Glėbys kvepės žieve ir vakaru,
O sąmonė kuždės maldas nutolint laiką.
Rasotas sodas išklausys prisilietimų kalbą,
Sukaupęs šilumą,
Ją išdalins visiems, kas ryto taip nelaukia...
***
Languota skiautė seno sodo kriaušėje
Iki rudens dar rodys vėjo kryptį.
Kai palypėsi man nuskinti kriaušių,
Ilgai kvatosiu
Ir niekus vis pliaukšiu...
O tu tas lūpas
bučiniais atvėręs,
kažko prakaitavai, buvai nustėręs...
. . . . . . . . . . . . . . . . . .
Likimo buvo lemta,
skiautei taip pakibti,
kad tas pradingo ten, kur ji nurodė kryptį.
Labai man kriaušių jau dabar pristigo,
Kur tasai medis - kopiu jų aš rauti,
Eilėraštis šis lyg Adventinės radybos,
tik kur tas sodas ir mergaitė? - nusigaučiau. ;)*
Glėbys kvepės žieve, naktim
O sąmonė – maldaus sugrįžt į laimės uostą.
Rasotas sodas išklausys šventų maldų,
Sukaupęs šilumą,
Ją išdalins visiems, kas šitiek ryto laukė...
***
Languota skiautė - atvirlaiškiu širdžių
ilgai primins banguotus tavo plauks.
nesupykit, bet jūsų kūrinys mane tiesiog įkvėpė paimprovizuoti, pasidžiaugti Jūsų nuoširdumu, šviesiomis ir giliomis mintimis, nors šiek tiek ir kitaip.
bet tikrai ne kiekvieną kūrinį perskaičius, gimsta šitoks noras.
ačiū jums už gerumą :)
Aistros saldumas, ryto baimė, troškimas ir tikėjimas, kad tai jau amžiams... Labai, labai, labai.. Trūksta žodžių išreikšti jausmams. Jei neskaityti paskutinių dviejų eilučių, tai himnas meilei. Meilei čia ir dabar, neatidedant nei akimirkai. Aistringai ir negašliai. Ačiū autorei. Į mėgstamiausius. Sėkmės.