Neturintys namų

Aš neturiu namų, kurie mane sušildo:
Man veidą nuprausia tamsus vanduo.
Praeiviai liūdesiu mintis nugirdo–
Man atitenka valkatos vaidmuo.

Matau kaip ponios puošias lapės kailiais,
O aš prisidengiu kartono plokštele.
Ir rodos gimėme vienodai dailūs,
Tačiau užaugom... o aš likau nuoga.

Guliu, kol durys užrakintos ir aplink tamsu,
Kol niekas nepamatė mano veido.
Ir aš pati, žvelgiu į save su skausmu:
Kodėl gyvenimas man atsistot neleido?

Bijau pabust, nes vėl reikės užmigti,
O kur priglaust pečių, deja, nėra.
Gal tu, nepabijosi kartą pasilikti
Su elgeta lig šiol neturinčia namų?