėjo vieną vaiką.
- Sveikinu, - linktelėjo.
- Taip, visi sveikina... Pats negalvojai dar apie šeimą?
- Tu ir vienas mane užknisi, - šyptelėjo Robertas, imdamas puodelį kavos.
- Darbas užknisa, moteris nuramina, - trūktelėjo pečiais Matas. – Jeigu moteris gera, žinoma. Susirask gerą moterį, Robi.
- Jau einu ieškoti.
Robertas nepatenkintas gėrė kavą, stengdamasis negalvoti apie patarimus. Jis ir pats žinojo, ko jam reikia. Paskutinė jo moteris neištvėrė su juo net dviejų mėnesių. Kai jį iškviesdavo į įvykio vietą vidury nakties, Karolina pašėldavo ir imdavo šaukti – kas čia per nesąmonės, kad net savaitgaliais neįmanoma ramiai pailsėti? Kartą ji bandė paskambinti jo viršininkui, ketindama šį iškolioti. Karolina visiškai nepripažino kriminalisto darbo grafiko. Jos manymu, savaitgaliais visi privalėjo ilsėtis. Netgi vagys ir žudikai.
Jiedu išsiskyrė su trenksmu ir dabar Robertas kaskart pajusdavo nerimą, vos tik kas nors jam imdavo patarinėti.
Automobilyje aršiai sukvykė racija. Pertrauka baigėsi net neprasidėjusi.
- Įsitikinęs, kad bus mergaitė? – Robertas numetė padavėjai tikslią sumą ir pasivijo Matą.
- Echoskopu tyrė, tai pasakė.
- Mano seseriai irgi tyrė. Žadėjo, kad bus dar viena mergiotė. Bet va, kiaušus pražiopsojo.
- Ar man reikia susirūpinti?
- Du bernai namie – tai čia kaip ant stalo paliktas užtaisytas granatsvaidis, - pažvalėjo Robertas, trinktelėdamas durelėmis. Pasiekęs saugos diržą jis vos neišlaistė kavos.
- Aš pats augau su broliu, Robi. Jeigu būčiau augęs su seserimi, greičiausiai nedirbčiau mentu.
- O aš augau su seserimi. Tėvai iki šiol prisimena, kokie klyksmai namie kildavo. Motina kelis kartus prieš mus ant kelių klūpojo, maldaudama liautis.
Matas nusijuokė, viena ausimi klausydamas dispečerio.
- Aš tau viską papasakosiu, kai pamatysiu, Robi.
- Man atrodo, tu truputį mazochistas. Du vaikai...
- Begąsdindamas mane, tu tik dar labiau įbauginsi save. Aš ir taip jau esu tėvas. O štai tau vertėtų bent pradžią padaryti.
- Užsikišk, Matai...
Traukdami vienas kitą per dantį, jiedu trumpam pamiršo išprotėjusią civilizaciją.

---

O štai po darbo įsivyraudavo pilkuma. Tylus butas keturioliktame aukšte, duslus savų žingsnių aidas ir retsykiais kaptelintis vanduo virtuvėje. Pasitaikydavo, kad kaimynai viršutiniame aukšte imdavo šokti kadrilį su patriukšmavimais, tačiau „šokiai“ niekados netruko ilgiau kaip dešimt minučių. Moteris išsiklykdavo, vyras nustodavo ją pravardžiuoti ir abu trinktelėdavo durimis. Robertas palaimingai nužvelgdavo lubas, lyg galėtų matyti kiaurai.
Pramogų jis pats neturėjo itin daug. Pusvalandis televizoriui, nebaigtas lipdyti kartoninis nežinomo miesto maketas ir kompiuteris kamputyje. Retsykiais Matas pasikviesdavo jį vakarienės, tačiau pastaruoju metu kolega daugiau rūpinosi vaikais.
Kartoninis miestas nustojo augti, vos tik pradingo Karolina. Kol ji buvo, Robertas sąžiningai skirdavo bent valandą karpymui, dažymui ir klijavimui. Tačiau dabar jis tik prieidavo, paglostydavo raudonus stogus, jausdamas, kad negali prisiversti net paimti žirklių į rankas. Popieriniai žmonės ant „plytelėmis“ išklotų šaligatvių žvelgė į savo kūrėją su liūdnu priekaištu.

Robertas nutėškė striukę ant sofos ir tiesiu taikymu patraukė prie kompiuterio. Visą dieną mintyse vartaliojo įvairias idėjas, kaip prieiti prie Rildrijos personažo ir nesukelti didelio įtarimo. Tačiau automobilyje svarstyti yra viena. Kas kita – rasti užuominų pačioje Deltoje.

Per dieną naujovių neatsirado itin daug. Rildrija vis dar menkai dalyvavo Deltos virtualiame gyvenime. Jeigu iki Jano mirties ji dar parašydavo vieną - kitą žinutę kuriam nors veikėjui, dabar gi visą laiką tylėjo. Robertas matė, kad paskutinį kartą Deltoje ji lankėsi vienuoliktą valandą, dieną. Ar tai gali paliudyti, kad ji žino apie Jano mirtį?
Sunkiai. Netgi prispausta prie sienos ji lengvai išsisuktų, vien tik nerišliai mekendama bet kokią nesąmonę.
Robertas jau dešimtą kartą vertė jos ir Jano dialogą, retsykiais pertraukiamą kažkokio Digiarto. Nors ir padarė kelias klaidas, Rildrija vėliau nepriekaištingai išsisuko.
Tai ar gali būti, kad ji nužudė žmogų vien tiktai teksto pagalba? Vien tiktai įrašiusi tarp pasakojimo keletą pastraipų smulkiomis raidėmis, kurių joks gyvas padaras nesugebėjo suprasti? Kas tai – kažkokios tekstinės komandos organizmui? Įsakymai sustoti skaitytojo širdžiai?
Jeigu taip, tuomet Rildrija tiesiog išbandė kažkokį naują „ginklą“, leisdama mirti niekuo dėtam žmogui. O ginklai paprastai nėra bandomi šiaip sau. Tekstinė tokio ginklo forma gali sklisti visais tinklais nevaržoma, kiekvienas žioplys gali pamatyti, tačiau neatkreipti dėmesio. O vėliau mirti. Janas Matūzakas aiškiai prisipažino – jis tik pirmąsias eilutes perskaitė, vėliau į keistąsias pastraipas dėmesio nebekreipė. Tačiau jos vis tiek savo darbą atliko.
Jeigu prielaida dėl žudančio teksto teisinga ir Rildrija sąmoningai atliko bandymą, tuomet ji neabejotinai turi numačiusi kažką didingesnio. Neįmanoma atrasti tokio dalyko ir tiesiog padėti į stalčių.
O jis pats?..
Robertas atsilošė krėsle, niauriai stebėdamas monitorių.
Ką jis pats darytų, turėdamas tokį žudymo metodą?
Be jokios abejonės, panaudotų ten, kur sunkiai siekia jo įgaliojimai ir įstatymai.
Šūdą tu panaudotum, Robertai. Nesi nušovęs nė vieno banditėlio iš savo tarnybinio ginklo – kur ten tau laiškus jiems rašyti...
Na gerai, jis nepanaudotų. Visgi tai neįrodo, kad ir Rildrija elgtųsi taip pat. Ji JAU nužudė vieną žmogų vien tik bandymo tikslais. Gali būti, kad Janas netgi nėra pirmas. Tai ar gali būti, kad ji tiesiog padės savo atradimą į stalčių?
O jeigu tai visai ne mergina? Kas, jeigu už nekalto Rildrijos vardo slepiasi kažkokia organizacija, atliekanti tekstinius eksperimentus? Jeigu...
Ne, kvaila mintis. Jeigu tai būtų organizacija, jie nerizikuotų vardan eksperimento naudotis vieša svetaine. Be to, greičiausiai nedarytų žioplų klaidų. Didesnė tikimybė, kad Rildrija – pati sau šeimininkė.
Taigi, koks veiksmų planas? Kaip ją sudominti, o kartu neišsiduoti?

---

Stilingi drabužiai turi kvailą savybę nuslėpti, kad esi virtusi griaučių krūva. Visi mato drabužius, o ne dar vieną dietų pagraužtą manekenę. Jeigu matytų – neatsigintum atvirai demonstruojamo gailesčio ir pasibaisėjimo.
Adrija išlipo iš automobilio pilna burna dorodama greito maisto likučius. Po apgailėtinų pusryčių jos skrandis pagaliau atsibudo ir paleido „gamybos liniją“ visu pajėgumu. Užuot valgiusi pati save, dabar ji dorojo viską, ką pakeliui nutvėrė greito maisto parduotuvėje. Tai nebuvo itin protingas sumanymas, tačiau daug elegantiškiau pasidomėti, kur „BMD“ yra tualetas, nei leisti pilvui aršiai urgzti pokalbio metu. Firmos savininkas greičiausiai pasirašytų jai vien iš pasigailėjimo – štai, ateina reklamos agentė, išbadėjusi lyg hiena – greičiausiai jai ne itin sekasi užsidirbti...
Automobilio durelių stikle priekabiai apžiūrėjo save, pasitaisė šukuoseną ir nusprendė, kad atrodo neblogai. Kita vertus, iki tobulumo vis tiek toli, kad ir kiek besistengtum. Adrija šyptelėjo sau, prisiminusi bendradarbį, kuris nepraleisdavo progos garsiai pasipiktinti moteriškomis proto subtilybėmis. Anot jo, kad ir kiek moteris būtų graži, vis tiek manys esanti pabaisa. Ir nepraleis progos dėl to padejuoti.
- Aš ne pabaisa, - sumurmėjo pati sau. Pasąmonė atsiliepė pritariamu impulsu. Ji buvo labai patikli. – Aš ne pabai...
Stiprus gaudesys išblaškė dėmesį, ji atšoko į šalį, stebėdama, kaip virš galvos pakibęs „Porsche A7“  stengiasi nusileisti į laisvą vietą, perspėjamai žybsėdamas melsvais antigravitacinių pagalvių švyturėliais.
Aikštelė buvo pustuštė, tačiau vairuotojas, dėbčiodamas į ją keistu žvilgsniu, pasirinko vietą kaip tik šalia jos.
Adrija žengė dar žingsnį į šoną ir staiga pamatė priežastį – ji pati savo skraidalą pastatė į vietą, kuri buvo pažymėta „darbuotojams“ ženklu. Tačiau jau vėlu, nieko nepadarysi.
Susitaikiusi su klaida, Adrija perėjo aikštelę ir ėmė kopti laiptais link pagrindinio įėjimo į „Baltic Media Devices“ dangoraižį.

Trys Mario vadybininkai savo laiku bandė „atakuoti“ BMD ir papasakojo tris skirtingas nuomones apie tenykštį viršininką. Dvi neigiamos, viena neutrali. Adrija neketino pasitikėti nei viena iš jų. Gali būti, kad visos trys prašaus pro šalį.
- Labos dienos, - ji sustojo prie įmantrių formų stiklinio stalo, už kurio maloniai šypsojosi maždaug devyniolikos metų mergina . – Norėčiau susitikti su ponu Rimantu Migla.
- Jūs susitarusi? – atsakė į pasisveikinimą registratorė. – Šiuo laiku ponas Migla trumpam išvykęs su reikalais.
- Susitarusi, - linktelėjo Adrija. – Kalbėjausi su juo iš ryto. Dvidešimčiai po pirmos tarėmės.
- Prašau, praeikite į... – registratorė nutilo per pusę žodžio ir nukreipė žvilgsnį kažkur į šalį. Adrija pajuto, kaip kažkas artinasi prie judviejų. Grįžtelėjusi išvydo maždaug trisdešimtmetį vyriškį juodu, tvarkingu kostiumu. Šviesūs plaukai, rūpestingai prižiūrima barzdelė ir skvarbus, beveik aistringas žvilgsnis.
Nors Rimantas Migla spaudos reikalus patikėdavo informacijos skyriui, retsykiais televizoriuje šmėstelėdavo ir jo fizionomija, tad Adrija greitai susigaudė.
- Pone Rimantai, - nusišypsojo registratorė, - jūsų laukia viešnia.
- Ačiū, Ramune, - linktelėjo vyriškis, smulkiai akimirkai nukreipdamas žvilgsnį į darbuotoją. – Jau supratau, kai viešnia prisiparkavo mano vietoje. Bene panelė Adrija Rilčeker?
- Jūsų gera atmintis.
- Nepasakyčiau. Balsas priminė mano vienos mokytojos, kai telefonu kalbėjomės. Akimirkai net išsigandau, kad būsiu praleidęs kokį koliokviumą. Dažnai užsisapnuoju, suprantate... Tai eime?
Jis lengvu gestu parodė į liftą. Adrija skubiai dusyk linktelėjo.
- Ramune, praneškite, kai pasirodys vyrukai siauromis akimis, - šyptelėjo Migla, prieš patraukdamas Adrijai iš paskos.
Lifte jiedu trumpai susižvalgė, BMD viršininkas siektelėjo skaičių panelės ir pasirinko penkioliktą numerį.
- Leiskite, atspėsiu – jūs man norite įsiūlyti reklamą? – be užuolankų paklausė jis.
- Ne visai, - nusišypsojo Adrija. – Labiau norėčiau, kad jūs pasirašytumėte reklamos sutartį be jokių siūlymų, o tada aš galėčiau tokios pergalės proga pasiūlyti porą valandėlių savo mėgstamiausiame restorane.
- Skamba įdomiai, - prisipažino Rimantas Migla, nudelbdamas Adriją keistu žvilgsniu, kuriame be sumišusių emocijų buvo ir šypsenos.
- Kaip supratau, šiandien į restoraną nepavyks, - reziumavo ji.
- Vyrukai siauromis akimis, - pritariamai linktelėjo jis. – Jie ne tokie gražūs,  tačiau, mano nelaimei,  paskambino daug anksčiau nei jūs.
Liftas sustojo, jiedu išėjo į šviesų, stiklu rėmintą koridorių. Vyriškis pravėrė ketvirtas iš eilės duris ir praleido Adriją į vidų, pirma palydėdamas ją nurenginėjančiu žvilgsniu, tada ir pats įslinkdamas iš paskos.
Kabinetas buvo subtiliai padalintas į dvi dalis – vienoje stovėjo gremėzdiškas darbinis stalas, kitoje - svetainės baldų komplektėlis.

- Kokiai kompanijai jūs dirbate?
- „Maris ir Ko“ – išbėrė Adrija, jausdama, kad dabar prasidės didžiausi sunkumai. Kompanijos pavadinimas galėjo viską sužlugdyti akimirksniu. Be abejo, Migla privalo prisiminti čia vykusias tris nesėkmingas derybas...

Juokdamasis vyriškis susmuko ant sofos, atsainiai mostelėjęs Adrijai sėstis į fotelį kitapus stalelio.
- Aš apstulbęs, - pareiškė jis. – Jau atsakiau dviems tos firmos darbuotojams. Jūsų viršininkas galvoja, kad iš tiesų „trečias kartas nemeluoja“?
- Ketvirtas, - mandagiai pataisė Adrija. – Jūs atsakėte trims mūsų vadybininkams.
- Tai gal jūs pati tai įmonei vadovaujate? Pala, jūs turėtumėte vadovauti... Pažįstu žmones, jums toks darbas turėtų tikti pagal charakterį. Atspėjau?
- Ne, - nusišypsojo Adrija. – Aš tik dar viena vadybininkė, norinti įsiūlyti jums didžiulį stendą Kauno centre.

Jis kilstelėjo, kad pasiektų nedidelį užmaskuotą barą. Surado viduje pustuštį butelį „Torres Fontenac“ ir du pusapvalius stikliukus. Adrija linktelėjo į jo gestą – neatsisakys...

- Didžiulį... – numykė Migla, pildydamas stikliukus. Jo skvarbiose akyse žėrėjo humoro kibirkštėlės. – Panele Adrija, ar jūs žinote, kad reklama - tai loterija su itin maža galimybe laimėti?
- Mūsų firmoje sakoma, kad pasenusi reklama – tai loterija su mažu priziniu fondu.
- Ir, nepaisant to, jūs man siūlote stendą?
- Žinoma. Kada paskutinį kartą naudojote lauko reklamą?
- Maniau, jūs turite savo arsenale geresnių argumentų, negu tai, - nusišypsojo vyriškis.
Adrija jau žiojosi, tačiau jo povyza sulaikė nuo replikos. Robertas buvo atsipalaidavęs ir aiškiai nesiruošė kvaršinti savo galvos JOKIAIS jos pasiūlymais.
- Negu TAI?
- Jūs jauna, gerai atrodote ir neturite jokių rimtesnių argumentų. Vadinasi, lieka tik tai, kaip jūs atrodote. Deja, jeigu aš pasirašinėčiau sutartis su kiekviena gerai atrodančia agente, man liktų mažai lėšų efektyviai plėtrai. Juk ir jūsų pasiūlymas, ypač kaip man, kainuoja daug, ar ne? Sakykite, panele Rilčeker, ar jūs turite BENT VIENĄ rimtą argumentą, paaiškinantį to stendo privalumus prieš begalines, tinkamai administruojamas interneto erdves?
- Turiu tik tai, - Adrija ištraukė iš rankinuko planšetinį kompiuterį, išskleidė jį ir surado paskutinę ten įkeltą bylą. Išskleidusi ją per visą ekraną, ištiesė kompiuterį Rimantui. Šis palinko į priekį ir pirštų galais paėmė už vieno viršutinio kampo. Jam užteko kelių sekundžių, kad perprastų dokumento esmę.
- Tokį aš jau mačiau, atleiskite. Jūsų kolegos rodė. Netgi spalvotą variantą. Ir tai viskas?
- Aha, - linksmai nusišypsojo ji.
Vyriškis padėjo kompiuterį ant stalo ir susimąstęs atsilošė sofoje. Lengva šypsena, lyg atsakydama į Adrijos emocijas, nepranyko iš jo veido. Rimantas gurkštelėjo iš stikliuko ir timptelėjo lūpų kraštelį.
- Ką jūs čia veikiate, panele?
- A?...
- Jeigu tai visi argumentai, tuomet jūs nepasimokėte iš savo kolegų. Tai reiškia, kad jūs kvaila. Tačiau štai – sėdžiu, žiūriu į jus ir suprantu, kad jūs nesate kvaila. Vadinasi, čia kažkas ne taip. Todėl pasikartosiu – ką jūs čia veikiate?
Deginantis skystis nutvilkė gomurį, ji kiek susiraukė.
- Mėgaujuosi akimirka.
- Netgi nepaisant to, kad nieko nepešite?
- Aš ir nesitikėjau. Gavau įsakymą ateiti čionai ir parduoti jums vietą reklamai. Štai taip paprastai – be jokių priemonių ir argumentų. Žinoma,  galėčiau juos prisiminti visus, tačiau, kaip jūs pats pastebėjote, jie neveiksmingi. Tačiau visgi aš turiu darbinę užduotį. Neįmanomą. Ką jūs darytumėte, gavęs neįmanomą užduotį?
Kelios smulkmenos neatitiko tikrovės, tačiau Adrija nė nemirktelėjo. Žaidimas įgavo pagreitį.
- Jeigu dirbtumėte man, aš jus išmesčiau už tokį požiūrį į darbą, - jo balsas buvo rimtas, tačiau akyse tebežėrėjo kibirkštėlės.
- Jeigu aš gaučiau iš jūsų tokią užduotį, pagalvočiau, kad jūs idiotas, - atsikirto ji. – Nesupraskite klaidingai. Jeigu jūs būtumėte idiotas, nebūtumėt sukūręs Baltic Media Devices.
- Neatsiprašinėkite, - vyriškis padėjo pustuštį stikliuką ant stalo ir įsitaisė patogiau. – Man patinka tiesūs žmonės. Tiesi, be užuolankų kalba. Tam tikrose ribose. Ribos... kartais reikia jų paisyti. Gal dar išgersite?
- Kėsinatės į mano kepenis ir smegenų ląsteles, pone Migla, - sumurmėjo ji.
- Trečio pakartojimo nebus, pažadu. Ir visgi... kur jūsų kovinė dvasia? Įsivaizduoju – tas stendas man kainuotų... Kiek? Dešimt tūkstančių mėnesiui? Dvidešimt? Metinė sutartis? Jūs nekovojate dėl galimybės uždirbti mažiausiai šimtą tūkstančių! Gali būti, kad jūs esate nelojali savo firmai, tačiau kaipgi jūsų procentas? Juk jūs gaunate procentus?
- Ar jūs tikite, kad kai kuriems žmonėms egzistuoja sąvoka „gana“?
- Taip. Vadinasi, jūs apsirūpinusi ir todėl nelojali savo firmai?
- Ne. Nelojalumas... čia priežastys rimtesnės, pone Migla...
- Tiesiog Rimantas, jeigu galima. Antraip aš jums vėl pripilsiu. Įdomu velniškai, kas gi ten per priežastys? Matote, aš visiškai nepateisinu aplaidaus požiūrio į darbą. Tiesiog toks psichologinis profilis... Jūs nieko prieš, kad aš jus šitaip teisiu?
- Prašom, - nusijuokė Adrija ir užsivertė taurelę su gėrimu. Giliai atsiduso. – O kas liečia lojalumą... Ar jūs būtumėte lojalus žmogui, kuris neleidžia jums siekti savo paties galimybių ribų?
- Direkas stabdys? – linktelėjo Rimantas, susyk surimtėjęs. – Čia jau rimčiau.
- Maniau, tai pastebima iš to, kad aš atėjau čionai įsiūlyti reklaminio stendo, kurį metas atiduoti į metalo laužą.
- Tiesa. Galima ir iš to...
Jis sėdėjo susimąstęs ir linksėjo beveik pats sau, nukreipęs žvilgsnį į miesto panoramą už stiklo.
Adrija pažvelgė į tą pusę ir tik dabar nugara pajuto, koks patogus yra fotelis. Pabandė atsipalaiduoti ir išgryninti mintis.
Rimantas Migla buvo malonus pašnekovas. Kiek griežtokas tam tikrais klausimais, tačiau žmogiškas ir savotiškai lankstus. Atviras. Reta savybė šiais laikais.
Ji nusišypsojo miesto peizažui.
- O ką jūs man pasiūlytumėte, jeigu vadovautumėte tai įmonei? – staiga pažadino jo balsas. – Ir jeigu turėtumėte tą patį supuvusį stendą, kurį ketintumėte man parduoti?
Adrija susimąstė.
- Paprasto stendo jums nereikia, - tingiai pratarė ji. – Jūsų stichija – internetas. Nebent... kažkokiu būdu pabandytumėme perkelti  internetą į stendą.
- Kaip?
- Tarkime, tai būtų didelė... ne – milžiniška kompiuterinė planšetė. Transliuojanti kažkokią interaktyvią medžiagą. Pavyzdžiui – jūsų naujausius produktus. Arba tiesiogiai gamybos liniją, kur gaminami, tarkime, telefonai. Manau, būtų galima daug ką sugalvoti.
- Kuom pasireikštų tas milžiniškos planšetės interaktyvumas? Nepamirškite, kad ji – vieša. Vadinasi, kiekvieno vartotojo interaktyvus bendravimas su stendu atkrenta? Juk taip?
- Jeigu galvosime apie tai kaip apie standartinę reklamą – tuomet jūs teisus. Tačiau tokią teorinę planšetę juk galima naudoti nebūtinai pagal paskirtį, ar ne?
- Pavyzdžiui?
- O jeigu suprojektuoti sistemą, kuri leistų kiekvienam norinčiam mobiliuoju telefonu susisiekti su stendu ir pasirinkti ten  dominančią informaciją?
- Besidominančių gali būti daugybė stendo matomumo zonoje. Kaip jūs įsivaizduojate informacijos atvaizdavimą, kai į sistemą patenka iš karto šimtai užklausų?
Ji papurtė galvą sutrikusi.
- Atleiskite. Neįsivaizduoju. Aš ne itin gerai išmanau tokius dalykus...
Vyriškis linktelėjo ir mąsliai pažvelgė į miestą. Vėlgi įsigalėjo tyla, kurios metu Adrija tingiai markstėsi, lyg virškintų kažkokią sudominusią mintį.
- Ar norėtumėte dirbti Baltic Media Devices? – staiga paklausė jis.
- A?... – grįžtelėjo Adrija.
Pablyškusiame merginos veide išryškėjo nežymi nuostaba.
- Jūs kūrybingai mąstote. Tai pateisina jūsų nelojalumą šeimininkui, kuris neleidžia pakilti ir skristi. Ir nesvarbu, kad darote klaidas. Svarbiausia yra nauja idėja. Ar sutiktumėte dirbti man?
Ji sutrikusi susibruko rankas ir tarsi susigūžė.
- N... ne, atleiskite...
- Per daug agresyviai pasiūliau? – nusišypsojo jis raminančia šypsena.
- Aš... ne, tiesiog... Net nežinau, ką galvoti tokiu klausimu...
- Suprantu. Toliau dirbsite dabartiniam viršininkui?

Adrija mąstė.
Pokalbis ką tik pakrypo ta linkme, kur pasirinkimas buvo trapus it dulkių tvirtovė. Netinkama emocija, netinkamas žodis – ir sumanymui galas. Teks tenkintis puse pergalės.
- Man reikia pagalvoti. Jūs rimtai skverbiatės į mano gyvenimą, - pasakė ji.
- Suprantama. – Rimantas sužvejojo kišenėje vizitinę kortelę ir padėjo ją ant stalo. – Nesitikiu, kad jūs taip greitai paspruksite. Čia dėl viso pikto. Mano asmeninis telefonas. Tik būkite gera, neskambinkite vidury nakties.
Ji nervingai šyptelėjo, vis dar jausdama nugara malonų fotelio reljefą. Ant darbo stalo supypsėjo komunikatorius.
- Direktoriau, susitikimo su jumis laukia ponas Jasuki Kurata, - išgirdo abu aiškų registratorės balsą.
Rimantas Migla sunkiai atsiduso.
- Bijau, kad dabar teks tikrai su jumis atsisveikinti ir užsiimti nemalonesniais dalykais, - pasakė jis. – Ar atsinešėte sutartį?
Adrijos akys išsiplėtė. Ji visa savo esybe spinduliavo nepasitikėjimą ir nuostabą.
- Ką?.. Nebūkite kvailys, jums to stendo nereikia!
- Taip, jūs teisi. Toks, koks yra dabar, jis bevertis. Ir visgi jūsų idėja apie interaktyvią planšetę buvo įkvepianti. Aš išsinuomosiu stendą ir sumontuosiu ant jo savo įrangą. Tikiuosi, jūsų viršininkas dėl to nesupyks. Būkite tokia maloni, atneškite nuo stalo antspaudą.
Tarsi sulėtintame kine ji stebėjo, kaip Migla pasirašo sutartį, prieš tai išbraukęs kelis sakinius. Tarkštelėjęs antspaudą, jis ištiesė popierių jai.
- Beveik negalioja, kadangi subraukyta. Nusiųsiu savo teisininkus, kad šie suformuluotų kitą sutartį pagal abiejų pusių poreikius. O čia – jūsų garantija, kad atvykote ne veltui.
- Jūs mane bandote nusipirkti? – susivokė ji.
- Laikykite tai savotiška atsisveikinimo su senąja darboviete kompensacija, - atsakė šypsniu Migla, o po akimirkos surimtėjo. – Pagalvokite apie pasiūlymą. Aš rimtai. Mano pastate nėra jokių grotų skraidantiems.

---


Robertas skaitė Rildrijos kūrinius nuosekliai ir įdėmiai, nepraleisdamas nė menkiausių smulkmenų. Ketino iš tiesų pagirti rašytoją, todėl ketino tiksliai žinoti, už ką girs. Be to, kelios smulkmenos buvo vertos jo užrašų knygelės.
Keli jos kūriniai skirti išprievartavimo temai. Ar tai gali reikšti, kad Rildrija iš tiesų patyrė prievartą? Jeigu taip – policijos duomenų bazė padės susiaurinti paieškos diapazoną. Dvidešimt šešerių mergina, byla dėl išprievartavimo. Sprendžiant iš prozoje aprašomų scenarijaus vingių ir sukurtų personažų asmenybių, ji greičiausiai GALĖJO kreiptis į policiją. Nors, antra vertus, ji lygiai taip pat galėjo raštu išlieti neįvykdytus ketinimus.  Ir visgi – kabliukas...
Taipogi dar viena įdomybė – jos visi personažai – vyrai ir moterys – turėjo išskirtinai tvirtą charakterį. Jie mažai klydo, situacijas sprendė tvirtai ir be skausmingų abejonių.
„Tu kuri kažkokius antžmogius“ – paniekinamu tonu pakomentavo Febrokas. – „Kam įdomu skaityti apie supermenų gyvenimą? Skaitytojai trokšta klystančių, panašių į juos pačius! ”
“Tada kodėl tau neįstojus į mamyčiukų klubą? “ – linksmai atsikirto Rildrija.

Robertas mąsliai pasitrynė smakrą ir nusprendė smegenų veiklą paskatinti namų gamybos vakariene. Iš to, kas buvo šaldytuve, jam išėjo dubuo bulvių košės su svogūnais ir skrebučiais. Ne kažin kas...

Vadinasi, Rildrija tobulina savo personažus pagal savo žmogiškąjį idealo supratimą. Klausimas tiktai – ar ji pati atitinka savo idealą, ar visgi tai tebėra jos svajonėse?
Nes jeigu atitinka, tuomet mergina – racionali perfekcionistė, kontroliuojanti save emociškai ne ką prasčiau už dvidešimties metų stažą turintį politiką. O tai jau kvepia įvairiais psichologiniais nukrypimais. Tokių buvo pilna kiekvieno nusikaltėlio byloje. Kai kurie netgi sugeba visai racionaliai pateisinti žmogžudystes. Belieka klausytis ir stebėtis, kokia naujoviška filosofija gimsta anapus įstatymo...
Ir jeigu ji racionali, tuomet netgi labai tikėtina, kad bus ir byla dėl išprievartavimo.

Suvokęs tas menkas smulkmenas, Robertas šiek tiek pralinksmėjo. Jeigu galima iš kūrinių nors kažkiek nusipiešti rašytojos paveikslą, tuomet galbūt įmanoma nustatyti ir jos gyvenamą vietą?..
Sugrįžęs prie kompiuterio žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė pirmos nakties. Rytoj jis darbe atrodys prastai, o tai reiškia, kad komisarui Timošekas vėl bus įtartinas...
Atsidusęs pasiekė Rildrijos kūrinio pabaigą ir spustelėjo pele komentarų langą.
Ką jai parašyti? Po velniais, kiek ji iš tiesų atitinka jo susikurtą portretą?

Pirštai patys ėmė spausdinti raides, sujungdami jas į žodžius. Žodžiai sklandžiai susiliejo į sakinius, klaustukas paklusniai atsigulė į pabaigą. Visa, kas jam šiuo metu buvo svarbu...
Susikeikęs jis spustelėjo „Tinka“, tada pakilo nuo stalo ir pasitrynė smilkinius.
- Idiotas, - išsikeiksnojo save. – Išsigąs mergiščia ir pradings su savo simfonijomis...
Bet darbas jau buvo atliktas, jo komentaras juodavo baltame fone netgi ryškiau už kitus. Prakeikti programuotojai pasistengė, kad šviežienos matytųsi kuo aiškiau.
- Šūdas!
Dabar beliko tik laukti ir tikėtis, kad tokia banalybė nenuves jo į niekur.

Robertas išjungė kompiuterį ir patraukė į dušą, ketindamas pagaliau griūti į lovą. Rytdiena vėl bus panaši į taksisto rutiną su mentu už vairo. Nieko linksmo. Rildrija greičiausiai irgi miegojo. Tai kodėl jis nemiega?
Mirkdamas po vandens čiurkšlėmis, Robertas netgi sugebėjo išgryninti vieną raminančią minti – o kas, jeigu visas tas Rildrijos fenomenas tėra jo pašvinkusioje galvoje? Kas, jeigu iš tiesų pasaulis tebestovi ten pat, kur ir buvo prieš Jano mirtį? Kas, jeigu visos tos simfonijos ir vizijos  tėra paprasčiausios simfonijos ir paprasčiausios vizijos, sukeltos kažkokių narkotikų?
Ar maža šiais laikais dujų pavidalo narkotikų, kuriuos sudėtinga aptikti skrodimo metu?..