Brolis

Mūsų motina mėgdavo dažnai kartoti, kad norinti mus užmušti. Bandė tai padaryti keletą kartų, tada nesupratau, rimtais ketinimais, ar tai buvo tik kalbos. Mes su broliu pergyvenom visą šitą siaubą. Dažniausiai buvom išsigandę, nedrąsūs, mažai apie tai kalbėdavom.

Kartą žiemą sugalvojome nueiti pačiuožinėti rogutėmis. Aš buvau keleriais metais vyresnis už brolį, bet dažniausia jis tempdavo mane, o aš sėdėdavau rogutėse. Brolis liepdavo nevilkti kojų sniegu, o tvarkingai sustatyti greta viena kitos ir stipriai įsikibti... Šitą „maldą“ girdėdavau kiekvieną žiemą, todėl buvau išmokęs atmintinai... Jei kas dabar paklaustų, kodėl jaunesnis brolis aukodavosi vyresniam ir kaip vergas, pamėlusiomis rankomis, tartum trapiai būtybei, lengvai paklusdavo mano norams, tai drąsiai, nė negalvojęs atsakyčiau, kad jis buvo daug stipresnis už mane. Ir tikriausia liko. Mano vaidmuo buvo tartum ligonio, kuriuo reikia rūpintis. Mažai buvo džiaugsmo. Svarbiausia, kad mes tai supratom.

Kažkada jam minėjau, jog svajoju, kad mūsų galvos galėtų būti suaugusios lyg siamo dvynių, - dvi rankos, dvi kojos ir vienas kūnas; nes televizija rodė laidą apie tokius vaikus... Brolis pagalvojo, kad tie vaikai turbūt nelabai buvo laimingi. Aš jam pritariau. Bet po to pasitaisiau, kad jie dar buvo labai jauni ir tikriausia nieko nesuprato, kas vyksta. Brolis iškart atkirto, nes žinojo, kad esu protingesnis, kadangi vyresnis, ir leptelėjo:

- Dvi rankos, dvi kojos ir viena varpa. Neva, būtų daug drąsiau rodyti savo pimpalą mergaitėms, jei jis būtų bendras. Gėdą prisiimtų abu.

Aš jo paklausiau, iš kur tokį žodį kaip „varpa“ apskritai girdėjęs? Ir jis atsakė, kad taipogi per televiziją. Tada pasikrapštė tarpukojį, lyg dar kartą patvirtindamas, jog tikrai žinąs, apie ką kalbama.

Judėjome tartum baltieji lokiai per apsnigtus takus. Daugiau apie nieką nekalbėjome, rimtai mąstėme, apie ką šis pokalbis buvo... Brolis keisdavo rankas: apsipindavo virve tai kairę, tai dešinę ranką, nes buvo pavargęs. Aš ramiai sėdėjau rogutėse ir užvertęs galvą viršun apie nieką negalvojau. Mačiau ryškiai šviečiantį žiburį danguje, kuris pamažėle gęso, ir pagalvojau, kad tai gali būti ženklas, jog motinos vėl nebus namie, kai grįšim.

Brolis dažnai kartoja, kad norėtų būti toks stiprus, koks buvo tėvas. Aš su juo nesutinku, nes tėvas buvo dar ir melagis. Turiu savo tvirtą nuomonę, o jis - savo. Kartais pykstamės dėl to, nes daugiau neturim dėl ko pyktis. Jis tai supranta, bet visvien teigia, kad norėtų būti toks stiprus, koks buvo tėvas. Aš jam nesipriešinu, tik kaskart vis primenu, kad tėvas buvo ir jo jau nėra, nieko nepakeisi.

Priartėjame prie geležinkelio bėgių ir sustojame. Aš jo klausiu, ar pavargo, bet jis tyli ir nieko neatsako... Pagalvoju, kad greičiausiai supyko dėl pokalbio apie tėvą, nes jį mylįs tik jis vienas, daugiau niekas. Aš taipogi myliu tėvą, tik savaip, bet tikriausia sunku būtų jam tai išaiškinti, nes pavadintų ir mane melagiu. Tada sakytų, kad aš toks pat kaip tėvas, - didis melagis, ir tada paklaustų, kodėl nenorėčiau būti toks pat stiprus, koks buvo jis?... Aš neturėčiau ką atsakyti. Tikriausia nuleisčiau galvą, nes, iš dalies, tai yra teisybė.

Po nejaukios pauzės brolis užveda kalbą, neva, tėvas kažkada pasakojęs istoriją, kaip vienas beprotis dalyvavęs keturiasdešimt penkiuose Pasauliniuose karuose. Pagalvoju, kad ir tėvas turbūt buvo geras beprotis, jei pasakoja tokias juokingas istorijas. Niekada neturėjau humoro jausmo... Brolis pažiūri savo gailiomis akimis, tartum priversdamas suprasti, kad šituo dalyku turi patikėti, nes tai yra rimta. Bandau tvardyti savo pyktį ir nutaisau rimtą veido miną, žiūrėdamas jam į akis:

- ... iš pradžių jį apšaudė buteliais, - klausiausi ištempęs ausis. - Po to, - diržais. Ir galiausiai, - langetkėmis.

Paskutinio žodžio nesupratau ir paklausiau, ką tai galėtų reikšti, bet ir brolis šito nežinojo, jam jis pasirodė įdomus ir paslaptingas... Toliau mes tylėjome ir abu žiūrėjome į tolumoj dūkstančius vaikus, kurie statė sniego pilis ir žaidė karą. Buvo dvi komandos: kairėj pusėj stovėjo mažesnė pilis, iš dešinės, - daug didesnė. Mažesnė pusė laiminėjo... Pagalvojau, kad to bepročio, kuris paisto tokius niekus, galva galėtų tūkstantį kartų sprogti ir išsitaškyti ant sienų, senų baldų, televizoriaus ekrano, nedidelio paveikslo į milijoną mažų gabalėlių, kurie taip tvirtai priliptų, kad niekas negalėtų jam padėti. Sėdėtų be galvos, tik dvi rankos, dvi kojos, viena varpa ir vienas kūnas... Tai būtų nekalta puošmena mūsų tamsiame nykiame urve, iš kurio tik kartkarčiais išeinam, kad išvystume šį nuostabų akinamą baltumą, nes motina mus retai išleidžia kur į lauką.

*

Vaikai linksmai čiuožinėjo nuo stataus, gausiai apsnigto kalno. Nučiuožę, lyg negavę visiško pasitenkinimo, keldavosi ir sunkiai lipdavo atgal stačiu kalnu į jo viršūnę ir eilėje laukdavo pakartojimo. Įsivaizdavau, jog prie kiekvieno vaiko styro milžiniška motiniška ranka, kuri tempia savo atžalą viršun, o po to, tam tikram laikui atėjus, pastumia jį nuo kalno, ir jis linksmai čiuožia žemyn.

Brolis įsispiria į sniegą ir keliskart stumteli. Stipriai įsikimbu į rogučių kampus ir pasileidžiu žemyn... Jei kas nors dabar manęs paklaustų, kas pasaulyje stipriausias, iškart atsakyčiau, kad tai mano brolis.

Iš paskos nučiuožia kaimynų vaikas ir pabaigoj apsiverčia. Guli aukštielninkas ir linksmai juokiasi... Sunkiai pakylu nuo rogučių ir lėtai, kaire ranka tempdamas jas, kopiu atgal į kalną. Brolis pasikrapšto nosį ir garsiai pagalvoja, kad galbūt jau laikas traukti link namų. Aš su juo nesutinku ir užlipęs bandau jam trinktelti per galvą. Pavadinu jį asilu. Jis nieko neatsako, tik laižo varvančią nosį ir kaskart vis šnirpščioja... Po to čiuožia kitas vaikas, kurio mes nepažįstam. Stipriai įsibėgėja, krinta į rogutes... Spėjam jį stumtelti, neva, greičiau nusileis ir greičiau galės dar kartą nučiuožti. Jis nepadėkoja, bet trumpai sušunka, kad užlipęs pastums ir mus. Mes jam nieko neatsakom.

Po to ilgai gulim ant sniego ir žiūrim į bėgius. Laukiam pro šalį pravažiuojančio traukinio, kuris taip ir nepasirodo... Vakaras buvo toks šaltas, kad ilgiau nei kelias minutes sėdėti ir nieko neveikti, buvo neįmanoma, todėl brolis atsistoja, pasitaiso kepurę, kuri buvo užkritusi jam ant akių, ir trumpai lepteli, kad norintis nučiuožti paskutinį kartą, po to jau tikrai laikas būtų traukti namų link... Aš su juo nesiginčiju, - nieko jam neatsakau. Sėdžiu ir galvoju apie motiną, kuri praeitą savaitę barė brolį už tai, kad jis po nakties pridirbęs į lovą. Aš jo klausinėjau, dėl ko visa tai įvyko, nes brolis niekad nedarydavo į lovą, bet jis tik tylėjo. Galiausiai visiškai įspraustas į kampą, neaiškiai prasitarė, kad nuo tada visąlaik kažko bijo, neva, jis sapnavo, kad vaikščiojo dideliame mieste, kur daug daug mašinų, bet nė vieno žmogaus, kurio jis galėtų paklausti, kur randasi tualetas... Atsitiktinai užklydęs į namus, kurie buvo kaip iš ledo ir viskas matėsi kiaurai, pamatė savo motiną, skalbiančią jo apatinius. Dialogas buvo paprastas: jis paklausė, ar galiu, mama, nueiti į tualetą? O mama jam atsakė, kad jis turintis bėdą, ir tai yra jo problema, - niekas nesiruošia jam padėti. Todėl iškart apsišlapino, - jis susapnavo tai, kas ir įvyko po poros dienų.

Sėdėjau ir rimtai galvojau, kad nutinka žmonėms keisti dalykai, kurių negali paaiškinti. Tartum žinai labai svarbią paslaptį, kurios negali atskleisti, nes niekas jos nesupras...

Įdėmiai stebiu brolį, krintantį į rogutes ir akimirkai patikiu, kad neaiškiai, lyg pro miglą, matau mūsų motinos ranką, kuri tokia milžiniška!... Ranka lengvai stumteli rogutes ir brolis lėtai lėtai, tartum sulėtintam kine, nurūksta kalnu žemyn, pradingdamas baltoje migloje, ir daugiau niekada negrįžta...

Tai buvo paskutinis kartu praleistas laikas, kurį pamenu.