Komplektacija

Prisitrauki, jau pamatai planetą akivaizdžiai, ne vien jausminiu būdu, ir belieka tik atlikti komplektaciją. Viskas paprasta ir taip kaip visada. Aš suklupau ties komplektacija, bet dabar truputis priešistorės.
            Planeta paprastutė, niekuo neišsiskirianti ir nieko nebedominanti, neigiamos informacijos ir atliekų srautai kol kas valdomi, išorinis susinaikinimas, kiek žinau, visiškai nekenksmingas galaktikoms. Galima sakyti, kad ji plūduriavo kažkur kraštinėje visatoje pamiršta ir nebekontroliuojama. Aišku – normos ribose.
            Mane sudomino tuo, kad kartais pagaudavau srautus, kurių niekur kitur galaktikose ankščiau neteko sutikti. Jų turinys ko gero buvo laikomas nereikšmingu ar net atavistiniu, bet visada buvo vienareikšmis ir mane sudomino tuo, kad lygiai tokius pat buvau aptikęs savyje ir iki šiol niekas negalėjo man pateikti jų išsamaus paaiškinimo ar paprasčiausio supratimo. Atvirai pasakius, intensyviai niekur ir nesikreipiau, nes ne visada juos jausdavau, be to, sunku apibūdinti, o pradžioje net suvokti tai, ką turi tik tu vienas. Jei nesi ko matęs kitur, tai negali to su niekuo palyginti, tiesiog neturi jokio vaizdinio savyje. Aš tik, dirbdamas kasdienius ir įprastinius darbus, perimdamas informaciją visko, su kuo tik susidurdavau, papildomai dar stengdavausi  užčiuopti kažką panašaus į tai, ką nešiojau savyje. Kažką panašaus ir aptikau keistuosiuose srautuose iš Žemės.
            Dabar gi buvau ant komplektacijos ir savo suklupimo slenksčio. Laisvoji Galakto esybė jau buvo sutraukta numatomam procesui. Marso Šviesa kaip ir visada šiek tiek priešinosi savo nepasitenkinimą reikšdama gūdžiu ūkavimu, nuo ko Papatu širdis pradėdavo justi itin nemalonią kosmoso trauką. Ne ką maloniau smegenis veikė ir Rekio materializuojantysis įsijungimas. Viskas besikomplektuojančiame Galakte, t. y. manyje, nemaloniai dilgčiojo, dilgčiojimas koncentravosi į galvą, todėl tokį jausmą laisvai galima lyginti su žmogaus galvos skausmu.
            Komplektacija buvo baigta. Jau girdėjau realųjį Rekio balsą kartojantį: „ Užpildykite anketą. Užpildykite anketą. Jūsų pavidalui. Jūsų pavidalui. “ Anketa man buvo tik antraeilis dalykas. Pavidalu neketinau naudotis. Mane domino tik srautai, todėl pažiūrėjau į tai pro pirštus – labai atsainiai ir neatsakingai. Dabar suprantu, kad reikėjo dar prieš komplektaciją, iš karto vos prisitraukus prie planetos, nusiųsti  į ją Rekį ir gal net Marso Šviesą ir sulaukti iš jo realaus gyventojų ir jų būdo sampratos, bei antirealistinių Marso Šviesos pajautų.
            Dabar gi, paskubomis pildžiau anketą visokiomis kvailybėmis, net prisimenu pyktelėjimą ties lytimi, nes vien komplektacija jau buvo savotiškas įėjimas į primytivizmą, o čia dar tas lyties visiškas suprimityvinimas, todėl, skubiai permetęs galvoje, kad šituo dalyku niekada Žemėje nesinaudosiu, greitai paspaudžiau – vaikas, nes pamaniau, jog šitaip išvengsiu bet kokių problemų. Jei būčiau nors kiek mąstęs, o ne aklai lėkęs į tikslą, iš karto būčiau suklusęs, kai sistema, nė kiek neprieštaraudama, užfiksavo mano lytį – vaikas. Negana to, iššoko kažkoks kvailas Apibudinimas ir aš suvedžiau tas savybes, kurios mano nuomone būdingos vaikui. Tarp jų buvo ir šveplavimas, nes Rekis viską bėrė kaip žirnius, o aš tik gaudžiau tai, kas buvo ryškiausia.
            Deja Žemėje paaiškėjo, kad mano puikiojo komplekto appa518 (skaityti appa penki šimtai aštuoniolika) kalbos defektas užsifiksavo pilnutinai, t. y. – ne tik kad taip kalbėjau, bet ir negalėjau nė žodžio parašyti taisyklingai. Vien nuo pabandymų Rekis iš karto eidavo iš proto ir grėsė išsikomplektavimas dar čia, Žemėje, ko pasėkmės būtų buvusios itin tragiškos ir ypač nemalonios.
            Prie srautų šaltinio konspiracijos tikslais jungdavausi tik neakivaizdiniu būdu ir čia šis kalbos defektas buvo visiškai nereikalingas, deja... Paskui prasidėjo problemos ir su lytimi. Įpratęs gyventi laisvai, ne komplektacijoje, ten, kur visų pirma eina esybė, o tik paskui lytiškumas, aš ir čia elgiausi kaip įprasta. Su žmonėmis bendravau visų pirma  kaip su žmonėmis, o jie be perstojo grūdo man savo lytiškumą, nors aišku, žiūrint iš jų pusės, ko gero, viskas atrodė atvirkščiai. Be to, neakivaizdiniuose kontaktuose lyties apibūdinimas „vaikas“, jiems neturėjo jokios reikšmės ir dar daugiau – aš sužinojau, kad ne tik jų lytis eina pirma jų esybės, bet ir vaikuose jie pirmiausiai stengiasi įžvelgti lytiškumą. Bet ką aš čia kalbu, - juk jie ne Galaktai ir jokio įžvelgimo jiems net nereikia, nes jų lytis yra akivaizdžiai sukomplektuotai išreikšta.
            Visa tai kartais pradėdavo vesti mane iš proto, nes keldavo begalę problemų, kurios trukdė siekti tikslo. Kartais Marso Šviesa, kuriai ir šiaip jau be galo yra sunku gyventi komplektacijoje ir kuri yra įpratusi duotis po visas galaktikas, be galo ilgėdavosi tos laisvės ir jai jau neužtekdavo paūkčiojimų. Aišku ji išlėkdavo į galaktikas kaip visada ir būdavo kiek tik įmanoma, bet visgi tai jau buvo nebe tas pats, kas visiškai komplektacijos nejaučiančios esybės būties dalis. Likdavo tik realus, nejausminis vienio saitas ir ji įsiūkčiodavo taip, kad kartais visai nebegalėdavau to suvaldyti.
            Gal dėl tos nuolatinės įtampos, o gal dėl nuolatinio jų netikėjimo manimi ir net visokiausio įvairialytiškumo pripaišymo, kartą neišlaikiau ir prisipažinau esąs Galaktas... Ir ką jūs manote?? Jie eilinį kartą manimi nepatikėjo, kas, tuo pačiu, sukėlė man ir eilinį momentinio pykčio priepuolį ir savotišką išsilaisvinimą, nes dabar jau galėjau nieko nebeslėpti ir ant kiekvieno neakivaizdinio kampo pliurpti, kad esu Galaktas. Vienintelė liekamoji to veiksmo pasekmė buvo ta, kad apie Galaktus jie neturėjo jokio supratimo ir laikė juos paprasčiausiais ateiviais. Sulyginimas su tais padarais man, vėl gi, sukeldavo siuto priepuolius, todėl kiek tik įmanoma stengdavausi nesiliesti Marso Šviesos, kad ji būdama galaktikose kuo mažiau jaustų saitus.
              Galų gale visa tai man taip įkyrėjo ir svarbiausia, pradėjo taip trukdyti pagrindiniam tikslui, kad nutariau atlikti perkomplektavimą, kas šiaip jau, yra ganėtinai pavojinga ir net nežinau ar iš viso kada buvo realiai atlikta . Nes iki šiol, kiek man žinoma, Galaktai susikomplektuodavo kokiai nors planetai, o atlikę iškomplektavimą iš karto atsitraukdavo.
            Atsitolinau nuo Žemės, įjungiau perkomplektavimą ir palikau Rekiui „suspaudyti“ visus reikalingus mygtukus, atsižvelgiant į dabar mūsų turimą patirtį. Žinojau, kad jis viską atliks teisingai. Tiesa, prieš tai pasiunčiau įprastinį, standartinį pranešimą apie perkomplektavimą ir savo didžiai nuostabai, užuot gavęs standartinį, mintinį atsakymą, iš karto gavau momentinį ir realų: „ Nepatariame. Jokiu būdu. Komplektavimas jums negalimas“.
            Jau buvau išmokęs Žemėje siusti, todėl tik sukandau dantis ir taipogi, tyčia, pasiunčiau realųjį: „Kodėl?! Siųlote iškomplektavimą?! “
            „Ne, jokiu būdu. Išsikomplektavę turėtumėte tučtuojau palikti planetą. Susikomplektavimas iš naujo negalimas. “
            „Kodėl gi, po velnių, ne?! “
              „Jūs puikiai žinote, kad iškomplektavimas be atsitraukimo gali suardyti Galakto esybę. “
            Aš viską žinojau, bet apsikrėtęs Žemės virusu tęsiau: „Tai pakartotinas susikomplektavimas vėl sulipdys tą esybę, taip?? “
          „Jūs puikiai žinote, kad pakartotinas sukomplektavimas be atsitraukimo gali paversti jus amžinu komplektu appa518 ir jau be jokių išsikomplektavimo galimybių. “
            „Todėl aš ir atlieku perkomplektavimą, po velnių. “
            Nežinau, kodėl vis naudojau tą kvailą žemiečių „po velnių“, tuo labiau žinodamas, kad kalbuosi su sistema, o ne su Galaktu, nes kreipinį jūs naudoja tik sistema.
              „Nepatariame. Jokiu būdu. Perkomplektavimas jums negalimas. “
              „Bet kodėl man negalimas??! Neturite kito atsakymo, taip?? Tai ir užsikiškite tą savo sistemą savo negalimumais, o man tuojau bus galimas. “
            „Tavo Marso Šviesa kilusi iš Žemės..., pagalvok apie tai, appa518,... mes nežinome kokios gali būti pasekmės.. “
            Mano..? Žemės..?
            „Kodėl aš apie tai pirmą kartą girdžiu... ir kas tu?? “
            „Nesvarbu, nepažįstami, aš tik perėmiau sistemos pavojaus signalą. Jos ankstyvoji kilmė. Dar tada, kai ji buvo dulkių pavidalo. Žemė suprantama. Dar tada ir atsiskyrė nuo jos. Labai ankstyva stadija. Nemanėme, kad tau svarbu. “
              Jie nemanė... O aš manau. Dabar. Galbūt šią minutę ir suvokiu kažką. Jei būčiau tai žinojęs anksčiau... Ar viskas kyla iš Marso Šviesos?.. Ar ji įtakojo Papatu?.. Nesvarbu.
              „Aš pabandysiu. “
              „Bandykite. Bandymas priimtas. “
            Tą naktį po perkomplektavimo pirmą kartą sapnavau žmogaus sapną, ne Galakto. Pajutau lovą, supratau, kad jau viskas baigta ir rytoj pamatysiu pasekmes, tikriausiai gerus pasikeitimus ir iš karto nugrimzdau į gilų miegą. Sapnavau, kad esu žmogus, kuris kažkokiu tai būdu atsidūrė visatoje, tolsta juodu kosmosu nuo Žemės su neviltimi, bet kartu ir abejingumu, bejėgišku susitaikymu su žinojimu, kad jo už nugaros pasilikusi planeta greitai susprogs, išnyks iš galaktikų žemėlapio... ir staiga susiduria su kažkuo, ko neįstengia aprėpti vaizduote, tik jutimais, bet žino, kad tai tikra, ir tai tikrai ne Žemės gyventojas, ir girdi jo jam perduodamus žodžius: „Matai tą žvaigždę? Ten mano planeta ir mes priklausomi nuo jūsų. Labai priklausomi. Jeigu jos nebeliks, nebeliks ir mūsų... Mes priklausomi. Jūs esate ne tik dėl jūsų pačių... mūsų nebeliks. “
              Ir tada jis suvokia, taip aiškiai ir iki skausmo supranta, kad kažkur be jų, visatoje dar tikrai yra gyvybė ir kokie jie svarbūs vieni kitiems, ir nuo šito pasidaro kiek šilčiau ir jaukiau viduje, ir dėl jų jis grįžta atgal į Žemę, tikėdamas, kad yra įgalus kažką pakeisti, nes kitaip  - kam gi jam tai būtų buvę pasakyta? Čia panašiai kaip su žmogumi, kuris pasirįžta  nusižudyti, nes žino, kad nuskriaus tik vieną žmogų – save, bet kai už jo stovi šeima, kad ir kokia ji bebūtų, jis negali to padaryti, nes jaučiasi atsakingas, nes yra priklausomas, ne savo skausmą jis gali pakelti, bet negali leisti, kad kažkas likęs vienas kilnotų ne tik savo, bet dar ir jo paliktą skausmą.
              Toks tai buvo mano pirmasis žmogiškasis sapnas Žemėje. O štai ir tas nuostabusis prabudimas, kai gyvybė bėgioja gyslomis nebejausdama jokių komplektacijos pasėkmių, kai atsikėlęs ir pažvelgęs į veidrodį, vieną akimirksnį dar išvysi savo atspindį, kuris dar atskirtas nuo tavęs, bet jau praneša apie sėkmingą komplektacijos baigtį.
            Štai ir veidrodis. Štai ir aš. O štai ir žodžiai šokte iššokantys iš jo: „Tsveiki! Tia ats, Kitkits! Komplektacija nepatsitsekė nets neįmanoma, pet lapai pa! “
            - Prakeikimats!!