Žodžio danguje

Tu, žodi,
Dar neišbaigtas.
Čia daug dar neišvaikščiotų lankų.
Net nežinau, kuris kurį mes supam.

Per mano lūpas
Teka upės
Ir miškas ošia čia.
Gandrai, pavasarį parskridę,
Kalena lizduose...
Bet visa tai pareina iš giliau
Ir lūpos reikalingos
Žodyje įsisupti.

Ar tu žinai, ką čia kalbu?
Aš nelabai.
Bet sako, ir akmuo
Po širdį skraido,
O akmeny pragysta vyturiai,
Kuomet žmogus numirt neturi laiko.

Tu, žodi,
Dar neišbaigtas.
Apie lankas nevaikščiotas kalbu.
Bet tavyje jau ir dabar, kaip danguje
Net nenumiręs gyvenu.