Trys broliai nemiegantys

1.
nemigos girgždantys krumpliaračiai
sustoja
čia prasideda buvimas
tarp atvirų ir užmerktų akių
buvimas tarp žiopčiojančių žuvų
išsprogusiomis akimis
sako, iš jų kaulų galima sudėlioti visą
kryžiaus kelio istoriją
sukryžiuoju pirštus
kas žino
gal šiąnakt tu irgi
tapeni knygų puslapiais
šnarini pieštuku
gal šiąnakt mes abu
įrėminti skirtinguose languose
vienišai šviečiančiuose
daugiabučiams sutemus
dūsaujam tekstais ir į tekstus
mezgam mazgus
kuriais kada nors
susirišim

2.
už lango silpsta mašinų gaudesys
mechaniniai vabalėliai nervingai trūkčioja gatvėm
pamažu gęsta daugiaaukščių jonvabaliai
saldžia miego pluta pasidengia miestas
tik keli uodai dar zvimbia
prie savo eilėraščių
siurbia kraują iš nutilusio miesto arterijų
kreša raudonos jų rašalinės
varva raidėmis balti lapai
mėto nuraudusius lapus pro nemiegančius langus uodai
o ryte juos sušluoja
skruzdėlytės oranžinėmis liemenėmis
spardo batų padais į darbą skubantys
ir kuždasi: anksti šiemet prasidėjo
ruduo

3.
šitos penktos ryto
kvepiančios balto švarumo paklodėm
įsikniaubus į jas
švelniai liūliuojant nemigą –
jaukinantis miško žvėriuką
šitos penktos ryto
man primena rugpjūčio naktis pas močiutę
prisagstytas žvaigždžių
pabarstančių pilką takelį
į lauko išvietę
šone brėkšta šulinys
jame skęsta mėnulis
atsitiesia pėdų nuguldyta žolė
rąžosi lysvės
žiovauja medžių kamienai
šnara mano naktinių marškinių rankogaliai
naktį kertantys traukiniai
nurėžia horizontą
bumbsi obuoliai
tolumoje ūžia autostrada
pralėkus sunkiasvoriui ekipažui
sudreba sekcijos stiklai
šitos penktos ryto
pilnos nemiegančios nemigdančios nakties
pripildė mane
iki padų